Finale, bet ant suolo: į sunkią situaciją Monake Motiejūnas žvelgia filosofiškai

Donatas Motiejūnas atsidūrė savotiškoje situacijoje – sekmadienį turės šansą tapti Eurolygos čempionu, tačiau aikštėje „Monaco“ treneriui Vassiliui Spanouliui yra tapęs nereikalingu. 34-erių centras sako, kad tai nesumažina įdėto indėlio į ekipos sėkmę, rašo Krepšinis.lt.

Šiais metais Lietuva tikrai turės vieną Eurolygos čempioną – sekmadienį finale „Monaco“ susikaus su Stambulo „Fenerbahče“, kurią treniruoja Šarūnas Jasikevičius. Pastarasis kaip žaidėjas savo kraityje turi keturis čempiono titulus, bet kaip treneris kol kas – nė vieno.

Ketvirtą sezoną Monake leidžiančiam D. Motiejūnui tai antras kartas Eurolygos finalo ketverte – prieš dvejus metus Kaune „Monaco“ finišavo trečia.

D. Motiejūno vaidmuo „Monaco“ ekipoje išnyko, kai šios treneriu tapo graikas V. Spanoulis ir komandą papildė pasaulio čempionas vokietis Danielas Theisas.

Skaičiuojant nuo 24-ojo reguliaraus sezono turo, D. Motiejūnas aikštėje praleido vos 40 minučių. Penkių rungtynių prieš „Barceloną“ pareikalavusioje ketvirtfinalio serijoje centras nesužaidė nė sekundės, o lemiamam mačui net nebuvo registruotas.

Laimėtame pusfinalyje jis vėl atsidūrė tarp žaidėjų, kurie ant suolo sėdėjo su kasdiene, o ne sportine apranga.

„Džiaugiuosi už komandos draugus. Su kai kuriais esu praleidęs ketverius metus. Tas jausmas mano.. Indėlis nėra vien tai, ką palieku aikštėje. Aš tikrai daug savęs atidaviau ir už aikštės ribų vienydamas komandą. Gyvenime taip būna – ne visada būsi pagrindinis žaidėjas, kartais turi ir kitą vaidmenį prisiimti. Kažkaip kitaip į situaciją žiūrėti. Yra kaip yra, reikia pabaigti sezoną, o tada žiūrėsime“, – Abu Dabyje sakė D. Motiejūnas.

Šį sezoną veteranas per beveik 15 minučių fiksuoja 6,4 taško, 3,1 atkovoto kamuolio ir 7,5 naudingumo balų vidurkius. Šie skaičiai sezono pradžioje buvo geresni, bet smuktelėjo pradėjus tirpti laikui aikštėje.

„Iš mano pusės – esu sveikas, savo rezultatais šiais metais parodžiau, kad jie nesminga, yra stabilūs. Darbas su Virginijumi Mikalausku (asmeninis D. Motiejūno fizinio rengimo treneris, – aut. past.) atsiperka. Dabar sėdėti ir sakyti, kad mano sportinė forma krenta yra labai juokinga, nes skaičiai rodo kitą. Gyvenime taip būna – ateina naujas treneris, netinki jo braižui ir ką dabar daryti – teko pakentėti du–tris mėnesius. Ne pats maloniausias jausmas, ne pati maloniausia situacija, bet tai mane augina ir stiprina, duoda motyvacijos vasarą – bus darbas, koncentracija. Rasiu, kaip emocijas nukreipti tinkame linkme“, – tvirtas šioje situacijoje išlieka lietuvis.

Donatai, kaip vertinate finalo ketvertą Abu Dabyje?, – žurnalistai paklausė D. Motiejūno.

Lokacija tikrai tolimesnė, klubų išlaidos didesnės. Viskas gerai. Mums žaidėjams svarbiausia, kad būtų tinkamos sąlygos, maistas. Iš mano pusės jokių nusiskundimų, aukščiausia klasė. Kaip ir Kaune, taip ir čia. Tik tiek, kad ilga kelionė. Tie skrydžiai neprideda nei prie atsistaymo, nei prie pasiruošimo rungtynėms.

„Monaco“ dominavo pusfinalyje. Kiek patį nustebino toks komandos pasirodymas?

Per daug nenustebino. Tokį žaidimą mes demonstravome pirmas dvi rungtynes ketvirtfinalio serijoje su „Barcelona“, kai dominavome ir atrodė, kad tą seriją laimėsime sausai. Viskas pasisuko šiek tiek kitaip, bet esame čia. Vakarykštės rungtynės parodė, kad tiek mūsų treneris žinojo, kaip prieš juos žaisti, tiek žaidėjai buvo įtikinti ir nusiteikę rimtai. Žiūrėjome iškarpų iš vakarykščių rungtynių. Tikrai buvo motyvuota komanda žymiai labiau ir buvo mūsų dominavimas tiek fiziškume, tiek individualiuose veiksmuose. Daugiausiai gynyboje, nes puolime savo lygyje sužaidė tik Mike’as Jamesas ir Alpha Diallo. Kiti per daug neišsiskyrė, bet gynyba iš visų buvo aukščiausia. Kaip ir minėjote, dominavome.

Komandai atėjo suvokimas, kokį šansą turite?

Nemanau, kad reikia apsikrauti šiais dalykais. Jeigu mes eisime, kovosime, būsime nusiteikę kaip pusfinalyje, manau, kad tas šansas yra realus. Jeigu atsisėsi ir galvosi, koks čia tas šansas, tada labai lengva perdegti. Tai svarbios rungtynės, bet jų svarba pasimatys pačioje pradžioje, kuri komanda pirma nusimes tą spaudimą nuo pečių, susitvarkys su nervais, ta ir bus favoritė laimėti.

Ar nustebino „Fenerbahče“ pasirodymas?

Tikrai ne. Fener žaidimo kreivė labai stabiliai kilo į viršų. Kartais atrodė pakankamai dominuojančiai, buvo ir pirmoje vietoje įsitvirtinę. Bet krepšinyje kaip ir gyvenime, būna tų duobelių, niekas nekyla tik į viršų. Tikrai laukia stipri kova.

Koks šis finalo ketvertas jums – pusfinalyje neteko žaisti, finale taip pat neaišku ar teks. Koks tas vidinis jausmas?

Džiaugiuosi už komandos draugus. Su kai kuriais esu praleidęs ketverius metus. Tas jausmas mano.. Indėlis nėra vien tai, ką palieku aikštėje. Aš tikrai daug savęs atidaviau ir už aikštės ribų vienydamas komandą. Gyvenime taip būna – ne visada būsi pagrindinis žaidėjas, kartais turi ir kitą vaidmenį prisiimti. Kažkaip kitaip į situaciją žiūrėti. Yra kaip yra, reikia pabaigti sezoną, o tada žiūrėsime. Jeigu sezoną pabaigsi su trofėjumi, kaip ir sakė Bryanas Scalabrine’as – po penkių metų sakysiu, kad buvau starto penketo žaidėjas, po dešimt – kad MVP ir niekas neprisimins, visi po mano vardu matys, kad esu Eurolygos čempionas. Noriu tikėti, kad tai ir įvyks.

Anksčiau minėjote, kad nelabai išgirdote V. Spanoulio paaiškinimo dėl dingusio vaidmens. Gal dabar jau išgirdote?

Neišgirdau. Neieškau to paaiškinimo. Kiekvienas pasirenka veiksmus pagal savo supratimą ir norus. Yra kaip yra. Su V. Mikalausku ruošiamės kasdien, esu pasiruošęs darbui, rungtynėms. Jeigu treneris nusprendė, kad manęs nereikia – aš ne treneris, negaliu nuspręsti kaip treniruoti komandą.

Kaip sekasi tvarkytis su šia situacija?

Pradžioje buvo sunku, psichologiškai sunku. Tikrai daug širdies ir emocijų atidavęs komandai. Tokie iššūkiai ateina su reikalu – ateityje yra numatyti dalykai, kurių aš dar nežinau, tu nesupranti reikšmės, kodėl taip vyksta. Kaip man buvo su Hiustono „Rockets“, mainais į Detroitą – tuo metu atrodė tragedija, bet žiūrint dabar, viskas susidėliojo taip, kaip turi būti. Būčiau pasirašęs tą sutartį nebūčiau sutikęs V. Mikalausko, gal būtų karjera pasibaigusi dėl traumų. Niekada nežinai. Kai žiūriu į savo praeitį, viskas susidėlioja kaip turi būti. Gal ši situacija ir parodys viską.

Nepaisant smukusio vaidmens, jūsų balsas rūbinėje išlieka svarbus. Ką prieš finalą perduosite komandai?

Nenoriu perkrauti kažkokiais patarimais. Treneris daro puikų darbą šioje vietoje, moka kalbėti ir motyvuoti, pasako tikslius dalykus. Kartotis nemanau, kad reikia ir kelti įtampą. Manau, kad visi supranta, kad tai yra didžiulis šansas. Kartais tokie šansai būna kartą gyvenime, kartais niekada. Mes finalo ketverte per keturis metus antrą kartą, o dabar finale. Keturiasdešimt minučių kovos, viską atiduosime.

„Monaco“ savininkas labai emocingai palaiko komandą, užkūrinėja sirgalius. Kiek svarbus toks įsitraukimas?

Nesu matęs, kad tiek būtų įsitraukęs savininkas. Kinijoje turėjau vieną savininką, kuris irgi buvo įsitraukęs, bet kad tiek – nėra buvę. Jis palaiko mus, bet kai patekome į finalo ketvertą, o tada prieš Burgo komandą pralaimėjome 27 taškais, gerai davė pylos po dviejų kėlinių. Buvo labai piktas. Jis tikrai labai palaiko. Man nuostaba buvo, kai Belgrade visi sirgaliai juodai balti, o jis vienas su raudonu šaliku ir rėkauja „Monaco“. Sakiau, kad reikia būti drąsiam. Jis visur su mumis, palaiko, ateina į rūbinę, kažką pasako, motyvuoja. Matėte, ir kokius vakarėlius naujametinius padaro. Retenybė tokį savininką turėti. Tik pasidžiaugti galiu, kad teko laiką praleisti šalia tokio žmogaus.

Turite sutartį su komanda ir kitam sezonui, kiek realu, kad liksite?

Tokioje sezono fazėje kažką kalbėti yra sunku. Tai dažiausiai sprendžiasi po sezono. Lauksiu klubo pozicijos, tai yra svarbiausia. Iš mano – esu sveikas, savo rezultatais šiais metais parodžiau, kad jie nesminga, yra stabilūs. Darbas su V. Mikalausku atsiperka, dabar sėdėti ir sakyti, kad mano sportinė forma krenta yra labai juokinga, nes skaičiai rodo kitą. Gyvenime taip būna – ateina naujas treneris, netinki jo braižui ir ką dabar daryti – teko pakentėti du–tris mėnesius. Ne pats maloniausias jausmas, ne pati maloniausia situacija, bet tai mane augina ir stiprina, duoda motyvacijos vasarą – bus darbas, koncentracija. Rasiu, kaip emocijas nukreipti tinkame linkme.