Dvyniai neslepia svajonės

Kšyštofas ir Darjušas Lavrinovičiai šią vasarą atsisakė atostogų. Nors Lietuvos rinktinės treneriai leido jiems pailsėti iki liepos 21 d. prasidedančios pirmosios stovyklos, aukštaūgiai dvyniai visą mėnesį treniravosi kartu su rinktinės rezervu. Traumas išsigydęs Darjušas trokšta kuo greičiau pasivyti Kšyštofą, kuris prieš porą metų jau tapo Europos čempionu. "Mes norime rinktinėje žaisti kartu ir pirmąsyk kartu važiuoti į žemyno pirmenybes", - savo svajonės neslėpė broliai.

- Lietuvos rinktinės treneriai tikėjosi jus pamatyti tik nuo liepos 21d. stovyklos. Tačiau atvykote treniruotis jau birželio pabaigoje, kai buvo pakviesti pirmieji kandidatai. Jums nereikia atostogų?

Darjušas Lavrinovičius: Važiuoti anksčiau sumanėme kartu. Brolis visą sezoną daugiausia laiko praleido ant Maskvos "Dinamo" atsarginių suolo, o mane jau dvejus metus persekioja traumos. Kiek galima ilsėtis - reikia treniruotis.

Kšyštofas Lavrinovičius: Norėjome palaikyti fizinę formą. Kai buvome septyniolikos metų, dažnai tingėdavome treniruotis. Dabar, tik atsiradus laisvo laiko, su broliu vykstame pakilnoti svarmenų ar pamėtyti į krepšį.[nuotrauka1]

- Ar daug lengviau treniruotis kartu?

K.L: Kai esame vienoje komandoje, visada turiu daug didesnį stimulą kovoti ir nugalėti.

Šis jausmas išliko dar nuo vaikystės. Kai su broliu žaisdavome lauko aikštėse, darydavome viską, kad tik įveiktume savo varžovus.

Tačiau per rinktinės pratybas treneriai neretai mus išskiria ir paskiria į skirtingas komandas. Tuomet didelis noras laimėti lyg ir subliūkšta.

D.L: Tikriausiai turim mažiau noro kovoti vienas prieš kitą, nes puikiai žinome ir vienas kito galimybes. Aš žinau kiekvieną brolio judesį, jis - mano. Todėl skirtingose komandose mums nėra taip įdomu kaip būti kartu.

- Praėjusį sezoną rungtyniavote skirtingų šalių klubuose. Domėjotės brolio žaidimu?

K.L: Žinoma. Kiekvieną dieną ieškodavau informacijos apie brolį internete, nuolat susiskambindavome. Visada žinojau net valandą, kada žaidžia "Žalgiris".

D.L: Juk reikia broliams vienam kitą palaikyti (šypsosi). Kai kurias Kšyštofo rungtynes stebėdavau per televizorių, bet dažniausiai naujienas tekdavo sekti internete. Kai Maskvos "Dinamo" laimėdavo, niekada nepamiršdavau broliui paskambinti ir pasveikinti su pergale.

- Ar sunku visą sezoną nematyti brolio?

K.L: Kai tik išvykau į užsienį, pirmą sezoną Permėje buvo žiauriai sunku. Bet po mažu apsipratau. Labai daug bendraujame telefonu, internetu. Šį sezoną buvo lengviau, nes labai daug laiko praleisdavau su Tania (Tatjana Sidorčiuk, "Mis Rusija 2004", - Red.). Draugė kiek sumažindavo brolio ilgesį (šypsosi).

D.L: Jei nesimatytume visą sezoną, būtų labai sunku. Bet mes bent kartą per keturis mėnesius visada susitikdavome. Buvau Maskvoje aplankyti Kšyštofo per Kalėdas, o per Naujuosius metus į Lietuvą atvyko jis.

Buvau Rusijos sostinėje ir per jų superlygos finalus.

- 2004- 2005 m. sezonas jums buvo sėkmingas?

K.L: Geresnis buvo ankstesnis, kai dar žaidžiau Permės "Ural-Great". Ten daug daugiau rungtyniavau, įmesdavau kur kas daugiau taškų.

Permėje žaisti maloniau, nes ten aistruoliai tiesiog pamišę dėl krepšinio. Į areną nuolat susirinkdavo gausybė žiūrovų, o po rungtynių mus sutikdavo krūvos žmonių.

Maskvoje man buvo sunkiau. Ekipos draugai tikrai nebuvo kalti, kad "Dinamo" gaudavau daug mažiau žaisti. Dėl to nekaltinu ir trenerio. Aš pykčio niekada nelaikau.

"Ural-Great" rezultatai taip pat buvo geresni negu "Dinamo". Su Permės komanda pavyko iškovoti Rusijos taurę ir patekti į FEL finalo ketverto varžybas.

"Dinamo" netikėtai pralaimėjo jau ULEB taurės aštuntfinalyje. Visa Maskvos ekipa buvo suburta tik vasarą ir mums pritrūko susižaidimo.

[nuotrauka2]Maskvoje daugiau bendravau ne su savo komandos žaidėjais, o su Sandžiu Buškevicu (buvęs Maskvos srities "Dinamo" gynėjas, kuris jau pasirašė sutartį su Vilniaus "Lietuvos rytu". - Red.). Su latviu kartu žaidėme Permėje ir artimai susibičiuliavome. Nors Maskvoje jau priklausėme skirtingoms komandoms, atsiradus laisvo laiko, stengdavomės susitikti.

D.L: Geriausias mano sezonas buvo Alytuje, kai iš "Alitos" patekau į "Žalgirį". Aišku, šių dviejų klubų pajėgumo skirtumas akivaizdus.

Gaila, kad dėl traumų po to vieną sezoną beveik nerungtyniavau. Tik dabar, kai pusę metų jau nekamuoja traumos, vėl pradedu atsistoti ant kojų.

- Kuri pozicija: sunkiojo "krašto" ar vidurio puolėjo - jums parankesnė?

K.L: Norėčiau daugiau žaisti sunkiuoju "kraštu". Tačiau treneriai visą gyvenimą iš manęs lipdo vidurio puolėją, todėl dažniau tenka būti "centru". Norėčiau daugiau žaisti veidu, o ne nugara į krepšį.

Kita vertus, daug kas priklauso ir nuo psichologinio nusiteikimo konkrečioms rungtynėms. Kartais norisi daugiau pasistumdyti po krepšiu, kartais veržtis. Jeigu pateksiu į rinktinės dvyliktuką, tikrai nebus skirtumo, kurioje pozicijoje žaisti.

D.L: Kaip ir brolį, mane taip pat visi regi kaip vidurio puolėją. Norėčiau žaisti sunkiuoju puolėju, bet rungtyniaudamas "centru" turiu daugiau praktikos. Šioje pozicijoje man sekasi geriau.

- Kaip vertinate savo galimybes patekti į Lietuvos rinktinės dvyliktuką?

K.L: Visada tikiuosi patekti į pagrindinį dvyliktuką. Sprendimą priima treneris, todėl stengsiuosi pasirodyti kiek įmanoma geriau treniruočių stovyklose.

Galbūt po šio ne itin sėkmingo sezono su "Dinamo" daug kas mano, jog rungtyniauju blogiau.

Nemanau, kad mano meistriškumas kažkur dingo. Gal tik šiek tiek sunkiau psichologiškai.

Jeigu treneris pasitikės ir suteiks daugiau žaidimo minučių, tikiu, kad nemažai padėsiu rinktinei.

D.L: Dar nežinia, kas atvyks į rinktinės stovyklą. Treniruotėse atiduosiu visas jėgas ir širdį. Jei nepateksiu į pagrindinį rinktinės dvyliktuką, žinosiu, kad viską, ką galėjau, padariau.