G.Dauguvietytė dėl krepšinio bėgdavo iš pamokų (interviu)

Lietuviai yra pamišę dėl krepšinio, ir tai nėra paslaptis. Psichozė dėl oranžinio kamuolio prasidėjo dar praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, kai lietuviai, pradėję kovas tarptautinėse arenose, savo šaliai padovanojo pirmuosius laurus.

Prisiminimais apie 1939-ųjų Senojo žemyno pirmenybes Kaune ir įžvalgomis apie šių metų batalijas Slovėnijoje su „Žinių radiju“ pasidalijo Lietuvos televizijos režisierė, scenaristė ir aktorė Galina Dauguvietytė.

Ką atsimenate apie 1939 metų čempionatą?

Tada man buvo 13 metų ir buvau labai žingeidi. Namuose domėjomės sportu, o krepšinis buvo naujiena. Mokiausi Kauno „Aušros“ gimnazijoje ir kartais nusikalsdavau – bėgdavau iš pamokų, kad galėčiau eiti į naujai pastatytą sporto halę žiūrėti rungtynių. Europos pirmenybėse mačiau ir Praną Lubiną, Mykolą Ruzgį, Leoną Baltrūną, Vytautą Budriūną.

Kalbama, kad krepšinis lietuviams pradeda atsibosti. O jums?

Ne, nepabodo, bet aš žiūriu tik tikrų profesionalų susitikimus. Man visai neįdomios Dvarčionių ir Bezdonių rungtynės (juokiasi). Įdomiausia stebėti didžiąsias Europos komandas. Labai jaudinausi prieš šį čempionatą ir jau esu emocionaliai pasiruošusi.

Kaip palaikote Lietuvos rinktinę?

Turiu savo burtus. Žinau, kada reikia užsimerkti ir atsimerkti, kai mūsiškiai meta. Kada reikia išeiti iš kambario, kada grįžti. Kiekvieną dieną aš turiu skirtingus burtus.

O jei burtai nesuveikia?

Beveik visada suveikia. Kai lietuviai žaidė su latviais, aš dainavau Latvijos himną, ir tada jie neįmesdavo (juokiasi).

Kaip jaučiatės prieš šias rungtynes?

Šiandien labai bijau. Bijojau ir makedonų, bet paskui nusiraminau. Esu racionali, jeigu kas, aš turiu pažįstamų psichiatrinėje Naujoje Vilnioje, jie mane priims, ir galėsiu atsigauti (juokiasi).

Kaip krepšininkai turėtų nusiteikti?

Jie turėtų būti ramūs, tačiau mane neramina tritaškiai. Gynyba gera, bet ir italai tuo pasižymi. Mūsiškiai privalo susikaupti ir nedrebėti. Bus kaip bus, svarbu nedaryti ažiotažo. Po pirmųjų rungtynių kai kuriuos lietuvius norėjosi siųsti namo, tačiau dabar jie atrodo labai reikalingi.