G. Krapikas: vedami J.Valančiūno ir D.Motiejūno būsime stiprūs

Gintaras Krapikas buvo Lietuvos krepšinio rinktinėje, kai ji žengė pirmuosius žingsnius 1992-aisiais, ir tada, kai 2003 metais Švedijoje pasipuošė Europos čempionato auksu. Su komanda jis vėl ir šiemet.

52 metų kretingiškis į rinktinę sugrįžo trečiąjį kartą.

Pirmą sykį jis buvo pakviestas kaip žaidėjas 1992 metais, kai atkūrus Nepriklausomybę Lietuvos krepšininkai pateko į pirmąsias olimpines žaidynes Barselonoje ir ten laimėjo bronzą.

2003 metais G. Krapikas dirbdamas Antano Sireikos asistentu užlipo ant auksinės Europos čempionato pakylos Stokholme ir kartu su treneriu pasitraukė po pasaulio čempionato 2006 metais.

Praėjo 7 metai, ir G.Krapikas Jono Kazlausko kvietimu vėl leidžia vasarą su nacionaline komanda – pasikeitusia, jaunesne, bet išlaikiusia per 20 metų sukauptą išskirtinę nuotaiką.

„Metai bėga, keičiasi žaidėjai, pavardės, bet rinktinės atmosfera lieka tokia pati, – interviu „Lietuvos rytui” sakė G. Krapikas. – Net drąsiausiose svajonėse negalvojau, kad pavyks joje išbūti taip ilgai – ir kaip žaidėjui, ir kaip trenerio A. Sireikos asistentui.

Dabar atsirado galimybė dirbti su J. Kazlausku.”

Pokalbis su G. Krapiku – apie Lietuvos rinktinę dabar ir prieš 20 metų, Arvydą Sabonį, Šarūną Jasikevičių, Jono Valančiūno ir Donato Motiejūno duetą ir šios vasaros rinktinės perspektyvas.

– Kaip reagavote sulaukęs J. Kazlausko kvietimo prisidėti prie rinktinės trenerių štabo? – „Lietuvos rytas” paklausė G. Krapiko.

– Kai treneris J. Kazlauskas paskambino, buvo praėję ne tiek mažai laiko nuo jo paskyrimo rinktinės strategu. Man ir pačiam buvo įdomu, ką jis pasirinks savo talkininkais.

Jeigu atvirai, nelabai tikėjausi, kad reikės manęs. Nors gerai pažinojau J. Kazlauską, nebuvo tekę dirbti kartu.

Bet pasiūlymu tikrai džiaugiausi. Nors pats sutikau iš karto, iš pradžių turėjau pasitarti su Kazanės „Uniks” klubo, kuriame dirbau, vadovais.

Kazanės komandos prezidentas Jevgenijus Bogačiovas nėra linkęs paleisti trenerių į rinktinę, nesvarbu, kurios šalies. Tačiau iš jo išgirdau labai malonius žodžius: „Žinau, kaip lietuviui svarbu būti rinktinėje.” Esu dėkingas už tai.

– Į rinktinę atvykstate trečią kartą.

Ar galėjote įsivaizduoti, kad taip ilgai būsite susijęs su nacionaline komanda?

– Ir maži vaikai, ir suaugę žmonės turi svajonių, bet aš net negalėjau pagalvoti, nors ir labai norėjau, kad tapsiu nedidele Lietuvos rinktinės dalimi.

Ir net drąsiausiose mintyse nesitikėjau, kad išbūsiu taip ilgai – ir būdamas žaidėjas, ir A. Sireikos asistentas.

Dabar atsirado galimybė dirbti su J. Kazlausku, kurį vertinu kaip nuostabų specialistą. Turėjau svajonę su juo pasidarbuoti, o dabar, būdamas vyresnis nei 50 metų, sulaukiau kvietimo.

– Lietuvos rinktinėje buvote ir prieš 20 metų, esate ir dabar. Keičiasi ir žaidėjai, ir treneriai. O kas lieka?

– Išskirtinė atmosfera. Kad ir kaip būtų keista, atvykęs į rinktinę krepšininkas sunkiai dirba, tačiau kartu ir ilsisi. Visada mąsčiau – kodėl anksčiau serbai buvo tokie stiprūs? Nes jie būdavo vieningi. O dabar, kai susiskaldę, tiek nebepasiekia.

Lietuviai vis tiek išlaiko labai aukštą lygį, nes rinktinėje yra nepakeičiama atmosfera.

J. Kazlauskas pirmąją stovyklos dieną pasakė labai gražius žodžius: „Vyrai, turime būti dėkingi Lietuvai, kad ji mus išmokė ir suteikė galimybę išsikovoti vardą, galų gale – užsidirbti. Kažkada ateina laikas jai atsidėkoti. Dabar ir atėjo tas laikas.”

– Ar ir prieš 20 metų Lietuvos rinktinės kelias prasidėdavo pajūryje?

– Palanga, Klaipėda, Druskininkai – šie miestai visada buvo rinktinės kelio pradžia.

Anksčiau rinktinė gyvendavo Palangos centre esančiame „Žilvino” viešbutyje šalia jūros. Sąlygos dirbti ir pasirengti buvo geros. Tačiau ne tai lemė žaidėjų norą vykti į rinktinę – visi trokšta ginti Lietuvos garbę.

– Ir rinktinės masažuotojas Juozas Petkevičius visada būdavo šalia?

– Taip, tikrai. (Šypsosi.) Juozukas yra mūsų legenda – jo vieta rinktinėje. Nesvarbu, kokį darbą dirba, svarbu, kad jis čia.

Jis žino, kas svarbu, kuo reikia pasirūpinti.

– Kaip pasikeitė pasirengimo čempionatams metodai?

– Viskas lyg ir kaip anksčiau – fizinis pasiruošimas, kontrolinės rungtynės.

Bet jūs netgi neįsivaizduojate, kaip viskas pažengę į priekį – pradedant fiziniu pasirengimu.

Anksčiau su rinktinę dirbę fizinio rengimo specialistai Evaldas Kondratavičius, Virginijus Mikalauskas yra labai aukšto lygio, o dabar, širdis džiaugiasi matant, kaip dirba Sigitas Kavaliauskas. Nėra nė vienos vienodos treniruotės, pratybos sudėliotos pagal aiškų planą.

– Ar ši rinktinė kuo nors išskirtinė, palyginti su praėjusiomis?

– Tiesiog keičiasi karta, atėjo daug naujų jaunų vyrų, kai kuriems jų tai pirmieji metai rinktinėje.

Keliems žaidėjams – Martynui Pociui, Martynui Gecevičiui, Linui Kleizai pastarasis sezonas nesusiklostė dėl traumų ar kitų aplinkybių. Labai norisi, jog jie turėtų dar vieną galimybę parodyti, kad yra aukšto lygio žaidėjai ir nusipelno žaisti, o ne sėdėti ant atsarginių suolo.

Donatas Motiejūnas yra vienas pavyzdžių. Jis nuo pat pirmos dienos yra pasiryžęs parodyti, ką gali ir kodėl turėtų gauti daugiau žaidimo minučių NBA klube.

Jauni vyrukai Adas Juškevičius ir Vytenis Čižauskas turi galimybę pasirodyti. O toliau viskas priklausys nuo jų.

– Visi kalba apie Jono Valančiūno ir D. Motiejūno duetą. Ar ši vasara jau gali tapti šių krepšininkų eros rinktinėje pradžia?

– Nesinorėtų spėlioti.

Taip, į rinktinę ateina du labai aukšto lygio talentingi žaidėjai, kurie ilgą laiką dominuos Lietuvos komandoje.

Labai norėtųsi, kad tai prasidėtų jau dabar, – Jonas NBA vasaros lygoje rodo gerus rezultatus. Donatas taip pat yra parodęs, kad gali žaisti, – jis rinktinėje turės savo vaidmenį.

Labai norėtųsi, kad šis tandemas pradėtų veikti. Tačiau nebus tik du žaidžiantys krepšininkai. Turime daug gerų žaidėjų, atstovaujančių galingiems klubams.

Tikiu, kad bus visuma. Vedami šių aukštaūgių būsime stiprūs. Bet svarbiausia, kad būtume laimintys.

Dabar spėlioti, kas bus lyderis, nelengva. Kai prasidės krepšinio treniruotės ir kontroliniai mačai, išryškės mūsų vedliai, išsikristalizuos rinktinės branduolys. J. Kazlauskas – patyręs treneris ir yra numatęs daug dalykų.

– Jūsų rinktinės laikais neabejotinas lyderis buvo A. Sabonis. Ar yra toks žmogus šios kartos rinktinėje?

– Pastaraisiais metais toks žmogus, be abejo, buvo Šarūnas Jasikevičius.

Šįmet jo nėra, bet susirinko daug naujų vyrų, kurie turės prisiimti tą naštą. Rungtynės parodys, kas ko vertas. Žodžiais paskirti lyderio neįmanoma, šį vaidmenį reikia išsikovoti ir žaidėjų, ir trenerių akyse.

– Kai rinktinėje nėra Š. Jasikevičiaus, vis kyla diskusijų apie įžaidėjus. Kodėl ši tema vis dar aktuali?

– Mes ilgai turėjome ir vis dar turime Š. Jasikevičių, o pagal jo lygį ir toliau ieškoma naujo įžaidėjo.

Negali kasmet atsirasti naujų jasikevičių. Dabartiniai vyrai žaidžia gerai – Mantui Kalniečiui Rusijoje sezonas buvo puikus, A. Juškevičius antrojoje sezono pusėje taip pat sužibėjo.

V. Čižauskas Valjadolide neturėjo daug žaidimo minučių, bet ir jam buvo gerų rungtynių.

– Ko tikitės iš šios rinktinės?

– Rinktinėje yra ir jaunų krepšininkų, ir patyrusių, bet dar nesenų. (Šypsosi.)

Kaip ir visada, stovyklos pradžioje daug pokštų, juokelių – tai normalu. Tačiau svarbiausia, jog aikštėje kiekvienas galvotų tik apie trenerio nurodymus, rungtynes ir rezultatą.

Ši rinktinė turi potencialą – juk į komandą ateina du jauni NBA žaidėjai, yra ir patyrusių žaidėjų.

– Prieš atvykstant į rinktinę paaiškėjo, kad daugiau nebedirbsite Kazanės „Uniks” klube. Kodėl?

– Šiuo atveju sutrukdė rinktinė, bet jos atsisakyti tikrai negalėjau.

Į Kazanės komandą atėjęs naujas treneris Andrea Trinchieri su savo asistentu treniruoja ir Graikijos rinktinę.

Aš dirbu su Lietuvos rinktine, tad klubas būtų likęs be trenerio, kuris rengtų jį naujajam sezonui. Todėl „Uniks” pasirašys kontraktą su vienu iš trenerių, kuris nedirba rinktinėje.

– Gal esate sulaukęs pasiūlymų iš Kauno „Žalgirio”?

– Kai sugrįžau į Lietuvą, teko trumpai bendrauti su Kauno komandos generaliniu direktoriumi Pauliumi Motiejūnu, bet kalbų apie tai nebuvo.

Ar norėčiau grįžti? Jūs mane žinote – esu žalgirietis nuo kojų iki galvos. (Juokiasi.)

Kitų pasiūlymų yra, tačiau eiti bet kur nesinori, o ir darbas su rinktine užsitęs iki rudens.

Laiko yra, krepšinio turgus tebevyksta, tad žvalgysimės toliau. Juk nėra taip, kad neturėčiau už ką pavalgyti.

G. Krapiko trenerio karjera

1999–2000 m. „Iserlohne” trenerio asistentas (Vokietijos trečioji lyga).

2000–2006 m. Kauno „Žalgirio” trenerio asistentas.

2003–2006 m. Lietuvos rinktinės trenerio asistentas.

2006–2008 m. Kazanės „Uniks” trenerio asistentas.

2008 m. „Žalgirio” trenerio asistentas.

2008–2009 m. Kauno „Žalgirio” treneris.

2010–2011 m. Kėdainių „Nevėžio” vyriausiasis treneris.

2011–2012 m. Mariupolio „Azovmaš” trenerio asistentas ir treneris.

2012–2013 m. Kazanės „Uniks” trenerio asistentas.