Ilgas Kobe Bryanto kelias iki viršūnės

Kai antradienį (05.06) NBA lyga oficialiai pripažino Kobe Bryantą naudingiausiu 2007-08 m. reguliaraus sezono žaidėju, niekaip nepavyko atsikratyti įspūdžio, jog įvyko tai, kas galbūt turėjo įvykti daug anksčiau. Dar gerokai prieš Kobei gaunant šį apdovanojimą viena įtakingiausių sporto svetainių ESPN pripažino jį vienu geriausiu visų laikų atakuojančiu gynėju, priekyje “Lakers” lyderio įrašydami vos vieną žmogų, kurio inicialai yra “MJ”. Gavęs “MVP” apdovanojimą, K.Bryantas jau “oficialiai” priklauso šiam klubui. Visgi, kelias iki tokių aukštumų krepšininkui toli gražu lengvas nebuvo. Siūlome trumpai prisiminti kai kuriuos Kobe Bryanto karjeros momentus.

Kelias iki NBA

Kobe Bryantas krepšinį pradėjo žaisti Italijoje, kur jo tėvas, buvęs NBA žaidėjas Joe Bryantas, išvyko tęsti savo krepšininko karjeros, kuomet jo vieninteliui sūnui tebuvo šešeri. Būnant Italijoje, Kobei, kuris dėl savo tamsios odos ir nepažįstamos kalbos susilaukdavo daug dėmesio ir apkalbų, sportas (ne tik krepšinis, jis žaisdavo ir futbolą) buvo galimybė įsilieti tarp savo bendraamžių. Neilgai trukus jis išmoko ir sklandžiai kalbėti itališkai.

Būdamas septynerių, Kobe  gavo primąjį krepšinio kamuolį ir nuo tada visas jo gyvenimas sukosi tik apie jį. Bryantų šeimos draugai dabar prisimena, kad Kobės buvo neįmanoma išvyti iš krepšinio aikštelės, netgi tuomet, kai Joe Bryantas dar profesionaliai žaidė krepšinį Italijos arenose, minutės pertraukėlės metu Kobe atimdavo kamuolį iš jį turinčio žaidėjo ir puldavo į aikštę tobulinti savo žaidimo. Kartais žiūrovai nesiskirstydavo rungtynėm pasibaigus vien tam, kad pasigrožėtų būsimos krepšinio žvaigždės žaidimu.

Kuomet nežaisdavo krepšinio ir nesimokydavo, Bryantas kartu su tėvu leisdavo laiką prie televizoriaus ir nagrinėdavo NBA vaizdajuostes. Bryanto idealas, priešingai nei daugeliui jo amžiaus vaikų, buvo ne Michaelas Jordanas, o Los Andželo “Lakers” legenda Magicas Johnsonas. Žiūrėdamas vaizdajuostes vaikinas stengdavosi įsiminti Magico ir kitų krepšininkų judesius ir bandydavo juos atkartoti krepšinio aikštelėje. Krepšininko vaikystės komandos draugas prisimena, kad jau tada jo pasitikėjimas savimi buvo neišmatuojamas – gavęs kamuolį jis jį atmesdavo labai retai. Tačiau kartu pažymi, kad, iš esmės, jis turėjo teisę tą daryti, nes beveik nepramesdavo.

Į gimtąją Filadelfiją Bryantai grįžo po septynerių metų, 1991 m. Būsimam sportininkui vėl teko persiorientuoti į JAV gyvenimo stilių, ir jam vėl kliuvo atsiskyrėlio dalia – amerikietis nebesuprasdavo bendraamžių slengo, mėgo vienatvę. Tačiau krepšinio aikštelėje visa tai pasimiršdavo, ten jam nekildavo jokių problemų. Būdamas abiturientu “Lower Merion” mokykloje, Kobe nuvedė mokyklos rinktinę iki pirmos vietos ir gavęs geriausio JAV vidurinių mokyklų žaidėjo apdovanojimą sulaukė begalės viliojančių pasiūlymų iš stipriausių JAV universitetų. Nepaisant to, Bryantas ir vėl pasielgė netikėtai – būdamas 17-etis jis nusprendė iškart dalyvauti NBA naujokų biržoje. Primename, kad tuo metu lygoje nebuvo nei vieno gynėjo, atėjusio į NBA tiesiai iš vidurinės mokyklos.

Ankstyvoji NBA karjera

Prieš 1996 m. NBA naujokų biržą, Bryantas dalyvavo kelių komandų treniruočių stovyklose. Jau gimtojoje Filadelfijoje jis privertė visus stebėtis, kai apžaidė vieną geriausių 1995 m. sezono naujokų, keliais metais vyresnį “76-ers” lyderį J.Stackhouse’ą. Tačiau didžiausią įspūdį jis padarė tuometiniam “Lakers” vadybininkui, buvusiai komandos žvaigždei Jerry Westui. Pamatęs kaip Bryantas apžaidžia geriausius ekipos gynėjus ir išvydęs jo šuolio galimybes bei puolimo judesių arsenalą, J.Westas nedvejodamas sutiko 13-uoju numeriu Kobę pasirinkusiai “Hornets” komandai už Kobę perleisti pagrindinį “Lakers” vidurio puolėją Vlade Divacą. Po kelių savaičių į ekipą atėjus Shaquille’ui O’Nealui buvo suburtas tandemas, vėliau atnešiantis Los Andželo klubui tris čempionų žiedus.

Jau per pirmąjį savo (1996-97) sezoną “Lakers” dėl efektingo žaidimo gynėjas tapo fanų numylėtiniu, visų žvaigždžių savaitgalio metu laimėjo dėjimų konkursą, o naujokų rungtynėse pelnęs 31 tašką buvo rezultatyviausias mačo žaidėjas. Vis dėlto paties krepšininko situacija komandoje nebuvo tokia gera. Vos pilnametystės sulaukusiam gynėjui buvo sunku pritapti subrendusių vyrų komandoje, kur komandos draugai buvo 10 ar net 20 metų vyresni. Kai komanda eidavo pasilinksminti, jis visuomet atsisakydavo, o geriausiu draugu komandoje vienąkart pavadino trumpai ekipoje žaisdusį Dennisą Rodmaną, nes su juo nereikėjo kalbėtis.

Krepšininio situacija aikštelėje taip pat nebuvo pati geriausia - Bryantas buvo trečias gynėjas žaidėjų rotacijoje po patyrusių Nicko van Exelo ir Eddie Joneso ir tai smarkiai ribojo jo minutes aikštelėje. Dėl nedidelio jų skaičiaus, Kobe skubėdavo mesti į krepšį kiekvienąkart jį gavęs ir dėl to nesutardavo su komandos treneriais Dellu Harrisu ir vėliau jį pakeitusiu Kurtu Rambisu. Šis aspektas dar labiau jį atitolino ir nuo komandos draugų. Situacija pasiekė kritinę ribą pačioje sezono pabaigoje, kuomet lemiamų atkrintamųjų varžybų rungtynių prieš Jutos “Jazz”  pabaigoje aštuoniolikametis Kobe tris kart metė į krepšį iš toli ir visus kartus prametė. Dukart kamuolys net nelietė krepšinio lanko..

Tačiau nepaisant to, kad Kobe akivaizdžiai stokojo patirties ir toliau piktnaudžiauvo veiksmais puolime, komanda toleravo jo silpnybes vildamiesi, kad tai duos dividendų ateityje. Gynėjo vaidmuo ir minučių skaičius nuolat didėjo. Jau antrąjį (1997-98) sezoną NBA fanai išrinko Bryantą į visų žvaigždžių rinktinės starto penketą bei vos netapo geriausiu lygos šeštuoju krepšininku. Komanda ryžosi permainoms ir iškeitė abu startinio penketo gynėjus E.Jonesasą bei N.van Exelą, siekiant sudaryti dar geresnes salygas tobulėti Kobe Bryantui.

Tačiau šie pokyčiai pergalių iškart neatnešė - nors “Lakers” sėkmingai užbaigė reguliarujį sezoną, 1999 m. atkrintamosiose varžybose buvo 0:4 nušluoti San Antonijaus “Spurs”. Žiniasklaidoje vis dažniau pasirodydavo pranešimai apie nesutarimus tarp komandos superžvaigždės Sh.O’Nealo bei dvidešimtečio Bryanto. Anot komandos draugo Dereko Fisherio, jų santykiai buvo panašūs į vyresnio ir stipresnio brolio bei jam nunusileidžiančio jaunėlio. Žaidėjų priešprieša buvo tokia arši, kad mažai kas abejojo – arba vienas arba kitas pasibaigus sezonui turės trauktis. Vis dėlto, tąkart šios skeptiškos prognozės neišsipildė.

Auksiniai NBA sezonai

Siekiant išspręsti susiklosčiusią situaciją rūbinėje bei nesulaukiant sėkmingo komandos žaidimo antrajame sezono etape, komandos vadovai pasikvietė buvusį Čikagos “Bulls” trenerį P.Jacksoną, kuris turėjo didelę darbo su įnoringomis žvaigždėmis patirtį. Pagrindinis trenerio iššūkis buvo pakeisti Kobes požiūrį į žaidimą, nes jo nenoras dalintis kamuoliu buvo tapęs rimta ir labai matoma komandos problema. Naujasis treneris nesitaikstė su jaunąja žvaigžde ir sodindavo jį ant suolo, vos priėmus neteisingą sprendimą. Po kurio laiko, Ph.Jacksonui pagaliau pavyko tai, kas nesisekė J.Westui, D.Harrisui, K.Rambisui ir net M.Jordanui  - jis įkalbėjo Bryantą labiau žaisti komandai. Ph.Jacksono atėjimas bei tinkamų žaidėjų šalia dviejų komandos superžvaigždžių parinkimas buvo ta sėkmės formulė, kuri leido tris kartus iš eilės (2000-2002m.) Los Andželo klubui triumfuoti NBA superfinale. Šis triumfas dar labiau įtvirtino Kobes, kaip elitinio lygos žaidėjo statusą, ką patvirtino ir nuolatinis jo rinkimas į geriausių ir geriausiai besiginančių NBA žaidėjų penketukus bei visų žvaigždžių rungtynes. Verta pabrėžti, kad Ph.Jacksonas turėjo itin didelę įtaką krepšininko progresui.

Nuosmūkis ir pakilimas

Nors 2002-03 m. NBA sezonas K.Bryantui buvo statistiškai sėkmingiausias jo sezonas tuo metu, būtent jam baigiantis prasidėjo nesėkmingas krepšininko gyvenimo etapas. Vakarų konferencijos pusfinaliuose “Lakers” komandą eliminavo San Antonijaus “Spurs”, tačiau didžiausias smūgis krepšininko laukė asmeniniame gyvenime – 2003 m. jis buvo apkaltintas išprievartavimu. Tai smarkiai sugadino krepšininko įvaizdį – su juo bendradarbiauti atsisakė verslo bendrovės, pasipylė žiniasklaidos kritika, smarkiai krito krepšininko marškinėlių populiarumas. Padėtį dar labiau pablogino pats krepšininkas žurnalistui guosdamasis, kad jam tiesiog reikėjo daryti taip kaip Sh.O’Nealas – sumokėti merginai už tylą. Šiuo žingsniu jis sulaužė vieną esminių “rūbinės kodekso” taisyklių – iškėlė į viešumą asmeninius komandos draugų dalykus.

Nesėkmės nesibaigė ir kitame sezone, nors krepšininkui pavyko susitarti su nukentėjusia išprievartavimo byloje,o “Lakers”, pasikvietusi senstančias lygos žvaigždes Karlą Malone’ą bei Gary Paytoną, prasibrovė į NBA finalą, ten favoritais laikyti Los Andželo krepšininkai buvo sumindyti Detroito “Pistons”. Komanda buvo akivaizdžiai susiskaldžiusi, treneris Ph.Jacksonas pasitraukė iš komandos, o Shaqo ir Kobes nesutarimai, kurie nesiliovė net ir per “auksinius” sezonus, pasiekė dar aukštesnį lygį. Maža to, 2004 m. išleistoje knygoje, Ph.Jacksonas pavadino Kobę “netreniruojamu” krepšininku, kas buvo dar vienas smūgis jo įvaizdžiui.

2004-05 m. sezonas buvo sunkesnis nei Bryantas tikėjosi. Galutinai žlugus jo ir Shaqo duetui bei vidurio puolėjui pesikėlus į Majamį, visa atsakomybė už komandos rezultatus atiteko Kobei. Jis pagaliau turėjo visišką laisvę puolime tačiau nei komandai, nei jam pergalių tai neatnešė – komanda po labai ilgo laiko tarpo nepateko į atkrintamasias varžybas, o Kobes pavardė nebefigūravo prestižiniuose lygos sezono penketukuose.

2005-aisias, kai į komandą netikėtai grįžo Ph.Jacksonas, tarsi prasidėjo naujas “Lakers” etapas. 2005-2007 m. “Lakers” buvo į NBA žiedus nepretenduojanti  vidutiniokė ir daugeliui susidarė įspūdis, kad Bryantui tai nelabai rūpėjo. Jis vieną po kito gerino rezultatyvumo rekordus, abu sezonus baigė būdamas rezultatyviausiu sezono žaidėju, vėl būdavo renkamas į geriausiųjų penketukus ir buvo dažnai vadinamas geriausiu žaidėju pasaulyje, tačiau komanda abukart iškrito jau pirmame atkrintamjų varžybų etape, o naudingiausio žaidėjo rinkimuose jis nepakildavo aukščiau 4-os vietos.

Vis dėlto, pasibaigus sezonui Bryantas suprato, kad tas kelias, kuriuo dabar eina komanda ir jis pats nėra teisingas. Nusivylęs komandos rezultatais jis išreiškė nepasitenkinimą komandos vadovų neveiksnumu 2007 m. žiemą nesutikus iškeisti jauno vidurio puolėjo Andrew Bynumo ir taip užkirtus kelią į komandą persikelti Jasonui Kiddui. Bryantas taip pat išreiškė norą palikti komandą jei į “Lakers” nesugrįš J.Westas. Nors vėliau jis šį savo reikalavimą paneigė ir pradėjo 12-ajį savo sezoną vilkėdamas geltonus “Lakers” marškinėlius, Los Andželo “Staples Center” arenoje fanai jį debiutinėse sezono rungtynėse pasitiko švilpimu. Tačiau toliau viskas “Lakers” komandai ėjosi tarsi per sviestą – ženklus jaunųjų komandos krepšininkų progresas, sezono viduryje į komandą persikėlęs Pau Gasolis, o svarbiausia, Kobes Bryanto išaugęs pasitikėjimas komandos draugais ir atsiskleidusios lyderio savybės lėmė tai, kad Los Andželo ekipa baigė sezoną būdami pirmoje Vakarų konferencijos vietoje demonstruodami bene įspūdingiausią žaidimą visoje lygoje.

Staiga tai, ką prieš šešerius metus prognozavo K.Bryanto mokyklos treneris Greggas Doyneris – kad Kobe baigs karjerą turėdamas 4-5 čempiono žiedus ir paliks M.Jordanui prilygstantį pėdsaką NBA, atrodo ranka pasiekiama. Kaip mėgsta sakyti pats Kobe: “Jei turi svajonę ir sieki kažkokio tikslo, neleisk niekam sakyti, kad tu to pasiekti negali”. Turint minty Bryanto pasiekimus, negali šiais žodžiais abejoti..

Parengta pagal: ESPN "Beyond the glory: Kobe Bryant", užsienio spaudą