Epitafija Lietuvos moterų krepšiniui

Neseniai per vieną autoritetingą TV žinių programą nuskambėjo sensacingas pranešimas: po metų gali nelikti Lietuvos moterų krepšinio flagmano ir bazinio Lietuvos rinktinės klubo - Vilniaus "TEO". Informaciją pranešusi žurnalistė daug metų yra susijusi su moterų krepšiniu, todėl tokį pavojaus skambutį galima vertinti, kaip naujieną "iš pirmų lūpų".

"TEO" naujo sezono pradžioje jau neteko treniruočių ir treniruoklių salės Vilniaus Savanorių prospekte, tad Eurolygos turnyro rungtynes žais "Lietuvos ryto" arenoje, o per Lietuvos moterų krepšinio čempionato (LMKL) susitikimus glausis sostinės pakraštyje esančioje Mykolo Romerio universiteto salytėje. Skandalas? Taip, tačiau šalies sporto ir krepšinio vadovai į jį nesureagvo, jokių paaiškinimų Krepšinio fedaracijos, TEO ar LMKL oficialiuose interneto tinklapiuose. Taigi - klaidžiojame nežinomybės ir gandų tamsybėse?

Juk išnykus TEO klubui, išgarsėjusiam tais laikais, kai "Lietuvos telekomui" [nuotrauka1] vadovavo slidininkų, ritulininkų ie lenktynininkų šalies atstovas suomis Tapio Paarma, sunyks ir visas vos alsuojantis Lietuvos moterų krepšinis. Neturėkime iliuzijų, kad geriausios TEO žaidėjos pasiskirstys po kelis likusius gimtinės klubus - jos tikrai išvyks į užsienio komandas (vilkimės ne į antraeiles-trečiarūšes) arba iš viso mes sportą. O mes vis verkausim apie didėjančią emigraciją. Į ką lygiuosis mūsų jaunosios provincijos krepšininkės?

Nereikia ironijos

Todėl liūdną šypsnį kelią praėjusios savaitės "VŽ Savaitgalio" ironiška užuomina, kad visi nepatenkinti gyvenimu Lietuvoje, turėtų aplankyti kaimyninę Baltarusija. Moterų krepšiniui ši nuostata negalioja. Baltarusės - Europos čempionato bronzos medalininkės ir sportui, kaip propagandos priemonei, ten pinigų tikrai negailima. O "TEO" klubas garsinęs Lietuvą Europoje ir pasaulyje (merginos šią savaitę dalyvauja pasaulio klubų čempionate Jekaterinburge), lengva ranka bus ištrintas iš moterų krepšinio žemėlapio. Todėl dar aiškesnis tampa netikėtas vienos pajėgiausių visų laikų Lietuvos krepšininkės Jurgitos Štreimikytės-Virbickienės sugrįžimas į "TEO", nors, anot jos pačios, "tai tik širdimi, o ne protu pagrįstas sprendimas, kurio kūnas nenori".

Jurgita ir "TEO" ekipos vadovas Arvydas Tamašauskas supranta, kad tai -paskutinė galimybė užsidirbti iš moterų krepšinio tėvynėje. Po metų čia nei žaidėjoms profesionalėms, nei patyrusiems treneriams darbo neliks. Mažai guodžia ir prasidėjęs Lietuvos čempionatas, kuriame dalyvauja dvigubai daugiau komandų - ne keturios, o aštuonios.

Tačiau 15-18 metų merginos, sudarančios Šiaulių, Panevėžio ir Kauno "Aisčių" ekipų sudėčių pagrindą, vėl kaip ir prieš keletą metų bus tik "patrankų mėsa" pirmenybių senbuvėm vilnietėms, marijampolietėms ir kauniškėms. Ne paslaptis, kad kažkada dar Vilniaus "Lietuvos telekomo" žaidėjos tam, nenorėdamos savaitgaliais važinėti rungtyniauti į Šiaulius susimokiusios taip sutriuškino vietos jauną komandą, kad sugniuždytos šiaulietės ilgam pasitraukė iš elitinės moterų lygos ir į ją buvo sugąžintos tik LMKL vadovės Audros Ginelevičienės spaudimu per savivaldybes.

O gal "TEO" komandos žlugdymas - tai bausmė, kad Lietuvos moterų krepšinio rinktinė, vadovaujama trenerių Algirdo Paulausko, Alfredo Vainausko ir Sauliaus Vadopalo Europos čempionate užėmė 6 vietą ir neįvykdė pagrindinės užduoties - iškovoti kelialapį į Pekino olimpinių žaidynių atrankos varžybas? Juk prieš turnyrą buvo svaičiojama net apie medalius. Sutikime, buvo prarasta unikali galimybė pirmą kartą atstovauti Lietuvos moterų krepšiniui olimpiadoje ir kažin ar kada nors dar toks šansas pasitaikys. Ar tai buvo objektyvi sportinė nesėkmė, ar dar pasirengimo pirmenybėms cikle, padarytų organizacinių ir komplektavimo klaidų pasėkmė?

Ir taip, ir ne...LKF prezidentas jau užsiminė apie galimą rinktinės trenerių kaitą, o ir pats Paulauskas aklai nesilaiko rinktinės stratego "sosto".

Nurimus aistroms lengviau svarstyti, kaip ir kodėl viskas klostėsi. Dabar akivaizdu, kad vykti į tokio rango krepšinio forumą, koks yra Europos čempionatas, su viena nominalia įžaidėja, kuri veikiau yra atakuojančioji gynėja, o ne žaidimo organizatorė, ir penkiomis "turistėmis" (ne savo noru) - rizikinga. Šis klausimas labiausiai ir erzindavo Lietuvos komandos strategą iki čempionato. Skaudžių smūgių Lietuvos moterų krepšiniui ir jo įvaizdžiui sudavė Belgija, dukart Čekija, Latvija ir Rusija. Reikia pripažinti buvo ir gražių pergalių prieš Vokietiją, Rumuniją, Turkiją ir ypač Prancūziją, nors du pastarieji laimėjimai buvo daugiau individualių pastangų, atsitiktinumo ir laimės, negu gero žaidimo rezultatas.

Kitavertus mūsų merginos mažai kuo dėtos, kad žaidžia praeities, 10-12 m. senumo - "dinozaurių eros" (teneįsižeidžia) krepšinį, kaip jas ir moko treneriai. Mūsiškėms trūksta greičio, jėgos po krepšiais, perdavimo kultūros, sumanesnės taktikos, priešininkių žaidimo analizės ir parengtų staigmenų varžovėms, svaresnio atsarginių indėlio. Kodėl jau 5 m. lietuvės ir "namų lygoje", ir Europoje nesugeba įveikti aikštės gynybos ir niekam tai nerūpi? Juk šiuolaikinis moterų krepšinis jau seniai kitoks.

Jei būta ar yra klaidų - geriausia būtų sąžiningai jas pripažinti ir taisyti, nes prarasti tai, kas buvo pasiekta moterų krepšinyje - milžiniškomis pastangomis, krauju ir prakaitu - nuo pat 1938 m. iki dabar - perdaug skaudu...