INTERVIU: A.Petrovičius: "Svarbiausias tikslas – LKL auksas"

Būdamas krepšininkas Aleksandras Petrovičius taikliai šaudė tritaškius į Kauno „Žalgirio“ krepšį, o rytoj bandys įveikti šią komandą LKL čempionato rungtynėse vadovaudamas Vilniaus „Lietuvos rytui“.

Per ilgą karjerą A.Petrovičiaus kelias ne sykį buvo susikirtęs su lietuvių keliais ir ne visada šie pasimatymai mūsų šalies krepšininkams buvo malonūs.

Rungtyniaudamas kartu su savo jaunesniuoju broliu Draženu Petrovičiumi Zagrebo „Cibona“ klube jis dusyk laimėjo Europos čempionų taurę – tuometę Eurolygą. Rytoj 54 metų A.Petrovičius vėl bandys įveikti „Žalgirį“ – šįsyk LKL rungtynėse vadovaudamas „Lietuvos ryto“ krepšininkams.

„Aš puikiai žinau, kokią reikšmę jūsų šalyje turi kiekviena „Lietuvos ryto“ ir „Žalgirio“ dvikova, – sakė Vilniaus klubo trenerio poste Dirką Bauermanną pakeitęs kroatas. – Džiaugiuosi, kad jau sekmadienį galėsiu tapti šios kovos dalimi ir pajusti tą dviejų puikių Lietuvos komandų kuriamą atmosferą.“

Ruošdamasis rytojaus rungtynėms Vilniuje su „Žalgiriu“ A.Petrovičius rado laiko pokalbiui apie savo karjeros pradžią, savo brolį D.Petrovičių, giminystės ryšius su Dejanu Bodiroga, nesusipratimus dėl bendravardžio ir bendrapavardžio serbo Aco Petrovičiaus, vizitą pas Vladimirą Romanovą ir tikslą, kurį jam iškėlė „Lietuvos ryto“ vadovai.

– Kokie prisiminimai liko iš tų laikų, kai jūs „Cibona“ gretose kovodavote su „Žalgiriu“ dėl stipriausios Europos komandos titulo? – „Lietuvos rytas“ paklausė A.Petrovičiaus.

– Tuo metu „Žalgiris“ buvo viena stipriausių krepšinio komandų Europoje. Per tą laiką su Kauno klubu įvyko ne vienas įspūdingas mūšis – ypač įsiminė tas 1986 metais Budapešte, kai laimėjome Europos čempionų taurę. Tąkart finalo rungtynėse Arvydas Sabonis buvo pašalintas iš aikštės ir tai buvo svarbi priežastis, kodėl mes laimėjome tas rungtynes.

– Kokie tais laikais buvo jūsų santykiai su lietuviais?

– Negaliu sakyti, kad mes buvome draugai – šis žodis būtų per skambus. Tačiau pamenu, kad 1992 metais olimpinėse žaidynėse, kuriose Kroatija iškovojo sidabrą, o Lietuva – bronzą, mes savo pergales olimpiniame kaimelyje šventėme drauge. Gerai pamenu ir 1995 metų Europos čempionato pralaimėjimą pusfinalyje.

Tada treniravau Kroatijos rinktinę ir tai buvo vienintelis mano komandos pralaimėtas mačas turnyre. Tačiau kai varžovai yra A.Sabonis, Artūras Karnišovas, Šarūnas Marčiulionis, Valdemaras Chomičius, Rimas Kurtinaitis, reikia laukti sunkaus mūšio.

– Koks jūs pats buvote krepšininkas tais laikais?

– Tokiems žaidėjams kaip aš tritaškio linija atsirado šiek tiek per vėlai. Buvau 25-erių, kai 1984 metais atsirado ta magiška tritaškio linija. Aš visada mėgau atakuoti iš labai toli. Pasitaikydavo rungtynių, kai pataikydavau po 5, 6 ar 7 tolimus metimus iš eilės. Ir „Cibona“ komandoje, ir tuometėje Jugoslavijos rinktinėje buvau žinomas dėl metimų iš toli.

– Ar tai jūsų, kaip vyresniojo brolio, pavyzdys įkvėpė D.Petrovičių įspūdingai karjerai?

– Esu vyresnis už Draženą penkeriais su puse metų. Augome Šibenike, kai būdamas 15 ar 16 metų pradėjau labai rimtai treniruotis. Mano jaunesnysis brolis visada buvo šalia – jis tempdavo mano krepšį, paduodavo kamuolius.

Matydamas, kaip gyvenu krepšiniu, šią sporto šaką pamilo ir Draženas. Jis užsidegė noru treniruotis ir galiausiai tapo vienu įžymiausių krepšininkų pasaulyje.

– Buvęs „Lietuvos ryto“ treneris Nevenas Spahija, kuris irgi kilęs iš Šibeniko, pasakojo, kad D.Petrovičius jaunystėje po komandinių treniruočių vienas pasilikdavo salėje ir atlikdavo dar per tūkstantį metimų kasdien. Tai padėjo jam tapti išskirtiniam?

– Taip, bet tuo metu mes neturėjome tikslių žinių, kaip mokytis. Draženas pats išrado ir pritaikė sau kai kuriuos metimo būdus. Tačiau dar svarbiau buvo tai, kad Draženas vis kartojo judesius, kol viską atlikdavo automatiškai. Pavyzdžiui, kamuolio persimetimą į priekį sau per nugarą. Viena vertus, jis labai talentingas, kita vertus, daug lėmė jo darbas. Mažai žmonių gali dirbti tiek daug.

– Kaip atsitiko, kad treneriu tapote būdamas dar labai jaunas?

– Kai žaidžiau, mane treniravo didis treneris Mirko Novoselas. Rungtyniaujant „Cibona“ klube jis tarsi ruošė mane tapti įpėdiniu. Buvau 29-erių, kai jis kreipėsi į mane prašydamas pagalbos – iš pradžių dirbant asistentu. Tuo metu politinė situacija buvo nestabili, Jugoslavija skilo. M.Novoselas turėjo diplomatinių sugebėjimų, tad jį pakvietė vyriausybė. O aš būdamas vos 30-ies tapau „Cibona“ treneriu.

1992 metais olimpinėse žaidynėse patekau į Kroatijos rinktinės trenerių štabą. 1993 metais, kai autoavarijoje žuvo mano brolis, dirbau asistentu Europos pirmenybėse. Dar po dvejų metų tapau pagrindiniu rinktinės treneriu.

Taip būdamas labai jaunas – 36-erių – treniravau tokio lygio žvaigždes kaip Tonis Kukočas, Dino Radja, Stojko Vrankovičius, Arijanas Komazecas. Su šiais vyrais 1995 metais Atėnuose iškovota Europos čempionato bronza kol kas yra paskutinis Kroatijos rinktinės apdovanojimas aukščiausio lygio varžybose.

– Ar šį laimėjimą labiausiai ir vertinate per du dešimtmečius trunkančią karjerą?

– Buvo daug komandų ir daug pergalių. Treniruojant Sevilijos komandą (1995–1997 m. – Red.) man pavyko pakelti klubą iš tryliktosios pozicijos Ispanijos lygoje, ketvirtfinalyje įveikti Madrido „Real“, kuriam tada vadovavo Željko Obradovičius. Tiktai finale mes nusileidome „Barcelona“.

Tačiau tuo metu dėl savo dviejų vaikų nusprendžiau iš Ispanijos grįžti į „Cibona“. Kiekvienas mūsų turi savo namus. Man tokie namai yra „Cibona“. Man svarbūs ir metai, praleisti Zagrebo „Cedevita“, kuri iš mažos komandos virto augančiu klubu. 2011 metais išvedžiau „Cedevita“ į Europos taurės finalo ketverto varžybas ir buvau pripažintas geriausiu turnyro treneriu.

Kartais įstringa ne vien pergalės. Darbą su Bosnijos ir Hercegovinos rinktine prieš dvejus metus pradėjau nuo nulio. Per tą laiką ši komanda užaugo.

– Ką jautėte paskutinėse Europos čempionato grupės rungtynėse, kai Bosnija ir Hercegovina įveikė Lietuvos rinktinę, bet nepateko į kitą etapą?

– Mes galėjome patekti į antrąjį etapą ir kitais būdais, bet kiti rezultatai buvo nepalankūs, tad mums reikėjo įveikti Lietuvą 10 taškų arba daugiau. Bėda, kad tame mače įgijome pranašumą per anksti. Pirmavome 16 taškų likus šešioms minutėms iki rungtynių pabaigos. Jei tai būtų įvykę dar keliomis minutėmis vėliau, Lietuvos rinktinei nebūtų likę laiko sureaguoti.

Įstrigo tai, kaip Linas Kleiza nukirpo mūsų pranašumą nuo 12 iki 9 taškų. Tai buvo lūžis. Tiesa, ir rungtynių pabaigoje turėjome šansą. Jei Mirza Teletovičius būtų pataikęs tritaškį, į kitą etapą būtume patekę mes, o ne lietuviai.

Šiose emocingose rungtynėse vos neprivertėme susipakuoti lagaminų komandos, kuri vėliau užėmė antrąją vietą. Todėl turėjome kuo didžiuotis.

– Ar liksite Bosnijos ir Hercegovinos rinktinėje?

– Ne. Po trijų mėnesių man sueis 55-eri. Manau, tai geriausias amžius krepšinio treneriui. Su bosnių rinktine galėčiau dirbti tik porą mėnesių vasarą. Bet aš norėčiau dirbti nuolat, todėl išsiskyrėme ir ieškojau kitų darbo variantų.

– Prieš dvejus metus buvote atvykęs į Kauną, kai V.Romanovas ieškojo trenerio „Žalgiriui“. Kodėl tada nepavyko susitarti su tuomečiu klubo savininku?

– Nors aš buvau pakviestas į pokalbį, tuo pat metu klubo savininkas derėjosi ir su kitu treneriu Aleksandru Trifunovičiumi. Jis jau buvo dirbęs Lietuvoje anksčiau ir tai, matyt, buvo jo esminis pranašumas prieš mane. Kaune praleidau porą dienų, pažiūrėjau porą rungtynių ir grįžau į Zagrebą.

– Kroatijos žurnalistai pasakojo, kad esate treneris, kuris nesivaiko pinigų (A.Petrovičiui atiteko ir didelė dalis jo žuvusio brolio palikimo. – Red.). Kaip renkatės pasiūlymus?

– Turiu savitą požiūrį. Šį sezoną turėjau 3–4 pasiūlymus iš kitų komandų, bet man kai kas nepatiko. „Lietuvos rytas“ gruodį atleido trenerį, ir visi žino, kad tokie pokyčiai įvyksta ne iš gero gyvenimo. Bet aš stengiuosi žvelgti giliau. Mačiau „Lietuvos ryto“ rungtynes Eurolygos atrankos turnyre, taip pat praėjusios savaitės mačą su Tel Avivo „Maccabi“.

Šias rungtynes žiūrėjau atidžiau, nes jau žinojau, kad Vilniaus klubas manimi domisi. Pastebėjau, kad atmosfera komandoje yra gera. Krepšininkai yra aukšto lygio. Supratau, kad aš to ir ieškojau. Aš visada gerbiau Lietuvos krepšinį, nes lietuviai žaidžia panašiai kaip buvusių Jugoslavijos šalių rinktinės.

Tai kokybiškas krepšinis – aukšta perdavimų kultūra, daug gerų metikų. Dabar tai randu „Lietuvos ryte“ – čia yra keli nuostabūs Lietuvos krepšininkai. Tokie kaip Renaldas Seibutis ir Martynas Gecevičius.

Pažinojau ir kitus „Lietuvos ryto“ žaidėjus. Kai prieš porą metų buvau NBA vasaros stovykloje Las Vegase ir ieškojau žaidėjų „Cedevita“ klubui, mano pirmasis pasirinkimas buvo Zabianas Dowdellas. Tačiau jis tada pasirinko NBA, o aš pasikviečiau Dontaye Draperį, kuris dabar žaidžia Madrido „Real“.

Atvykau čia ne todėl, kad uždirbčiau pinigų. Sporte man svarbiausia sėkmė ir pergalės. O „Lietuvos ryto“ komandoje įžvelgiu galimybę – ji tikrai gali žaisti gerai.

– Kroatijos žurnalistai pasakojo, kad dirbdamas Italijoje po penkerių laimėtų rungtynių netikėtai nusprendėte palikti komandą, kai į darbą ėmė kištis klubo savininkas. Jums svarbu turėti visišką veiksmų laisvę?

– Nėra jokių problemų, jei savininkas nori su manimi diskutuoti. Galėčiau kalbėtis 24 valandas per parą. Aš suprantu, kas yra klubo šeimininkas, o kas – treneris.

Tačiau tada Italijoje po penkių pergalių iš eilės buvo vienas pralaimėjimas, po kurio klubo šeimininkas nusprendė sušaukti komandos pasitarimą 6 valandą ryto. Aš nemaniau, kad tai logiškas sprendimas. Susipakavau savo daiktus ir išvažiavau. Aš nesivaikau pinigų. Judu į priekį, kad pasiekčiau tikslą.

– Koks treneris būnate žaidėjams – labiau draugas ar vadovas?

– Man svarbiausia, kad būtų abipusė pagarba. Aikštėje noriu, kad žaidėjai klausytų manęs ir dirbtų 100 procentų galimybių. Už aikštės ribų esu pasiruošęs būti draugas ir padėti viskuo, kuo tik galiu.

– „Žalgirį“ anksčiau yra treniravęs serbas Aco (taip trumpinamas Aleksandro vardas) Petrovičius. Jis ne tiktai jūsų bendravardis ir bendrapavardis, bet ir tokio paties amžiaus kaip jūs. Ar jūsų niekas nėra supainiojęs?

– Kitas Aco Petrovičius gerai kalba rusiškai ir ne kartą yra sudaręs kontraktų su Rytų Europos klubais. Kai jis pasirašė sutartį su Kazanės „Uniks“, savo elektroniniame pašte radau krepšinio agentų ir kitų asmenų sveikinimų. Turėjau atsakinėti, kad ne aš tapau „Uniks“ treneriu.

Per 2001 metų Europos čempionatą Turkijoje suklydo geras mano draugas. Jis iš Kroatijos skambino į viešbutį ir per registratūrą paprašė sujungti su manimi. Bet turkai sujungė su kitu Aco Petrovičiumi, kuris ten pat dirbo Serbijos rinktinės trenerio asistentu. Jie pradėjo kalbėtis ir ne iš karto išsiaiškino, kad įvyko nesusipratimas. Deja, dabar A.Petrovičius serga, linkiu jam visa ko geriausio.

– Kokių giminystės ryšių turite su D.Bodiroga?

– Mano tėvo ir D.Bodirogos šeima yra kilusi iš vieno Bosnijos miestelio. Po Antrojo pasaulinio karo mano tėvas persikėlė į Kroatiją, o jų šeima – į Serbiją. Esame antros eilės pusbroliai. Su Dejanu visada mielai pasisveikinu, bet mūsų šeimų santykiai nėra tokie artimi dėl tų prieš 23 metus vykusių politinių dalykų, per kuriuos Jugoslavija skilo į atskiras valstybes.

– Ar jūsų šeimoje yra daugiau krepšininkų?

– Mano 28 metų duktė dirba JAV farmacijos bendrovėje. 22 metų sūnus Marko žaidė krepšinį ir jam neblogai sekėsi, kol jis buvo išvykęs studijuoti į JAV. Bet po sezono San Fransisko universitete sūnus nusprendė sugrįžti į Kroatiją. Dabar jis – vienas rezultatyviausių Kroatijos antrosios lygos žaidėjų, bet labiau užsiėmęs studijomis.

– Ar šį sezoną turėjote progų matyti „Žalgirio“ žaidimą?

– Kai sėdi namie, turi galimybę pasižiūrėti daug Eurolygos rungtynių. Mačiau ir 3–4 kauniečių mačus. „Žalgiris“ turi daug gerų krepšininkų. Keturi aukšti vaikinai – Paulius Jankūnas, Robertas Javtokas, Tadas Klimavičius ir Kšyštofas Lavrinovičius yra žaidę Lietuvos rinktinėje. Jie turi ir puikių įžaidėjų – tarp jų Šarūną Jasikevičių.

– Kai „Lietuvos ryto“ treneriu dirbo D.Bauermannas, jis kaip komandos lyderį dažniausiai įvardydavo Omarą Cooką. Ar jūs tokios pat nuomonės?

– Galbūt komanda buvo lipdyta aplink O.Cooką, bet „Lietuvos rytas“ turi ir kitų nuostabių žaidėjų. Ypač lietuvių, kurie žaidžia kaip atakuojantieji gynėjai ir lengvieji puolėjai. Aš kalbu apie M.Gecevičių, R.Seibutį, Steponą Babrauską. Norėčiau, kad jie aikštėje labiau atsiskleistų.

Turėti įžaidėjo pozicijoje du amerikiečius – O.Cooką ir Z.Dowdellą – irgi didelė privilegija. Juos bus galima keisti, nes abu yra puikūs įžaidėjai.

Šiuo metu didesnė problema yra vidurio puolėjo pozicija, ypač Tautvydui Lydekai susižeidus kelį. Mums jo reikia, nes „Žalgirio“ priekinė linija yra galinga.

Dabar sunku pasakyti, kas yra šių LKL rungtynių favoritas. Turėčiau palyginti daug dalykų. Bet žinau viena – labai norėčiau laimėti šias rungtynes.

– Šią savaitę pietavote su „Lietuvos ryto“ klubo vadovais. Kokius tikslus jie nubrėžė jums?

– Svarbiausias sezono tikslas – tapti Lietuvos čempionais. Nepamiršime ir kitų varžybų – Europos taurės turnyro, Jungtinės lygos ir Lietuvos krepšinio federacijos taurės turnyro.

Bet tapę Lietuvos čempionais patektume į Eurolygą be jokių atrankos varžybų, kuriose „Lietuvos rytui“ tekdavo žaisti pastaraisiais metais.

Todėl svarbiausias bus LKL čempionų titulas.

A.Petrovičiaus karjera – iš arti

Krepšininkas

Klubai. „Šibenka“ (Kroatija), Zagrebo „Cibona“ (Kroatija), Pezaro „Scavolini“ (Italija), „Novi Zagreb“ (Kroatija), „Luxembourg“ (Liuksemburgas).

Titulai. Su „Cibona“ – Eurolygos čempionas (1985 ir 1986 m.), su Jugoslavijos rinktine – olimpinių žaidynių bronza (1984 m.), pasaulio čempionato bronza (1982 ir 1986 m.), Europos čempionato bronza (1987 m.).

Treneris

Klubai. Zagrebo „Cibona“ (1991–1995 m. ir 1997–1998 m.), Sevilijos „Cajasol“ (Ispanija, 1995–1997 m.), Vloclaveko „Anwil“ (Lenkija, 2001–2002 m.), „Lleida“ (Ispanija, 2004 m.), „Fabriano“ (Italija, 2006–2007 m.), „Scafati“ (Italija, 2006–2007 m.), „Zadar“ (Kroatija, 2007–2008 m.), Zagrebo „Cedevita“ (Kroatija, 2010–2011 m. ir 2012–2013 m.).

Nacionalinės rinktinės. Kroatija (1995 ir 1999–2001 m.), Bosnija ir Hercegovina (2012–2013 m.).

Titulai. Su Kroatijos rinktine – Europos čempionato bronza (1995 m.), 6 kartus Kroatijos čempionas (5 – su „Cibona“, 1 – su „Zadar“).