Euforija — su nežinomybės prieskoniu

Jau ne vieno sezono pradžioje Vilniaus "Lietuvos rytas" demonstruoja brandų ir akiai gražų krepšinį. Greitas puolimas, priešininkus į neviltį vedantis komandinis žaidimas, kai niekada negali žinoti kuris krepšininkas rezultatyviai užbaigs ataką. Žaidimas, varžovus priverčiantis visas jėgas išnaudoti gynyboje, o taip pat pasiaukojanti kova dėl kiekvieno atšokusio kamuolio, aklina ginyba.

Po kiekvienų rungtynių atrodo, kad rungtyniauti geriau buvo netgi neįmanoma. Tačiau antoje sezono pusėje paprastai viskas apsiversdavo aukštyn kojom: žaidėjai pavargdavo, pasipildavo traumos, varžovai išanalizuodavo derinius, o komandos vadovybė vieną po kito atleidinėjo ir žaidėjus, ir trenerius.

Pradėjus nesisekti, koją pradėdavo kišti ir psichologija. Tai kartojosi metai iš metų. "Lietuvos rytas" tik per žingsnį būdavo nuo kelialapio į Eurolygą, bet vis kažko pritrūkdavo.

Net ir į klubo istorijos puslapius įrašyti praėję metai, kai vilniečiai pagaliau įrodė savo vertę, nebuvo išimtis. Antrosios sezono pusės pradžia buvo privertusi nerimauti net ir didžiausią optimistą.

Tąkart ekipą išgelbėjo rizikingas, bet su kaupu pasiteisinęs klubo vadovybės žingsnis pakeisti trenerius. Prieš pat ULEB taurės atkrintamąsias varžybas į Lietuvą atvykęs slovėnas Tomo Mahoričius į komandos žaidimą įnešė gyvumo, naujų derinių, puikiai susitvarkė su psichologiniu žaidėju nuteikimu kovai.[nuotrauka1]

Tokiu metu naujam treneriui stojus prie komandos vairo ką nors pakeisti buvo tikrai sunku, bet jis įrodė savo profesionalumą — iškovota ULEB taurė ir kelialapis į Eurolyga buvo nemažas slovėno nuopelnas.

Ir ką gi matome šiais metais? Jei neskaitytume sunkoko "Lietuvos ryto" starto, kai pagalius į ratus kišo psichologiniai niuansai, vilniečiai vėl demonstruoja fantastišką krepšinį sezono pradžioje.

Puikus nusiteikimas, pergalės siekimas, nesitaikstant su Europos grandais, nepripažįstant jokiu autoritetu. Ir ką turime? Baigėsi pirmasis Eurolygos ratas, "Lietuvos rytas" stiprioje B grupėje užima pirmąją vietą, nugalėtas ne vienas teorinis turnyro favoritas.

Į antrąjį ratą galime žengti aukštai pakelta galva — vieta "šešioliktuke" jau atrodo ranka pasiekiama. Bet slegia viena mintis: ar nepasikartos senasis scenarijus?!

Bet kuris varžovas jau nebelaikys Vilniaus ekipos vien Eurolygos naujoku, nes tai jau grupės lyderis, prieš kurį reikia kovoti visa jėga. Reikia pamiršti tuos laikus, kai po kiekvienos "Lietuvos ryto" pergalės buvo kalbama apie dar vieną sencaciją. Pats LKL vicečempionų klubas yra šio sezono sencacija, o tai visai kas kita.

Eurolygos senbuviai turbūt gerai pamena tokią pačią sencaciją 1999 metais pateikusį Kauno "Žalgirį" ir dar vienam Lietuvos klubui taip lengvai nukeliauti iki finalo neturėtų leisti.

Kadangi klubo žaidėjai jau pažįstami varžovų strategams, žinomi visi jų pliusai ir minusai, galime tikėtis aštresnės gynybos. Dar vienu negeru pranašu galėtų būti ir prasidedančios traumos. Bosnis Haris Mujezinovičius, pradėjęs demonstruoti puikią sportinę formą ir traukęs komandą sunkiais momentais, iškrito iš rikiuotės.

Bet kuris žaidėjas, tiek daug jėgų atiduodantis kiekvienose rungtynėse, taip pat bet kada gali papildyti traumuotų vilniečių gretas.

Ne gana to, vis labiau išryškėja pagrindinių ir atsarginių žaidėjų profesionalumo skirtumas, nors sezono pradžioje "Lietuvos ryto" komplektacija ir atrode tikrai įspūdingai. Priekinėje linijoje likus vienam Robertui Javtokui, Povilas Čiukinas mažai kuo tegali jam padėti, o australas Matthew Nielsenas visgi tėra sunkus kraštas ir iš jo tikėtis didesnės pagalbos būtų naivu.

Visa tai verčia susimąstyti. Tačiau kamuolys visgi yra apvalus, daug ka lemia sėkmės faktorius, todėl palinkėkime "Lietuvos rytui" sėkmės antrajame rate, nes kaip gi kitaip, jei ne pergalėmis, mes galime įrodyti Europai, kad Lietuva tikrai yra krepšinio šalis ir yra verta turėti Eurolygoje dvi komandas.