Eurolygos jaunimo čempionams D.Maskoliūnas sutarčių su "Lietuvos rytu" dar nežada (interviu)

Pirmadienį į tėvynę grįžusi Vilniaus „Lietuvos ryto“ jaunimo ekipa sulaukė tokio sutikimo, kokio šį sezoną nematė net pagrindinė klubo vyrų komanda. Trankūs mušamųjų mini-orkestro maršai, „Lietuvos ryto“ šokėjų dovanos ir Vilniaus oro uosto atvykimo salę sausakimšai užpildę artimieji Eurolygos jaunimo turnyro nugalėtojų taurę iš Stambulo parvežusiems krepšininkams leido pasijusti tikrais čempionais.

„Labai džiaugiuosi už šiuos vaikus, už jų atsidavimą ir darbą, kuris buvo taip gražiai vainikuotas“, - priėmęs sveikinimus sakė jauniesiems žaidėjams Stambule vadovavęs „Lietuvos ryto“ stratego Aleksandro Džikičiaus asistentas Darius Maskoliūnas.

Kartu su vyrų Eurolygos finalo ketverto varžybomis vykusiame jaunimo (iki 18 metų) turnyre visas ketverias rungtynes laimėjusi Vilniaus komanda, kurios pagrindą sudarė Šarūno Marčiulionio krepšinio akademijos auklėtiniai, sekmadienį finale įtikinamai nurungė Stambulo „Fenerbahce Ulker“ ekipą 88:70. Būtent turkai grupės varžybose užkirto kelią į finalą Kauno „Žalgirio“ jaunimui, kuris šias varžybas praeityje yra laimėjęs du kartus. „Lietuvos ryto“ atstovams šis triumfas buvo pirmasis istorijoje.

„Ar skirsime krepšininkams premijas? Gal vasarą išvešime į stovyklą“, - šypsojosi „Lietuvos ryto“ klubo direktorius Martynas Purlys.

D. Maskoliūnas, kuris jaunimo komandai dirigavo ir praėjusį sausį laimėtame atrankos turnyre Ispanijoje, neabejojo, kad iškovotas titulas pasitarnaus jaunųjų krepšininkų karjeroms. Tiesa, treneris pripažino, kad kol kas nė vienas iš naujųjų čempionų dar nėra pajėgus brautis į pagrindinę klubo komandą.

- Eurolygos jaunimo turnyrai dažnai būna sunkiai nuspėjami tiek dėl krepšininkų amžiaus, tiek dėl nežinios, kokius žaidėjus surinks ir atveš klubai. Jūsų nuomone, koks šio trofėjaus svoris? - pasiteiravome D. Maskoliūno.

- Metai kiti, ir šie vaikinai turės pradėti kelti koją į vyrų krepšinį, o kai kurie jau dabar tai daro, tad jie jau nėra vaikai. Be to, dalyvavome ne šiaip kokiame turnyrėlyje, o Eurolygos rengiamose varžybose, todėl titulas yra svarus. Tikiuosi, jis suteiks žaidėjams pasitikėjimo, užtikrintumo, pagelbės jų karjeroms.

- Kuo jūsų komanda buvo pranašesnė už konkurentes?

- Pirmiausia, atmosfera. Ji ekipos viduje buvo labai gera. Pagrindinė mūsų pergalės priežastis buvo ta, kad žaidėme komandinį žaidimą. Neturėjome stiprių lyderių kaip kai kurios kitos ekipos, todėl žaidė ir stengėsi visi, niekas nežiūrėjo asmeninės statistikos.

- Nors dauguma krepšininkų yra Š. Marčiulionio krepšinio akademijos auklėtiniai, anaiptol ne visi žaidžia pagrindinėje jos ekipoje. Kaip pavyko sustyguoti komandinius veiksmus?

- Prieš Eurolygos atrankinį turnyrą Barselonoje kartu treniravomės dvi savaites, o prieš kelionę į Stambulą laiko beveik nebuvo, nes tiek 1994, tiek 1995 metų kartos krepšininkai žaidė Moksleivių krepšinio lygos finaluose. Tebuvo tik 5 ar 6 bendros treniruotės ir vienos draugiškos rungtynės. Baiminomės, kad susižaidimo gali pritrūkti, bet vyručiai – šaunuoliai. Jie nepamiršo, kaip žaidėme Barselonoje, todėl buvo paprasta.

- Jūsų nuomone, turnyro finale turėjote susitikti su „Žalgirio“ jaunimu?

- Be abejonių, taip.

- Kas jiems sukliudė įveikti „Fenerbahce“ ekipą, kurią jūsų komanda įtikinamai pranoko finale?

- Nieko labai įspūdingo turkai neturi, „Žalgiris“ tikrai galėjo juos įveikti. Jie ir kontroliavo žaidimą, bet pasitaiko dalykų, kurių niekas nesitiki. Patys matėte, kas įvyko vyrų Eurolygos finale... O ką jau kalbėti apie vaikų krepšinį.

- Minėjote, kad jūsų ekipoje ryškių lyderių nebuvo. Ar tai reiškia, kad nėra ir individualiai pajėgių žaidėjų?

- Ne, anaiptol. Turėjau omenyje tai, kad neturime tokių jau plačiai žinomų žaidėjų, kaip kroatas Dario Šaričius, kaip „Žalgirio“ lyderiai, griežiantys pirmu smuiku ir savo amžiaus rinktinėje. Be to, buvome viena jauniausių komandų. Vis dėlto ir Jokūbas Gintvainis, ir Edvinas Šeškus, ir Augustinas Jankaitis, ir Tautvydas Jodelis, ir visi kiti atrodė neblogai, įnešė savo indėlį. Džiaugiuosi, kad beveik visose rungtynėse, išskyrus finalą, panaudojome po dvylika krepšininkų, todėl visi gavo progą pažaisti, visi laimingi grįžo namo.

- Kol kas vienintelis gynėjas E. Šeškus turi kontraktą su „Lietuvos ryto“ klubu. Vadovams siūlysite daugiau pavardžių?

- Kol kas anksti apie tai kalbėti. Tačiau neslėpsiu, kad šiandien dar nė vienas iš jų negali žaisti „Lietuvos ryte“ ar kitose meistrų komandose.

- Po finalo Stambule internetu sekėte, kaip paskutinėse Lietuvos krepšinio lygos (LKL) finalo serijos rungtynėse „Žalgiris“ įveikė „Lietuvos rytą“. Pralaimėjimas numušė šventinį ūpą?

- Žinoma, kad jo nepakėlė, bet... Tikrai maniau, kad, nebejausdami didelės įtampos, vyrai neleis „Žalgiriui“ laimėti – taip ir atsitiko. Kita vertus, ir žalgiriečiai labai norėjo namuose užbaigti sezoną.

- Įskaitant praėjusio sezono pabaigą, kuomet jūs laikinai ėjote „Lietuvos ryto“ vyriausiojo trenerio pareigas, kauniečiai laimėjo net devynias tarpusavio dvikovas iš eilės. Nejaugi praraja tarp komandų pastaraisiais metais iš tikrųjų tapo tokia milžiniška?

- Tokio didelio skirtumo tikrai nėra. Bent jau aš jo nematau. Taip, tokia ilga serija kažką sako, bet net nežinau, kaip tai paaiškinti.