Epochos pabaiga: Kalniečiui vadovavę ryškiausi Lietuvos strategai dėkoja likimui

Skirtingų Lietuvos krepšinio rinktinės laikotarpių strategai liko nustebinti žinios apie Manto Kalniečio karjeros pabaigą, tačiau šį žingsnį pateisino, suprato bei džiaugėsi galėję ryškių pergalių siekti su tokią sėkmingą karjerą turėjusia šalies krepšinio asmenybe, rašo Krepšinis.lt.

Kauno „Žalgirio“ simboliu bėgant metams tapęs ir meilę klubui viešai nekart deklaravęs M. Kalnietis deda tašką profesionalo karjeroje.

36 metų 196 cm ūgio gynėjas sportbačius ant vinies pakabins po sausio 29-osios „Betsafe-LKL“ čempionato rungtynių „Žalgirio“ arenoje su Jonavos „CBet“ klubu.

Skausmingas, bet vyriškas žingsnis

„Man – liūdnas įvykis“, – prisipažino Antanas Sireika, kuris buvo tas strategas, kuris 2005/2006-aisiais vadovaudamas Kauno „Žalgiriui“ į pagrindinę komandą pakvietė Mantą Kalnietį.

„Iš dublerių – į vyrų gretas. Visada kvieti tikėdamasis, kad rytoj bus geriau. Leidi žaidėją į aikštelę ir tikiesi, kad tas jaunuolis bus geresnis nei dabar yra.

Ne visi tapo tokiomis žvaigždėmis kaip Kalnietis, bet Manto karjera – labai pavykusi ir sėkminga“, – tvirtino A. Sireika, tapęs pirmuoju M. Kalniečio strategu profesionalios karjeros starte.

„Mantas tais 2006-aisiais buvo fiziškai tvirtas, protingas, drąsus, nebijojo imtis atsakomybės, drausmingas, turėjo savybių, dėl kurių kviečiau į „Žalgirį“, o vėliau ir į rinktinę“, – prisimena A. Sireika.

Būtent 2006-aisiais Mantas pravėrė nacionalinės rinktinės duris, kuri rengėsi pasaulio čempionato kovoms.

„Daug kam buvo netikėta, tais metais susiklostė tokia situacija, kad jis į pasaulio čempionatą beveik 20-ies keliavo kaip pagrindinis įžaidėjas.

Nebuvo Šarūno Jasikevičiaus, nebuvo Vido Ginevičiaus, į planetos pirmenybes vežiausi M. Kalnietį ir Giedrių Gustą. Bet įžaidėjo pozicijoje išbandėme ir antro, ir trečio numerio žaidėjus, kažkaip išsivertėme tuomet“, – prisimena A. Sireika, kurio vadovaujama rinktinė 2006 metais Japonijoje užėmė 7-ą vietą.

„Drąsos man pakanka pakviesti jauną žaidėją, mėgau ir mėgstu tokius. Jei jaunas krepšininkas rodo gero žaidėjo bruožus, jam reikia duoti šansą. Juk Luka Dončičių kažkas 15-os metų pakvietė ir davė šansą. Tokia mano filosofija. Smagu, kai jaunas žaidėjas ateina ir gali duoti naudos Lietuvos krepšiniui. Džiaugiuosi visa Manto karjera“, – pridūrė A. Sireika.

 

„Aš visada mokiau ir mokau, kad įžaidėjas yra pusė trenerio arba kitaip sakant, įžaidėjas yra treneris aikštelėje. Treneris negali pasakyti kiekvienam kur, kokį žingsnį dėti, kur bėgti, ką daryti, viską galvoje turi turėti tas žaidėjas, kuris kontroliuoja kamuolį.

Tad Mantas – tikrai geras pagalbininkas mąstančia galva, juo buvo galima pasitikėti.

Aš įžaidėjams kartoju, kad nuo jų priklauso, kiek geri bus kiti krepšininkai. Mantas nebuvo egoistas aikštėje, vietoj taškų rinkimo neretai geriau rinkdavosi puikius perdavimus, toks jis visą karjerą išliko.

Prisimenant jo karjeros pradžią, pirmuosius karjeros metus, Mantas jau tuo metu buvo geriausias trenerio idėjų realizuotojas“, – tvirtino A. Sireika.

„Žalgiris“ savaitės pradžioje viešėjo Šiauliuose ir strategas bendravo su M. Kalniečiu, tačiau šis A. Sireikai nedavė nė menkiausios užuominos apie tai, kad Saulės mieste jam jau paskutinės rungtynės vilkint „Žalgirio“ marškinėlius.

Pats M. Kalnietis į aikštę žengė po kelių priverstinių savaičių, per kurias gydėsi traumą. Gynėjas pergalingame mače rungtyniavo 8 minutes ir pelnė 5 taškus.

 

„Su Mantu susitikę visada pakalbame. Ne išimtis ir pirmadienis, priėjo Mantas, sako – kaip visuomet, malonu jus matyti, kažką visada sugalvojate, nelengva prieš jus žaisti.

Bet tokia mano priedermė – kažką sugalvoti, kurti, atsakiau.

Tuomet Mantas nė neužsiminė, kad tai jo paskutinis pasirodymas Šiauliuose. Mes ir po spaudos konferencijos persimetėme keliais žodžiais, jokios minties apie tai.

Man labai gaila, būčiau paėmęs dar vieną minutės pertraukėlę, kaip tą dariau Pauliui Jankūnui. Dabar nežinojau, Šiauliuose negalėjau pagerbti savo vaiko. Bet kokiu atveju, tai viena ryškiausių šalies krepšinio asmenybių“, – šypsojosi A. Sireika.

M. Kalniečio sprendimą A. Sireika vadina „skausmingu, bet vyrišku žingsniu“.

„Matė Mantas, kad tos traumos neleido palaikyti tos geros sportinės formos, bet viskas gerai, žaidžia namų komandoje, čia pradėjo, čia ir užbaigs savo karjerą.

Paskutiniu metu jo indėlis nebuvo didelis. Aš taip galvoju, spėju, kad jam nebuvo malonu būti ne visai naudingu, ne pagrindiniu turėjus tokią karjerą. Gal ir gerai, kad nelaukė sezono pabaigos. Pasikartosiu, nelengvas, vyriškas žingsnis“, – kalbėjo A. Sireika.

Kemzūra dėkojo likimui

Svariausias M. Kalniečio laimėjimas karjeroje – 2010-ųjų pasaulio čempionato bronzos medalis su rinktine, kuriai vadovavo Kęstutis Kemzūra.

 

„Dėkoju likimui, kad teko dirbti su tokiu žmogumi“, – nuoširdžiai prisipažino dabartinės nacionalinės komandos vienas vedlių.

„Visų pirma reikia Mantą pasveikinti su puikia karjera. 2010-aisiais rinktinėje jis jau buvo vienas svarbiausių krepšininkų, pagrindinis įžaidėjas.

Žinome jo vaidmenį. Nuostabi asmenybė, vienijanti komandos draugus, atiduodantis visą save aikštėje, pasiaukojantis komandiniam rezultatui.

Niekad asmeninių rodiklių nesureikšmino ir nekėlė aukščiau komandinių rezultatų.

Savo pasiaukojimu ir pavyzdžiu Mantas užkrėsdavo ir kitus. Rinktinėje gesindavo nereikalingas įtampas, jei atsirasdavo kažkokia trintis ar nesutarimai“, – apie buvusį auklėtinį atsiliepė K. Kemzūra.

Jis svarstė, kad tokį M. Kalniečio žingsnį – karjeroje tašką dėti sausio gale – lėmė jo vaidmuo „Žalgiryje“.

„Mantas kažkiek nustebino mane savo sprendimu. Suprantamas, bet nelauktas žingsnis. Turbūt jo vaidmuo netenkino komandoje, o mes žinome, kokio tai kalibro ir svorio žaidėjas buvo tiek rinktinėje, tiek ankstesniuose klubuose“, – teigė K. Kemzūra.

„Nerastume nė vieno, kuris apie Mantą pasakytų kažką blogo. Kur tik Mantas žaidė, visur stengėsi atiduoti visą save.

Išskirtinis darbštumas, komandinės savybės, individualių rodiklių aukojimas vardan komandos rezultato. Kaip įžaidėjas, jis stengėsi suvienyti krepšininkus vienam tikslui. Tai labai svarbios savybės“, – pažymėjo K. Kemzūra.

„Tai, kad jis suka į futbolą, leidžia suprasti Manto sprendimą ir pasirinktą laiką tam žingsniui. Esu girdėjęs apie jo aistrą futbolui, noriai pats žaisdavo, tad tai, galima sakyti, nuoseklus Manto sprendimas“, – pastebėjo strategas.

„Ką bedarytų, linkiu jam kuo didžiausios sėkmės. Savo sportine patirtimi Mantas turi savybių vienyti žmones bendram tikslui – nugalėti“, – teigė K. Kemzūra.

Kazlauskas: Kalniečiui rinktinė – krislas akyse

Mantas svariai prisidėjo prie paskutinių rinktinės Europos čempionatų sidabro 2013 ir 2015 metais. Čia įžaidėjas jau klausėsi Jono Kazlausko nurodymų.

„Mantas – trenerio žaidėjas, nesvarbu, koks strategas stovėtų prie komandos vairo“, – teigė buvęs nacionalinės komandos vedlys, manantis, kad kol kas rinktinėje nėra tinkamos pamainos M. Kalniečiui.

„Tai nekonfliktiška asmenybė, pakankamai darbštus, turintis savo nuomonę ir ją ginantis. Sudėtinga jam buvo rinktinėje, nes ilgą laiką jis buvo vienas ir pagrindinis įžaidėjas.

Sakyti, kad šiandien jau yra jam lygiavertė pamaina, prisimenant jo geriausius metus, yra sudėtinga.

Man atrodo, kad 2013-2015-ųjų laikotarpis buvo jo žydėjimo metai. Aš jį mačiau, su juo dirbau, gal Mantas kitaip galvoja, nežinau. Gal prie kažkurio kito trenerio buvo dar geresnėje sportinėje formoje.

Bet noriu pasikartoti, kad Mantui teko atlaikyti labai sunkius krūvius. Žinote, kai lipi aukštyn, pasieki čempionato finalą, o jame komanda, kurioje kaip Kalnietis – du, trys tokio lygio žaidėjai. O Mantas – vienas. Suprantate, koks krūvis jam teko, kai už jo nugaros iš esmės nebuvo pasirinkimo“, – kalbėjo J. Kazlauskas.

„Pasiaukojimas ir atsidavimas savo tėvynei, kraštui. Tai geras pavyzdys naujos kartos žaidėjams. Nebuvo situacijos, neatsimenu, kad Mantas negalėtų, neatvyktų, norėtų pailsėti, kai sulaukdavo kvietimo į rinktinę.

Jam nacionalinė komanda buvo išskirtinis dalykas. Tą girdėjau ir iš kitų trenerių. Dabartiniais laikais bijau, kad tokie dalykai pradeda užsimiršti“, – nuogąstavo J. Kazlauskas.

„Liūdna, kai tokie žaidėjai palieka krepšinį, iš kitos pusės, nieko nėra amžino. Jis pateko į sudėtingą situaciją. Visiškai kito mastelio žaidėjas, ir dabar jam sėdėti kažkur suolelio gale... Tai buvo kančia ir ją kažkaip reikėjo išspręsti.

Jis tikrai nuėjo ilgą ir įdomų kelią, paliko ryškų pėdsaką šalies krepšinyje ir apie savo pasiekimus Mantas supras praėjus kažkiek laiko.

Visiems žaidėjams, kurie baigia karjeras, ateina sudėtingas laikas sprendimui – o ką toliau veikti? Panašu, Mantas pasirinko įdomų kelią, priima naujus iššūkius ir siekia jau kitų, naujų tikslų“, – kalbėjo J. Kazlauskas.