Gimęs krepšinio aikštėje

Ne veltui sakoma, jog nuoširdumas ir šypsena paperka. Toks yra Marcelo Machado. Legionierius iš Brazilijos lengvai pritapo Kaune ir "Žalgirio" komandoje ir dabar kur kas dažniau yra vadinamas lietuviu, nei svečiu iš kitos šalies. Nuotaikingasis žalgirietis yra optimistas tiek krepšinio aikštėje, tiek už jos ribų, o savo gera nuotaika gali užburti kaip spalvingasis Rio de Žaneiro karnavalas.

- Brazilijoje visi berniukai nuo mažų dienų spardo futbolo kamuolį, kodėl tu į rankas paėmei krepšinio kamuolį, o gal tau jį kas nors padavė?

- Mano pasirinkimą būti krepšininku įtakojo šeima - mano senelis, dėdė, tėtis žaidė krepšinį. Dėdė atstovavo Brazilijos nacionalinei komandai, tėtis rungtyniavo Rio de Žaneiro klube. Galima sakyti, gimiau krepšinio aikštelėje, nes kai buvo 1-2 metai mama nuolat mane atsivesdavo žiūrėti, kaip tėtis žaidžia. Tėvas man niekad nesakė, kad turiu būti krepšininku, tačiau stebėdamas jį užsikrėčiau meile krepšiniui.

Mėgau mesti iššūkį broliui, kuris atstovavo mūsų mokyklos komandai. Žaisdavom vienas prieš vieną. Jam tada buvo 12-ka, man - 10-imt metų. Galima sakyti, tai buvo pirmoji mano krepšinio praktika. Netrukus brolio komandos draugas gavo traumą ir aš buvau pakviestas užimti jo vietą.

Šis laikas man buvo labai smagus ir laimingas. Mokykloje, studijų metais išgyvenau daug svarbių akimirkų, pavyzdžiui, šeštadieniais visada su draugais likdavome mokykloje ir nuo ankstyvo ryto iki pat vėlaus vakaro žaisdavome krepšinį. Krepšinio dėka susiradau tikrai labai gerų draugų - tai vienas šauniausių dalykų, kalbant apie krepšinį. Šis žaidimas suburia aplink save labai draugiškus žmones, tarp kurių stiprūs ryšiai lieka visam gyvenimui.

Brazilijoje ekonominė situacija yra prasta - šalyje yra labai daug vargingai gyvenančių žmonių, todėl visi tėvai leidžia vaikus dainuoti (jei tai mergaitė) arba žaisti futbolą (jei berniukas), nes taip galima užsidirbti labai daug pinigų. Šiuo atveju krepšininkams užsidirbti tokius dideliu pinigus yra gerokai sunkiau, nes Brazilijoje krepšinis nėra stiprus.

Tiesa, mano šeimoje finansinių sunkumų nebuvo, todėl man neteko rinktis - pinigai ar mėgiamas užsiėmimas. Galėjau rinktis krepšinį, net gi žinodamas, jog ši sporto šaka gali man neatnešti didelių pinigų.

- Jei būtum mano gidas, kokias vietas parodytum pirmiausiai, man atvykus į Rio de Žaneirą?

- Visų pirma nuvyktume prie Rio de Žaneiro "atviruko", miesto simbolio - 32 m. aukščio Kristaus skulptūros, kuri matosi iš bet kurios miesto vietos. Skulptūra stovi ištiestomis rankomis ant aukštos Korkovado (Corcovado) kalvos, nuo kurios atsiveria fantastiška panorama.

Tuomet aplankytume didžiausią ir populiariausią "Marakana” (Maracana) stadioną, talpinantį 200 000 tūkstančių žmonių. Čia verda didžiulės aistros per rungtynes. O vėliau, aišku, lėktume į, pavyzdžiui, Kopakabana (Copacabana) pliažą ir šoktume į vandenį (šypsosi).

- Ar Lietuvoje patyrei didelius kultūrinius skirtumus?

- Ypatingo skirtumo nepajutau. Labiausiai skiriasi žmonių mentalitetas - Brazilijoje net ir daug problemų turintys žmonės yra lamingi, daug šypsosi, nes pas mus yra saulėta ir šilta. Visi eina į gatves, kalbasi vieni su kitais, liūdesiui vietos čia nelieka. Lietuvoje mažiau saulės, todėl ir žmonės kitokie. Nors tie, kuriuos pažįstu, yra labai draugiški ir linksmi, iškalbūs, ypač komandos draugai. Man čia labai patinka (šypsosi).

Lietuvoje aš jaučiuosi saugiau, nei Brazilijos gatvėse. Rio de Žaneire visuomet turi stebėti aplinką, kad vyksta aplinkui, turi būti atsargus. Kaune galiu pasivaikščioti labiau atsipalaidavęs.

- Kokį "Žalgirį" tikėjaisi pamatyti prieš atvykdamas čia?

- Nesitikėjau nieko. Kai važiavau čia, žinojau, kad "Žalgiris" svarbi komanda, kad rungtyniauja Eurolygoje. Visi kalbėjo, kad Lietuvos krepšinis yra labai stiprus ir gerbiamas visame pasaulyje. Bet nežinojau, ko tikėtis, tiksliau, neturėjau jokių iliuzijų.

Kai atvykau, viskas man "Žalgiryje" patiko. Puiki klubo struktūra, beveik kaip NBA, tik ten daugiau prabangos. Tačiau čia yra viskas, ko reikia darbui. Gera žinoti, jog kiekvieną dieną atėjęs į treniruotę, tu rasi viską, ko gali prireikti. Visi klubo žmonės dirba profesionaliai, padeda mums.

Brazilijoje krepšinio komandos tokių sąlygų tikrai nesuteikia, visi pinigai ten skirti žaidėjų algoms, tačiau dėl to kenčia infrastruktūra, kuri yra varginga.

- Kaip susipažinai ir pasipiršai būsimai žmonai Renatai?

- Labai juokinga istorija. Susipažinome šeimos iškyloje. Jos pusbrolis iš tėvo pusės yra mano pusbrolis iš mamos pusės. Jis mus supažindino. Taigi tame giminės susitikime aš ją pamačiau, pradėjome kalbėtis. Grįžę į Rio de Žaneirą pradėjome kartu kur nors eiti, vėliau pakviečiau kartu vykti į Italiją (2001/2002 sezone Machado atstovavo Fluminese ekipai), šioje šalyje jai pasipiršau po metų draugystės. Ji sutiko, sakė "imk mane". Aš tuomet buvau ir dabar esu labai laimingas (šypsosi). Didelių vestuvių nekėlėme, nutarėme, kad kaip reikiant puotą kelsime per kokias nors vestuvių metines, tarkim, dešimties metų. Gausime daug dovanų (juokiasi).

- Dabar kartu su jumis gyvena ir ryzenšnaucerių veislės šuo Leki. Tačiau ne taip paprasta buvo jį čia atsigabenti. Papasakok trumpai šią istoriją.

- Šuniuką nuo pat pradžių norėjome pasiimti į Lietuvą. Tačiau žmona taip buvo susijaudinusi dėl kelionės, kad darbų sūkury pamiršo sutvarkyti dokumentus, kuriuos reikia turėti, norint augintinį atsivežti į Europos Sąjungos šalį.

Tuomet porai mėnesių palikome šuniuką pas Renatos mamą. Kad būtų greičiau, net gi bandėme šuniuką atsivežti per šalį, kuri nėra Europos Sąjungoje, tačiau nepavyko.

Visi formalumai užsitęsė, todėl šuniukas pas mus atkeliavo tik gruodžio mėnesio pradžioje. Iš Rio de Žaneiro jis penkiolika valandų keliavo dėžėje iki Frankfurto (Vokietija), naktį praleido oro uoste ir kitą dieną skrido į Vilnių iš kur mes šunelį pasiėmėme. Dabar esame kartu - viena laiminga šeima (juokiasi).

Renata buvo ypatingai laiminga. Ji gal galėtų be manęs pabūti kelis mėnesius, juk mes galime pasikalbėti telefonu, o su Leki telefonu nepakalbėsi (juokiasi).

- Esi visuomet nuotaikingas ir linksmas. O kas tau galėtų sugadinti nuotaiką?

- Stengiuosi visada būti nuotaikingas. Tai geras būdas gyventi - gyventi su šypsena veide. (šypsosi). Nuotaiką gadina pralaimėjimai, traumos, ir vieno, ir kito mes šį sezoną neišvengėme. Bet aš visada stengiuosi įžvelgti pozityvią gyvenimo pusę, mokytis tiek iš sėkmių, tiek iš nesėkmių. Tai geresnis kelias, nei gailėtis to, ką padarei ar ko nepadarei. Aš esu toks - tiek asmeniniame, tiek profesiniame gyvenime. Juk net jei ir laimi, kita dieną negalvoji apie vakarykštes rungtynes. Kitame mače pamiršti viską ir vėl stengiesi būti geras ar dar geresnis. Po pralaimėtų rungtynių negaliu greitai užmigti: mintys, dvikovos epizodai dar ilgai sukasi galvoje, bet, manau, taip yra kiekvienam krepšininkui.

- Kas tau padeda susikoncentruoti prieš rungtynes?

- Kai labai svarbios rungtynės, kurias stebi daug sirgalių, susikaupti labai lengva, atsakomybė, tikėjimas tavim priverčia susikoncentruoti maksimaliai.

Fanai čia neįtikėtini, niekur kitur, kur žaidžiau nemačiau tokių. Dėl jų kiekvieną kartą mėgaujuosi krepšiniu.
Sunkiau susikaupti, kai žaidžiame eilines rungtynes, kai yra mažai žiūrovų. Tada susitelkti padeda kai kurie dalykai - pavyzdžiui, galvoji apie žaidėją, prieš kurį tau reiks žaisti mikro dvikovoje: kaip jis ginsis, kaip puls. Kai vykstame į išvykos rungtynes, mėgstu žiūrėti filmus, serialus (ištarė lietuviškai). Muzikos klausytis nemėgstu, nebent vakarėliuose (juokiasi).

- Ar žinodamas kaip susiklostys "Žalgirio" sezonas Eurolygoje, vis tiek pasirinktum šią komandą?

- Žinoma. Aš buvau viso to dalis, nieko nepakeisi. Reikia tai priimti ir eiti pirmyn. Kovoti dėl likusių titulų. "Žalgiryje" jaučiuosi labai komfortabiliai, nesitikėjau, kad mane taip šiltai priims. Tai buvo maloni staigmena. Ir tai ne mano, o komandos draugų, trenerių nuopelnas. Man patinka Lietuvoje. Tiesa, čia šalta, bet prie to jau priprantu. Dabar pažiūriu į temperatūrą - kai būna minus vienas, minus du laipsniai šalčio, sakau žmonai, oras puikus, einam į lauką pasivaikščioti. Brazilai galvotų, jog aš pamišęs.Klaustų: "kas tau nutiko"? (juokiasi). Jau ragavau cepelinų...labai skanu... geras maistas. Sakiau mamai, kad kai grįšiu į Braziliją, pasistengsiu jai pagamint cepelinų. Gal taip skaniai nepadarysiu, bet mama juk niekad nei mačiusi, nei ragavusi cepelinų, tai, kad ir kaip paruošiu,jai, manau, patiks (juokiasi).

- Ką veiksi baigęs krepšininko karjerą?

- Dar apie tai negalvoju. Noriu rūpintis šeima, turėti mažiausiai du vaikus. Gal Renata norės karjerą daryti, tai padėsiu jai. Turbūt liksiu krepšinio pasaulyje, nes jį sunku palikti užnugaryje. Jei turėsiu trenerio charakterį, būsiu treneris arba atstovausiu žaidėjams. Mano tėtis dabar atstovauja Brazilijos krepšininkams.

- Kaip tave žmona vadina, kai pyksta ir kai nepyksta?

- Kai pyksta, Renata vadina mane Marcelo, tik pakeltu tonu. Jei viskas gerai - tiesiog "celo", tai mano mažybinis vardas.

- Kokiu knygos, kino ar animacinio filmo herojumi norėtum būti?

- Smagu, jei būčiau nematomu žmogumi. Galėčiau krėsti išdaigas, "pažaisti" su žmonėmis (šypsosi).