Giedrius Staniulis: "Į Ameriką neverta važiuoti"

205 cm ūgio Vilniaus “Perlo” puolėjas Giedrius Staniulis Lietuvos krepšinio lygos (LKL) varžybose pelno po 9,2 taško ir atkovoja po 6,1 kamuolio. Pernai devyniolikmetis krepšininkas atstovavo Kauno “KKM-Aisčiai” ekipai ir buvo vienas jos lyderių Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) pirmenybėse – 14,8 tšk., 7,9 atk kam.
 

Krepšinio abėcėlę išmokęs Kaune, “Žalgirio” pasiūlymu G.Staniulis nesusidomėjo. Tiesa, Kaune liko mokslo reikalai – gyvendamas Vilniuje krepšininkas šį pavasarį stengiasi pabaigti 12 klasę Kauno S.Dariaus ir S.Girėno gimnazijoje.
 

“Perlo” komandos treneris Marius Linartas, Giedrių treniravęs ir Lietuvos U-16 bei U-18 rinktinėse, perspektyvų auklėtinį apibūdina taip: “Giedrių lyginčiau su Paulium Jankūnu. Tai tipinis ketvirtas numeris. Juodadarbis žaidėjas, nevengiantis grumtynių po krepšiu, galintis dengti aukštesnį žaidėją ir sugebantis pataikyti iš toli. Pakankamai šoklus ir ištvermingas, pakankamai gerai “skaitantis” žaidimą. Minusai? Aišku, trūksta patirties didžiajame krepšinyje. Taip pat – jėgos, ypač žaidžiant tokioje pozicijoje. Gal kartais per daug impulsyviai reaguoja į savo klaidas. Kartais turėtų tiesiog pamiršti klaidą ir žaisti toliau. Vis dėlto, jei tobulės kaip iki šiol, manau, tikrai taps tokio lygio žaidėju kaip Jankūnas“. 

 

Giedriau, esi kaunietis, kaip atsidūrei Vilniuje?

Praėjusiais metais dar buvau Kauno “Aisčių” krepšinio mokykloje. Pradėjau bendradarbiauti su agentu Šarūnu Broga, kuris pasiūlė keletą variantų. Siūlė “Žalgiris” ir “Lietuvos rytas”, kadangi situacija su “Žalgiriu”buvo vienokia, su “Lietuvos rytu” truputį geresnė, pasirinkau “Lietuvos rytą”. Tuo metu geresnes sąlygas pasiūlė vilniečiai.
 

Nejaugi, kaip tikras kaunietis, nesvajojai žaisti “Žalgiryje”?

Renkantis viduje išties kažkas kirbėjo. Ir tėvai sakė, kaip čia taip... Bet aš rinkausi pagal tai, kur turėčiau geresnes galimybes tobulėti.

“Perlo” komandoje – daug talentingų jaunų žaidėjų. Sunku atsiskleisti, kai sužibėti ir pasinaudoti savo šansu trokšta kiekvienas?

Konkurencija visada yra, bet mūsų komandoje pirmiausia – komandiniai, tik po to – individualūs tikslai. Kaip sako treneris, mūsų stiprybė – komanda. Esame jauni, ambicingi ir turime įrodyti, kad ne be reikalo atėjome į LKL.

Ir kokį gi įspūdį palieka LKL?

Manau, kad šiemet LKL žymiai susilpnėjusi. Nors pernai žaidžiau NKL ir tai yra mano pirmieji metai LKL, man atrodo, kad pernai LKL buvo tikrai stipresnė. Labai daug gerų žaidėjų išvažiavo į užsienio klubus. 

Kas tau sunkiausia, žaidžiant LKL?
 

Trūksta fizinės jėgos. Ypač žaidžiant su “Žalgiriu” ar “Lietuvos rytu”. Be abejo, trūksta meistriškumo ir galbūt labiausiai – patirties. Meistriškumas ir ateina su patirtimi.

Jaunus krepšininkus pagal žaidimo stilių mėgstama lyginti su tam tikrais garsiais krepšininkas? Su kuriuo gerai žinomu žaidėju galėtum palyginti save?

Manau, kad mano žaidimo stilius panašus į Pauliaus Jankūno ar Dariaus Songailos stilių. Galiu ir iš vidutinio nuotolio pataikyti, ir iš toliau, kovoju dėl kamuolių, kartais prasiveržiu. Nors pagal charakterį ir nusiteikimą, mano krepšinio idealas būtų Šarūnas Jasikevičius. Nesakau, kad aš toks esu ar kada nors būsiu, tačiau iš lietuvių krepšininkų labiausiai žaviuosi Jasikevičium. Manau, jis geriausias pavyzdys, kaip krepšininkas turi nusiteikti rungtynėms.
 

O koks tu esi aikštelėje?
 

Į aikštelę išeinu su dideliu noru laimėti. Labai sunkiai susitaikau su pralaimėjimais, ypač prieš tokias komandas, prieš kurias galime laimėti. Žaidžiant su “Lietuvos rytu” ar “Žalgiriu”, tiesiog stengiesi kuo geriau kovoti, bet supranti, kad nesi tokio lygio žaidėjas ir nesam tokio lygio komanda, kad galėtume varžytis kaip lygūs su lygiais. Bet su visomis kitomis LKL komandomis galime kautis ir einame nugalėti.
 

Su kuo iš komandos draugų geriausiai suprantate vienas kitą aikštelėje?

Man patinka žaisti su Tautvydu Šležu. Kažkaip puikiai vienas kitą suprantame, jis perdavimus gerus “iškiša”. Taip pat su Saulium Kulviečiu, Eimantu Bendžium, Aidu Viskontu.
 

Didžiąją sezono dalį pagrindiniu “Perlo” įžaidėju buvo Žydrūnas Kelys [perėjo į “Lietuvos rytą”]. Dabar pagrindinis atakų organizatorius – Aidas Viskontas. Tavo pozicijos krepšininkai yra labai priklausomi nuo įžaidėjų žaidimo. Su kuriuo – Keliu ar Viskontu – tau žaisti lengviau?

Keliui labiau avantiūra patinka. Jis mėgsta imti atsakomybę “ant savęs”. Viskontas labiau klauso trenerių ir visą žaidimą stato pagal trenerius. Jis žymiai ramesnis. Kelys, kaip aš sakau, mėgsta aikštėje pasiausti. Aš mėgstu tokius žaidėjus, tai Jasikevičius stilius. Mat tikrai patiko, kai Kelys buvo mūsų komandoje. Kita vertus, su Viskontu taip pat paprasta žaisti, jis puikiai vadovauja.

Kokias užduotis aikštėje tau asmeniškai kelia treneris Robertas Štelmaheris?

Treneris visiems sako, kad be geros gynybos, nebus gero puolimo. Man tą patį akcentuoja. Atsitverti, kovoti dėl kamuolių ir kažkiek savo taškų surinkti.
 

Su kuriuo LKL žaidėju buvo sunkiausia grumtis?
 

Su Aaronu Baynesu iš „Lietuvos ryto“. Fizine jėga iš mūsų nė vienas, atrodo, nė perpus neprilygsta. Nėra nei labai koordinuotas, nei techniškas, bet jėga veržiasi per kraštus. Bandėme dvigubinti gynybą, bet nieko neišėjo.
 

Patenkintas sezonu ir savo indėliu į komandą?

Tikrai taip, ypač turint omeny, kad tai mano pirmas sezonas LKL.
 

Ko tikiesi iš atkrintamųjų?

Priklauso nuo to, su kuo žaisime ketvirtfinalyje. Jei su “Šiauliais” ar “Juventus” - manau, turėtume neblogas galimybes išeiti į pusfinalį.

Esi kilęs iš sportininkų šeimos?
 

Tėtis Darius mėgėjiškai užsiiminėjo irklavimu, o mama Inga [Stravinskaitė] profesionaliai žaidė tinklinį, atstovavo SSRS rinktinei. Kai man buvo keli metukai, porą metų gyvenome Prancūzijoje, nes mama atstovavo šios šalies klubui. Bet vėliau gavo sunkią kelio traumą ir baigė karjerą. Sesuo Rūta, kuriai vienuolika, taip pat pradėjo lankyti tinklinio treniruotes, nors dar nežino, ar nori šokti, ar tinklinį žaisti (šypsosi).
 

Pats išbandei daugiau sporto šakų ar visuomet žaidei tik krepšinį?
 

Nesimėčiau, visuomet žaidžiau tik krepšinį. Kadangi mamą visi pažinojo, nuolatos kalbino į tinklinį. Iš pradžių gal ir norėjosi, bet, tiesą sakant, labai greitai supratau, kad žaisti tinklinį  Lietuvoje neperspektyvu.
 

Kas tavo pirmasis treneris?
 

Julius Pranevičius, su kuriuo dirbau aštuonerius metus. Nors, tiesą sakant, krepšinį, būdamas septynių, pradėjau žaisti Sabonio krepšinio mokykloje, tačiau maždaug po metų persikraustėme gyventi į kitą vietą ir tapo patogiau treniruotis Kauno krepšinio mokykloje.
 

Kaip aukštai keli savo karjeros tikslus?
 

Konkrečių planų nesibraižau, tačiau norėčiau būti žaidėju, Eurolygos klube rungtyniaujančiu bent po 20 minučių per rungtynes. 
 

Ką savo žaidime labiausiai norėtum patobulinti?

Aikštelės matymą, metimą ir fizinę jėgą, nes šiuolaikiniame krepšinyje jos tikrai reikia. Galbūt dar žaidimą nugara į krepšį, nes pats labiau mėgstu žaisti priekiu į krepšį.
 

Praėjusią vasarą su U-18 rinktine Europos čempionate Prancūzijoje užėmėte ketvirtą vietą. Kokie šios vasaros planai? Medaliai Europos U-20 čempionate?
 

Neabejoju, kad, kaip ir kiekvienai Lietuvos krepšinio rinktinei, bus keliamas uždavinys laimėti medalius. Vis dėlto pirmiausia į rinktinę dar reikia patekti. Konkurencija? Pagrindiniai konkurentai mano pozicijoje – Adomas Drungilas iš Sabonio mokyklos, Evaldas Kairys taip pat iš „Perlo“ ir Donatas Motiejūnas, jei neatsisakys atstovauti. Manau, turiu gana realius šansus, nors būsiu vienas iš jaunesnių.
 

Jaučiu didelį malonumą žaisdamas Lietuvos jaunimo rinktinėse. Niekad negali žinoti, ar pateksi kada nors į suaugusiųjų rinktinę, nes konkurencija Lietuvoje milžiniška, todėl stengiuosi kuo geriau atstovauti savo šaliai žaisdamas jaunimo rinktinėse. Man tai didelė garbė.
 

Kaip manai, kas šiemet laimės Eurolygą?
 

Manau, „Barcelona“, nes demonstruoja tikrai gerą žaidimą, o svarbiausią – puikią gynybą. Tai ir nulems. Finale, spėju, taip pat žais „Olympiacos“, nes yra prisipirkę žvaigždžių, kurios pateisina savo vardą. Ne visuomet taip būna. Gaila, kad finaliniame ketverte nebus „Panathinaikos“, už kurią sergu. Kodėl palaikau „Panathinaikos“? Dėl Jasikevičiaus.
 

Esi dvyliktokas, ką planuoji daryti pabaigęs mokyklą? Nesidairai į JAV aukštąsias mokyklas?

Ne. Manau, studijuosiu Vilniuje. Greičiausiai – verslo vadybą. Pamenu, tėtis vis kartodavo, kad baigęs mokyklą važiuosiu į JAV, bet tos kalbos taip tilo, tilo ir baigėsi. Po to ir pats supratau, kad ten neverta važiuoti. Važiuočiau paskutiniu atveju, jei čia niekas nieko nepasiūlytų ir niekas nesigautų.
 

Tiesa, kad krepšinį žaidžiantys vaikinai sulaukia didesnio merginų dėmesio nei kiti bendraamžiai?

Manau, taip. Nes krepšininkai yra matomi spaudoje, televizijoje. Ar turiu panelę? Buvo tų merginų, dar neseniai turėjau... bet šiuo metu neturiu. Ne dėl to, jog sportuojant sunku suderinti. Užtenka laiko ir panelėms. Aišku, būna labai reiklių, kurios, pavyzdžiui, reikalauja susitikti kiekvieną dieną. Tokioms tikrai neturiu laiko.