Europos čempioną glumina „Žalgirio“ žaidimas: negali būti, juk tai Eurolygos komanda

Antanas Sireika mintimis grįžo į spalio 17-osios vakarą, kuomet Kauno „Žalgiris“ ketvirtadienį sostinėje turėjo kapstytis iš gilios duobės, rašo Krepšinis.lt.

 

Tą spalio 17-osios vakarą „Žalgiris“ sukūrė tikrą stebuklą Milane, kuomet išsigelbėjo iš 27 taškų deficito ir laimėjo prieš „Olimpia“ ekipą.

2003-iųjų Europos čempionas ketvirtadienį vakare tikėjo „Žalgirio“ sugrįžimu ir išsipildė jo žodžiai bičiuliams.

A. Sireika mano, jog Kaune šeštadienį laimės tos pajėgos, kurios lemiamų rungtynių metu sugebės žaisti laisviau, ras progų improvizacijai ir atras laisvumą savo žaidime.

Jis taip pat pasidalino mintimis, ką sakytų „Ryto“ žaidėjams, sugėrusiems skaudų Sylvaino Francisco dūrį, pratęsusį „Betsafe-LKL“ sezoną iki finalo penktųjų rungtynių.

Prisiminė vakarą Milane

– Kai trečio kėlinio pabaigoje komandas skyrė 17 taškų, o prieš lemiamą ketvirtį „Rytas“ pirmavo 68:54, tikėjote, kad „Žalgiris“ gali atsitiesti?

– Su draugais stebėjome rungtynes, štai tuomet aš prisiminiau ir priminiau jiems apie „Žalgirio“ rungtynes su Milano „Olimpia“, kai Eurolygos pradžioje „Žalgiris“ vienu metu atsiliko net 27 taškais. Tad sakiau, kad dar čia niekas neprarasta.

Tikėjau, kad „Žalgiris“ turėtų laimėti. Man tik netikėtumas buvo tai, jog tas rungtynes „Žalgiris“ žaidžia taip atsainiai. Kol galų gale nesusiėmė.

– Tada pažiūrėkime į „Rytą“, kodėl sostinės klubui nepavyko išsaugoti persvaros ir laimėti rungtynių?

– Tai psichologija. Jei tu atsilieki, tu žaidi su rizika, jei laimi, kokio velnio tau rizikuoti?

Ieškai tikro šanso, tikros galimybės, ir kartais beieškodamas praleidi tokias pusėtinas situacijas, kuomet kažkas galėjo mesti apylaisvis, bet nemetė, galėjo gal veržtis, bet sudvejojo, o galiausiai ataka nepavyko.

Man nepatikdavo pirmauti iš pat pradžių. Nes dar daug yra laiko žaisti, o tas pakilimas, persvara atpalaiduoja.

Žaidėjai pagalvoja, štai, mes stipresni, geresni.

Tada, kaip sakau, prasideda 100 proc. progų ieškojimas, tu nežaidi to žaidimo, kurį turėtum žaisti. Yra proga ar pusprogė, turi ją realizuoti.

Psichologija ir jos įtaka

– Serijoje nė karto nelaimėjo namuose žaidusi ekipa, kaip galima paaiškinti tokį paradoksą?

– Čia labiau psichologija veikia. Kai žaidi namie, atrodo, galvoji, kad namų sienos padės, bus gal lengviau. Bet tai tik posakis, kad namų sienos padeda. Taip nėra, padeda žmonės.

Bet yra atsipalaidavimas, kuomet komanda žaidžia namuose, įsijungia mąstymas „juk kaip nors laimėsime“.

Man patikdavo, kai auklėtiniai žaisdavo su rizika, be baimės. Lengviausios rungtynės būdavo su „Žalgiriu“, „Rytu“, žinodavai, kad mažai šansų laimėti, nėra įtampos, susikaustymo.

Čia, ko gero, panašiai: kai žaidi išvykoje, galvoji, jog turi mažiau šansų laimėti, žaidi kiek rizikuodamas, atsipalaidavęs.

Čia ne šachmatai, čia – krepšinis. Preciziškai tiksliais deriniais nesužaisi, reikia improvizacijos, kūrybos, paieškų.

Žaidžiant namuose gal to mažiau, galvoji, kad žaiskime akademiškai, be rizikos.

 

 

– Kaip „Rytui“ nesugriūti po tokio smūgio ir atsitiesti lemiamai kovai?

– Aš pabuvau ir tokiose situacijose, suprantu, kad nėra ką daug pasakyti. Reikia pažinti savo žaidėjus.

Nereikia kalbėjimo vardan kalbos, tuščių žodžių. Turi būti parinkti tikslingi žodžiai. Reikia pažinti žaidėjus, kaip jie reaguoja į tokias situacijas, nesėkmes.

Vienas dalykas, ką aš pasakyčiau, ir kitas – ką Giedrius Žibėnas. Jis puikiai pažįsta savo pajėgas, ras, kaip paliesti jų sielas.

Treniruotės čia jau nepadės, veiks psichologinis faktorius. Tai, manau ir nulems.

Pagyros G. Žibėnui ir supantys gandai

– Po tokio ketvirtadienio vakaro ir stebuklingo išsigelbėjimo Kaune „ant popieriaus“ jau favoritas yra „Žalgiris“, čia jau namų komandai spaudimas laimėti, apginti namų tvirtovę, o „Ryto“ jau niekas neteis, kad ir kaip bepasibaigtų finalas.

– Pasikartosiu, laimės tie, kurie žaidimo eigoje ras kūrybiškų sprendimų, kažkur pasitelks improvizaciją.

Man keista, kaip „Žalgiris“ nesugeba ar nesugalvoja kaip užatakuoti Parkerio Jackson-Cartwrighto.

Jis ramiai kažkur nueina į kraštą ir ramiai stovi. Negali taip būti, juk tai Eurolygos komanda, kuri turi tam rasti būdų.

Man taip elementaru atrodo. Tie „Žalgirio“ išsidėstymai puolime ne visai logiški, prieš PJ Cartwrightą turėtų žaisti pataikantys krepšininkai, pavyzdžiui, Deividas Sirvydis.

Improvizacija – ne anarchija žaidime, o aukšto lygio žaidimas, gebėjimas rasti išeitį, įvertinti konkrečią situaciją, pranašumus.

– Stebite strategų veiksmus, elgesį greta parketo? Šiemet, panašu, Giedrius Žibėnas santūresnis, ramesnis, mažiau impulsyvumo, išvengia techninių pražangų. Ankstesnių finalų patirtis tą lemia?

– Teisingai, jis anksčiau kartais išsišokdavo, o dabar – solidus treneris, ramesnis elgesys, spaudos konferencijose gana užtikrintai jaučiasi, protingai dėsto mintis. Jis pakilęs laipteliu aukščiau.

Toks vaizdas iš šono, nežinau, kaip jis su žaidėjais, su kolegomis bendrauja.

– Nežinia, ar klubas tą vertina, kol kas nepratęsta sutartis su strategu.

– Čia yra nesąmonė, paradoksas. Žmogus nieko nepralošė, dar žaidžia finale, o kalbos sklinda apie pamainą Giedriui, kas galėtų jį keisti, ar Mantas Šernius, ar Dainius Adomaitis.

Mano supratimu, apie tai negali būti jokių kalbų, kol nesibaigė čempionatas.

Suprantu, kad laisvas pasaulis, bet tai neetiška. Aplink visi dabar ir Andrea Trinchieri, ir G. Žibėną skalpuoja. Juk dar nesibaigė finalas. Po sezono, po serijos jau galima daryti išvadas.

Nepakenčiu tokių dalykų. Atrodo, taip nuvertintas trenerio darbas, tarsi ko čia stengtis, juk atleis.

Dabar įkrito stebuklingas metimas ir viskas atsistos į savo vietas, ir ką tos kalbos apie A. Trinchieri duos? Dabar tas trenerio skalpavimas – visiška nepagarba jo profesijai ir darbui.

– Kokios prognozės šeštadieniui?

– Laimės „Žalgiris“.

2025 m. LKL finalo rezultatai

06 12 d. „Žalgiris“ – „Rytas“ 89:97

06 14 d. „Rytas“ – „Žalgiris“ 79:83

06 17 d. „Žalgiris“ – „Rytas“ 80:86

06 19 d. „Rytas“ – „Žalgiris“ 83:84

06 21 d. „Žalgiris“ – „Rytas“