E.Žukauskas: "Į Ameriką nevažiuosiu"

Kazanės "Unics" dažnai siunčia savo žaidėjus į įvairias Europos rinktines. Pavyzdžiui, rugsėjį Švedijoje vyks Europos vyrų krepšinio čempionatas. Ten dalyvaus keli krepšininkai iš Kazanės klubo: lietuvis Eurelijus Žukauskas, bosnis Damiras Mrsičius ir rusai Piotras Samoilenko bei Sergejus Čikalkinas. Rusams burtai buvo itin nepalankūs, bosnių nėra tarp čempionato favoritų, o štai dukart Olimpiados bronzos medalių laimėtojai lietuviai gali tikėtis daug. Apie Lietuvos rinktinės privalumus byloja solidi sudėtis, jos susižaidimas, puiki mokykla ir tradicijos. Apie tai pasakoja Eurelijus Žukauskas.

Jūs dalyvavote Atlantos ir Sidnėjaus Olimpinėse žaidynėse. Abiejose iškovojote bronzos medalius. Kuris iš jų Jums brangiausias?

Manau, kad antrasis - Australijoje. Sidnėjuje aš dažniau išeidavau į aikštelę, įmesdavau, atkovodovau atšokusius kamuolius. Komanda buvo puiki. Tačiau Atlantoje spindėjo Sabas. Arvydas Sabonis prisiėmė visą atsakomybę už rezultatus, žaidė, o mes, jaunimas, sėdėjome ir susižavėję stebėjome jį. Toks meistras!

Arvydas buvo jaunų rinktinės žaidėjų, tame tarpe ir Jūsų, kuratorius?

Ne. Bendravimo su jaunimu klausimais užsiėmė kitas mūsų vidurio puolėjas Gintaras Einikis. Jis nuolat su mumis juokavo, ypač mėgo nuoširdžius pokalbius. Mes ir dabar turime pajėgią rinktinę, kodėl gi nepabandžius pasiekti ką nors rimta Švedijoje?

Rinktinė yra viena, tačiau kiekvieno šiuolaikinio krepšininko pagrindinis kriterijus gali būti tai, ar reikalingas jis stipriausiai pasaulio lygai - NBA. Eurelijau, kaip klostėsi Jūsų santykiai su Nacionaline krepšinio asociacija (NBA)?

Aš priklausiau "Milwaukee Bucks" ir maždaug prieš tris metus buvau pakviestas sudalyvauti šios komandos treniruočių stovykloje. Treneriai stebėjo mano žaidimą, o vėliau pareiškė, kad atvažiuočiau kitais metais. Tačiau tuo metu aš jau praradau norą grįžti į Ameriką. Nutariau pasiekti naujų pergalių Europoje, įsitvirtinti kurioje nors stiprioje komandoje. Ir dabar apie NBA jau negalvoju. Gerai, kad į Milvoukį spėjau nuvažiuoti kartu su žmona. Išėjo kaip ir povestuvinė kelionė, juk ten mes nuvažiavome jau antrąją dieną po to, kai atšventėme vestuves.

Turbūt vestuvės buvo linksmos?

Buvo labai linksma, tiesiog nuostabu. Dalyvavo ne šimtas ar penkiasdešimt žmonių. Kad nieko neįžeisti, mes pakvietėme tik pačius artimiausius gimines ir draugus. Vestuves atšokome vasarą, pertraukos tarp čempionatų metu. Su Jolanta susipažinau, dar kai mokėsi Šiaulių Pedagoginiame institute. O praeitą lapkritį susilaukėme pirmagimio, kurį su žmona pavadinome Nedu. Šeimos į Kazanę nutarėme nevežti, labai jau čia šalta.

Vis dėlto palieskime NBA temą. Jums dar nėra nė trisdešimties, tuo tarpu Sabonis, būdamas 38-erių metų, vis dar žaidžia Portlende. Argi tai nėra sektinas pavyzdys?

Jūs ką - tokie žmonės kaip Sabas gimsta kartą per tūkstantį metų!