G.Mažionytė: apie Volkerį, Teksaso reindžerį, gyvenimą už Atlanto ir save

Viena iš kol kas trijų šio sezono „Utenos“ komandos naujokių Gintarė Mažionytė gimtinėje rungtyniaus po penkmečio pertraukos.

Palangiškė 2010 metais nusprendė palikti Lietuvą ir išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV), kur žaidė krepšinį bei studijavo Teksaso universitete.

Praėjusį sezoną 24 metų 188 cm ūgio puolėja praleido Ispanijos antros lygos klube, kuriame buvo tikra lyderė – 13,8 taško, 10,8 atkovoto kamuolio ir 18,2 naudingumo balo per susitikimą.

„Utenos“ naujokė G.Mažonytė oficialiai klubo svetainei papasakojo apie savo motyvus išvykti už Atlanto, asmeninį gyvenimą ir kito sezono tikslus.

–   Kodėl nusprendėte pasirašyti sutartį su „Utena“?

–  Norėjau grįžti į Lietuvą ir vėl išbandyti save gimtinėje. Apie komandos trenerį Alfredą Vainauską esu girdėjusi daug gerų dalykų. Manau, kad „Utena“ bus puiki vieta, kur bus sudarytos geros sąlygos toliau dirbti ir tobulėti

–  Turbūt po sėkmingo sezono Ispanijoje sulaukėte daug pasiūlymų?

– Pasiūlymų buvo. Smagu, kad pavyko susitarti su „Utena.“ Esu patenkinta savo sprendimu.

–  Kaip jūsų aplinkos žmonės reagavo sužinoję, jog pasirašėte sutartį su „Utenos“ klubu?

– Visi labai džiaugėsi, ypač tėvai. Mano brolis seka mano pėdomis ir išvyksta į JAV. Tėvai sužinoję, kad nusprendžiau likti Lietuvoje, apsidžiaugė, nes nors viena jų atžala liks arčiau namų.

–  „Utenos“ tikslas – apginti titulą. O kokį turite asmeninį tikslą kitam sezonui?

– Nekantrauju pradėti dirbti su treneriu Vainausku. Noriu tobulinti tai, ką jau moku ir išmokti tai, ko dar trūksta.

–  Kodėl nusprendėte išvykti į JAV ir ten pradėti studijas?

– Kol esi jaunas, norisi pabandyti viską, todėl ir aš nusprendžiau save išbandyti JAV. Amerikiečių sistema man buvo priimtina dėl to, kad mokslas ir sportas yra priklausomi vienas nuo kito. Norint žaisti, turi mokytis. Esu patenkinta savo sprendimu išvykti. Žaidžiau krepšinį ir baigiau mokslus viename iš geriausių pasaulio universitetų. Per ketverius metus įgavau ne tik daug žinių, bet ir neįkainojamos patirties, kuri visada pravers gyvenime.

–  Studijavote ir žaidėte krepšinį Teksaso universiteto. Kokie prisiminimai liks iš ten?

– Prisiminimai liko tik patys geriausi. Ten daug pamačiau ir išmokau, praplėčiau akiratį ir susipažinau su daugybe gerų žmonių. Jei atsirastų proga viską pakartoti, tikrai ja pasinaudočiau.

–  Ar dabar jaunoms krepšininkėms patartumėte vykti studijuoti už Atlanto? O gal geriau likti Lietuvoje?

– Lietuva yra krepšinio šalis, čia daug gerų specialistų, kurie sugeba paruošti aukšto lygio žaidėjas. Pati augdama Palangoje turėjau fantastiškas sąlygas treniruotis. Tos sąlygos išliko ir dabar, ne tik man, bet ir daugumai jaunųjų Palangos krepšininkių. Amerika taip pat gali suteikti viską, ko tau reikia. Nenorėčiau niekam nieko patarinėti. Kiekvienas pasirenkame savo kelią ir juo einame. Manau, jei yra noro dirbti, gerus rezultatus gali pasiekti visur.

–  Papasakokite, kas pačiai buvo keisčiausia ir įdomiausia Teksase?

– Manau visi žino Volkerį, Teksaso reindžerį. Visada galvojau, kad tos kaubojiškos kepurės ir tie batai būna tik filmuose. Deja, bet ne. Teksase tokių „reindžerių“ daugybė. Jei eiti į kantri muzikos klubą, tai tik su kaubojiškais batais ir skrybėle. Turiu ir aš tokią skrybėlę namuose, tik dar neradau tinkamos progos ją užsidėti (Šypsosi).

–  Ispanijos antroje lygoje rungtyniavote galingai. Koks yra šių pirmenybių lygis?

– Ispanijos lygą galiu palyginti tik su JAV studentų pirmenybėmis, nes Lietuvoje nežaidžiau ilgą laiką. Žaidimas nebuvo toks fizinis, koks buvo Amerikoje. Ispanijos lygoje žaidė ne tik daug jaunų ir techniškų žaidėjų, bet ir nemažai vyresnių, patyrusių krepšininkių. Lygis išties buvo geras.

 

–  Kokia esate aikštelėje, o kokia – už jos ribų?

– Aikštelėje stengiuosi išlikti rami ir susikoncentravusi, žaisti taip, kaip moku geriausiai. Pasitaiko ir man akimirkų, kai užverda kraujas ir emocijos ima viršų, bet ir jų kartais reikia krepšinyje (Šypsosi).

Gyvenime „velnių priėdusi“ labai nesu. Esu iš tų ramesnių, bet jei yra galimybė gerai praleisti laiką, aš visada už.

–  Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?

– Sezono metu laisvą laiką skiriu poilsiui. Mėgstu skaityti, o kai ramus laisvalaikis nusibosta, susigalvoju ir visokios kitokios aktyvesnės veiklos.

–  Kokios jūsų stipriosios žaidimo savybės?

– Galiu žaisti ir po krepšiu, ir atsitraukusi. Mėgstu mesti ir pataikyti, o jei taip nepavyksta, galiu varžovę apžaisti.

–  Galbūt turite kažkokį savo gyvenimo idealą?

– Gyvenimo idealų neturiu.  Tėvai man visada buvo autoritetas bei darbo ir nuoširdumo pavyzdys.

–  Ar „Utenos“ komandoje sutiksite daug nepažįstamų krepšininkių?  

– Dauguma krepšininkių  yra pažįstamos. Galbūt tik su kai kuriomis jaunesnėmis žaidėjomis dar nėra tekę susidurti, bet neilgai trukus ir jos bus pažįstamos.

–  Kokia jūsų kaip krepšininkės svajonė?

– Norėčiau, kad kiekvienas krepšinio sezonas pasibaigtų be rimtų traumų.

–  Jeigu turėtumėte progą pavakarieniauti su krepšinio pasaulio atstovu (-e) arba net visa komanda. Kas tai būtų?

– Mano šeima – mano komanda. Esame visi keturi sportininkai, todėl daug laiko būname užsiėmę. Namuose visi kartu būname retokai, todėl norėtųsi, kad pavakarieniauti visi susirinktume dažniau.

–  Daug „Utenos“ sirgalių dominantis klausimas: ar jūsų širdį jau kažkas spėjo užkariauti?

– Ne, užkariauti dar nespėjo niekas (Šypsosi).