E.Žukauskas: "Šeima visada buvo ir bus svarbiau už sportą"

Eurelijus Žukauskas – vienas labiausiai tituluotų Lietuvos krepšininkų. Žaidėjas savo trofėjų kolekcijoje turi 2003 metų Europos čempionato aukso medalį, taip pat bronzos medalius, iškovotus 1996 ir 2000 metais Atlantos ir Sidnėjaus Olimpinėse žaidynėse. Su Kauno „Žalgirio“ krepšininkais 1999 metais klaipėdietis iškovojo Eurolygos nugalėtojų titulą. Žaidėjas, savo gyvenime matęs daug šilto ir šalto, praeitais metais baigė profesionalo karjerą ir pasitraukė iš didžiojo sporto. Eurelijus grįžo į gimtąjį miestą, kur džiaugiasi akimirkomis praleidžiamomis kartu su šeima. Su basketfootball.lt buvęs žaidėjas sutiko pasidalinti mintimis ne tik apie praeitį, bet ir papasakojo ką veikia baigęs krepšininko karjerą.

- Eurelijau, kaip jaučiatės be profesionalaus krepšinio prabėgus beveik metams? Ar nepasiilgote jo?, - basketfootball.lt paklausė Eurelijaus Žukausko.

- Krepšinis buvo man darbas. Negalėčiau pasakyti, kad pasiilgau. Gal per mažai laiko dar praėjo.

- Ar nebuvo sunku atsisveikinti su didžiuoju sportu? Galbūt sulaukėte kai kurių komandų kvietimų?

- Kvietimų sulaukiau. Esu klaipėdietis, todėl kvietė gimtojo miesto komandos – „Neptūnas“ ir „Nafta-Uni-Laivitė“. „Žalgiris“ rodė susidomėjimą, tačiau šnekėjau su Paulium (Paulius Motiejūnas – aut. past.) ir pasakiau, jog tikrai galutinai apsisprendžiau, jog tokiame aukštame lygyje aš rungtyniauti jau nebepajėgus. Jei būčiau rungtyniavęs – tai nebent arčiau namų. Dar vienas iš faktorių, įtakojusių mano apsisprendimą – šeimos pagausėjimas. Rudenį gimė dukrytė, todėl norėjosi padėti šeimai ir praleisti daugiau laiko su ja.

- Laisvo laiko atsirado daugiau, kuo užsiimate?

- Oj, darbo aplink namus apstu. Ryte į mokyklą reikia vežti sūnų Nedą, paskui pasiimti. Mažoji Rusnė taip pat sparčiai auga ir vis daugiau dėmesio reikalauja. Šeimynai padedu kuo tik galiu. Kol kas jokio verslo neturiu ir apie tai negalvoju. Kartais pabėgioju su lauko teniso rakete, ne nesinori visiškai užsisėdėti ir nesportuoti. Formą truputį reikia palaikyti.

- Daugelis krepšininkų baigę karjerą dažnai tampa treneriais? Ar nebuvo tokių minčių kilę Jums?

- Jei kas nors paprašytų pagalbos – su malonumu padėčiau, tačiau pačiam kažkam siūlytis ir lįsti į akis nesinori.

- Per karjerą esate iškovojęs daugybę titulų, kuriuos net sunku turbūt ir suskaičiuoti. Kuris iš jų mieliausias?

- Visi titulai yra malonūs, nes dėl jų kovodami įdėjome daug darbo. Aišku, mieliausi yra tie, prie kurių labiausiai prisidėjai. Nemažai laiko aikštelėje praleidau 2003 metais, kai tapome Europos čempionais, taip pat itin mielas širdžiai yra Eurolygos trofėjus, kuri 1999 metais iškovojome su Kauno „Žalgiriu“. Juk tada niekas net negalėjo pagalvoti, jog mūsų komanda įveiks visus grandus. Vertinu ir olimpiniu bronzos medalius, kuriuos iškovojom 1996 metais Atlantoje ir po ketverių metų Sidnėjuje. Tačiau čia mano indėlis buvo labai mažas, nes tuo metu Lietuvos rinktinėje mano pozicijoje žaidė Arvydas Sabonis ir Gintaras Einikis. Aš tuo metu buvau dar nepakankamai subrendęs, kad galėčiau aikštelėje tinkamai pakeisti šiuos žaidėjus.

- Su kuriais žaidėjais iš tuometinio „Žalgirio“, su kuriuo laimėjote Eurolygą,  palaikote ryšius?

Bendrauju su Sauliumi Štombergu, Mindaugu Žukausku, Tomu Masiuliu. Kadangi Mindaugas žaidžia „Šiauliuose“, kartais apsilankau pas jį. Saulius šiuo metu žaidžia Kazanės „Unics“ klube, tačiau vasarą grįš pas tėvus į Klaipėdą ir tada tikrai susimatysime. Dažnai nesusitinkam, bet 2 – 3 kartus į metus – visada.

- Esate žaidęs Italijoje, Rusijoje, Turkijoje ir Graikijoje. Iš kur geriausi prisiminimai?

Iš visur tų prisiminimų po truputį. Nelabai kokie prisiminimai iš Graikijos, kada atstovavau Pirėjo „Olympiacos“ klubui. Ten didžiąją sezono dalį turėjau praleisti dėl sunkios peties traumos. Turkijoje su Stambulo „Ulker“ turėjome neblogą sezoną, pakankamai gerai buvo ir Rusijoje. Gana sunku buvo Italijoje, nes tai buvo pirmoji mano kaip legionieriaus patirtis. Svarbiausia, kad nebuvo didelių problemų su finansais ir šioje sityje nebuvau nudegęs. Aišku, visur gerai, bet Lietuvoje geriausia.

- Turbūt daugeliui sirgalių labiausiai įsimena 2004 metais olimpinėse žaidynėse pataikytas tritaškis metimas paskutinę atakai skirto laiko sekundę prieš Jungtinių Amerikos Valstijų komandą. Ar pamenate tą metimą?

- Taip, pamenu kuo puikiausiai. Buvo likę vos dvi sekundės, todėl nebuvo kada galvoti ir reikėjo mesti. Prisimenu, jog gavau kamuolį prieš T.Duncaną ir švystelėjau jį labai aukšta trajektorija. Kai kamuolys perskrodė tinklelį – užsiėmiau net už galvos. Buvo labai juokinga (juokiasi – aut. past.).

- Ar laisvalaikiu nueinate į krepšinio varžybas? Turbūt palaikote gimtojo miesto komandą?

- Taip, palaikau „Neptūną“, tačiau prisipažinsiu, jog šį sezoną dar nesilankiau nei vienose klaipėdiečių varžybose. Buvau nuvažiavęs stebėti į Kauną „Vieningosios“ lygos finalinio ketverto varžybų, tai pat planuoju vykti ir į Baltijos krepšinio lygos (BBL) sezono pabaigtuves Vilniuje.

- Artėja LKL čempionato finalas, kuriame turbūt vėl susigrums amžini priešininkai – Vilniaus „Lietuvos rytas“ ir Kauno „Žalgiris“. Jūsų nuomone, kas šiuo metu yra pajėgesnis?

Manau, kad „Žalgiris“ šiuo metu yra pajėgesnis. Jei kauniečiai pateko tarp 16 stipriausių Eurolygos komandų – tai daug ką pasako. Žalgiriečių sudėtis yra kiek geresnė nei „Lietuvos ryto“. Manau, kad finalo seriją turėtų laimėti „Žalgirio“ krepšininkai.