Didžiuojuosi, kad esu lietuvis

Šį pirmadienį, rugpjūčio 30 dieną, pasitikome grįžusius olimpiečius. Gaila, man neteko pabūti Katedros aikštėje, bet net prie televizoriaus ekrano jaučiau begalinį patriotizmą, pagarbą ir palaikymą visiems sportininkams. Aišku, pripažįstu, nuomonių yra visokių, kad pavyzdžiui politikai siekė reklamos, kad kažkas buvo nemandagus, kažkas neatvyko ir pan., bet aš manau, jog iš tikrųjų parodėme savo mylimiems sportininkams kaip juos gerbiam.

O ir jie neliko skolingi. Padėkas girdėjom ir per televiziją, ir per radiją, taip pat skaitėme spaudoje. Labiausiai sujaudino krepšininkų padėka oficialiame Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės tinklalapyje "rinktine.lt". Nerealus jausmas žinoti, kad ne vien mums sportas yra religija, bet ir mes esame religija sportui.

Dar niekada taip nesididžiavau savimi ir savo šalimi. Parodėm, kad visada galim būti vieningi. Už kadro lieka visi pykčiai, antipatijos ir visi kiti, tą akimirką visiškai nereikšmingi, dalykai.

Mes tapom tauta. Nežinau, ar dar kada nors apims tokia euforija. Su nekantrumu laukiu kitų svarbių varžybų. Krepšinio, žinoma, labiausiai, bet ir kitos sporto šakos pradeda kelti susidomėjimą. Esam maža, bet galinga tauta, savo vienybe, savo garbe.

Ačiū visiems už puikias akimirkas, pergales, pralaimėjimus, kurie, nors ir atrodo labai skaudūs, bet tikrai turės teigiamų pasėkmių.

Nėra to blogo, kas neišeitų į gera ...