INTERVIU: A.Sabonis: galutiniai taškai derybose su "MG Baltic bus sudėti liepą"

Ar­vy­das Sa­bo­nis, šiuo me­tu vie­šin­tis Lie­tu­vo­je, įsi­su­kęs į dar­bų ir ma­lo­nu­mų ka­ru­se­lę. Svar­biau­sias rū­pes­tis - „Žal­gi­ris", di­džiau­sias ma­lo­nu­mas - va­ži­nė­ji­ma­sis tri­ra­čiu mo­to­cik­lu.

Ša­lia to - Eu­ro­pos fut­bo­lo čem­pio­na­tas, krep­ši­nis su drau­gais. Ir dar vie­na vi­siš­kai nau­ja šei­my­ni­nė ap­lin­ky­bė - ga­li bū­ti, kad Sa­bo­nių šei­mos na­mus Is­pa­ni­jo­je pa­liks 16-me­tis sū­nus Taut­vy­das, ku­ris ne­tru­kus įsi­trauks į Lie­tu­vos jau­nu­čių rink­ti­nės tre­ni­ruo­tes.
Legendinis krepšininkas su žmo­na Ing­ri­da svars­to ir ga­li­my­bę Taut­vy­dui nuo ru­dens lan­ky­ti mo­kyk­lą Kau­ne.

Nors gar­siai apie tai ne­kal­ba, A.Sa­bo­niui di­džiau­sią ne­ri­mą ke­lia ne tai, ar sū­nus taps ge­ru krep­ši­nin­ku.

Ar­vy­das la­biau­siai no­rė­tų, kad Taut­vy­das, kaip ir ki­ti jo vai­kai, ga­lė­tų gy­ven­ti nor­ma­lų gy­ve­ni­mą ir Lie­tu­vo­je ne­bū­tų per­se­kio­ja­mas nuo­la­ti­nio dė­me­sio, ku­rio jiems pa­vy­ko iš­veng­ti Is­pa­ni­jo­je.

A.Sa­bo­nis nie­ka­da ne­vie­ši­no sa­vo šei­mos gy­ve­ni­mo. Vis dėl­to pra­kal­bin­tas apie vai­kus, 220 cm ūgio ge­riau­sias vi­sų lai­kų Lie­tu­vos krep­ši­nin­kas su­švel­nė­jo. Ir nors to­kie žo­džiai gar­siai ne­bu­vo iš­tar­ti, bu­vo aiš­ku - jis bū­tų lai­min­gas, jei­gu ku­ris nors jo vai­kų atei­ty­je už­si­vilk­tų Lie­tu­vos na­cio­na­li­nės vy­rų krep­ši­nio rink­ti­nės marš­ki­nė­lius.

- Ar­vy­dai, jū­sų sū­nus Taut­vy­das ne­tru­kus pa­si­ro­dys Lie­tu­vos jau­nu­čių rink­ti­nės sto­vyk­lo­je. Ma­tyt, di­džiau­sią įta­ką jo ap­si­spren­di­mui at­sto­vau­ti Lie­tu­vos, o ne Is­pa­ni­jos rink­ti­nei, tu­rė­jo tė­vai?

- Aiš­ku, kad aš la­biau siū­liau, ne jis pa­ts nu­spren­dė. Tie­siog atei­na toks am­žius, kai rei­kės ap­si­spręs­ti, kur ir kam at­sto­vau­ti. To­dėl ir pa­siū­liau at­va­žiuo­ti į Lie­tu­vą, pa­žiū­rė­ti, ko yra ver­tas, pa­teks ar ne­pa­teks į tą rink­ti­nę. O žais ar ne­žais - čia dar to­li­mas klau­si­mas. Man svar­biau­sia, kad pa­žiū­rė­tų į jį Lie­tu­vos tre­ne­riai ir pa­sa­ky­tų, ar ga­li­ma iš jo ką nors lip­dy­ti. O ta­da jau ei­tų ki­tas žings­nis.

- O jums pa­čiam sun­ku ob­jek­ty­viai įver­tin­ti sū­naus ga­li­my­bes?

- Jis dar tu­rė­tų aug­ti (da­bar 16-me­tis T.Sa­bo­nis yra 203 cm ūgio - red. pa­st.), bet man at­ro­do, kad yra per lė­tas, trūks­ta stai­gu­mo. Aš Taut­vy­dui tai sa­kiau, bet te­gul žiū­ri ir ver­ti­na spe­cia­lis­tai, jie tu­ri akį, o aš ne­su nei tre­ne­ris, nei pa­ty­ręs.

- Pa­na­šu, kad Taut­vy­das bus aukš­čiau­sias iš bro­lių?

- Ma­ty­si­me. Do­man­tas ir­gi stie­bia­si, at­ro­do, bus aukš­tas. Tik 17-me­tis Žy­gi­man­tas, vy­riau­sia­sis, jau at­si­lie­ka 6-8 cm nuo Taut­vy­do.

- Ar ne­kvie­čia sū­nūs jū­sų kar­tu pa­žais­ti krep­ši­nio?

- O, jie tiek pri­si­žai­džia kas­dien tre­ni­ruo­tė­se... Apsk­ri­tai jie tu­ri la­bai daug veik­los - mo­kyk­la, tre­ni­ruo­tės, var­žy­bos. Ma­no lai­kais ki­taip bū­da­vo, ne­tu­rė­jo­me tiek var­žy­bų, to­dėl bu­vo be­ga­li­nis no­ras žais­ti. O da­bar vai­kai na­mo grįž­ta to­kie iš­sunk­ti, kad man keis­ta. Jie vis skun­džia­si - tai vie­nur skau­da, tai ki­tur, aš to­kių da­ly­kų ne­pri­si­me­nu. Juos jau ma­sa­žuo­to­jai min­ko, tvar­ko (juo­kia­si). Mes iš­vis dak­ta­ro ne­tu­rė­jo­me to­kio am­žiaus bū­da­mi.

- Tie­sa, kad Taut­vy­das ru­de­nį ir mo­kyk­lą ke­ti­na Kau­ne lan­ky­ti?

- Kur jūs sku­ba­te? Sup­ran­tu, kad toks dar­bas, bet pa­lau­ki­te, leis­ki­te ap­si­žiū­rė­ti. Juk Taut­vy­das ang­lų kal­ba mo­ko­si, rei­kė­tų daug da­ly­kų iš­spręs­ti. Nie­kas dar neaiš­ku.

- O kaip jū­sų jau­nė­lė Auš­ri­nė žiū­ri į krep­ši­nį?

- Mū­sų šei­mo­je mo­te­rys į spor­tą „jūs" krei­pia­si (juo­kia­si). Auš­ri­nė sa­vo ma­lo­nu­mui vis­ką ban­do, tru­pu­tį te­ni­są, tru­pu­tį gol­fą, bet ne­ma­nau, kad ga­lė­tų bū­ti spor­ti­nin­kė.

- No­rė­tų­si iš­girs­ti jū­sų nuo­mo­nę apie „Žal­gi­rio" se­zo­ną. Ar ti­kė­jo­tės, kad sa­vo re­gio­ne ko­man­da lai­mės vis­ką, ką ga­li­ma?

- Vi­sa­da to ti­ki­mės, nes mū­sų tiks­las yra bū­ti stip­riau­siems Lie­tu­vo­je ir Bal­ti­jos ša­ly­se. Per­nai mū­sų ko­lek­ci­jo­je trū­ko vie­nos tau­rės (Bal­ti­jos ly­gos - red. pa­st.), o šie­met įvyk­dė­me vi­sus pla­nus, ku­rie bu­vo iš­kel­ti ko­man­dai. Sa­vo re­gio­ne lai­mė­jo­me vis­ką, o Eu­ro­ly­go­je taip pat įvyk­dė­me už­duo­tį - pa­te­ko­me į še­šio­lik­tu­ką. Se­zo­nas „Žal­gi­riui" tik­rai bu­vo ge­ras.

- Jums ten­ka bend­rau­ti su Eu­ro­ly­gos va­do­vu Jor­di Ber­to­meu. Ko­kia jo nuo­mo­nė apie „Žal­gi­rio" žai­di­mą ir re­zul­ta­tus?

- Jam svar­biau­sia, kad „Žal­gi­ris" - yra pa­sto­vi ko­man­da, ro­dan­ti sta­bi­lius re­zul­ta­tus Lie­tu­vo­je, Eu­ro­ly­go­je žai­džian­ti tak­tiš­kai ne­blo­gą krep­ši­nį, nors ži­no, kad mū­sų biu­dže­tas yra pa­ly­gin­ti kuk­lus. Iš tie­sų, su mū­sų tu­ri­mais pi­ni­gais Eu­ro­ly­go­je aukš­čiau bam­bos neiš­šok­si. At­ro­do, vis­kas se­ka­si ne­blo­gai, bet tam tik­ru mo­men­tu kaž­kur kaž­ko pri­trūks­ta. Gal lai­mės, gal pa­tir­ties ar dar kaž­ko. Bet, svar­biau­sia, mes kan­džio­ja­mės. „Žal­gi­ris", bent jau šį se­zo­ną, nie­kam ne­lei­do muš­ti jo į vie­nus var­tus.

- Spė­ju, kad pir­ma­sis J.Ber­to­meu klau­si­mas po pa­si­svei­ki­ni­mo bū­na apie nau­ją­ją are­ną Kau­ne?

- Aiš­ku, are­nos klau­si­mas - la­bai svar­bus. Bet ne­la­bai ką jam ga­liu pa­pa­sa­ko­ti, nes esa­me at­si­ri­bo­ję nuo are­nos sta­ty­bos rei­ka­lų. Kar­tą ban­dė­me įsi­trauk­ti į šį rei­ka­lą, bet pa­da­rė iš mū­sų spe­ku­lian­tus, to­dėl da­bar nie­kur ir ne­len­da­me. Ne­pas­ta­tys Kau­ne, ieš­ko­si­me ki­tų are­nų, kur ga­lė­tu­me žais­ti. O ką da­ry­ti? Ne­bent iš­vis už­da­ry­ti „Žal­gi­rio" du­ris ar­ba žais­ti ki­tur, bet to­kių min­čių kol kas net ne­svars­to­me. Nors lai­kas bė­ga ir toks me­tas, kai rei­kės pra­dė­ti gal­vo­ti, ga­li atei­ti grei­tai. J.Ber­to­meu sa­ko­me, ką gir­di­me ir pa­tys mies­to sa­vi­val­dy­bė­je - vis­kas vyks­ta lyg ir ge­rai. Kaž­kuo juk rei­kia ti­kė­ti.

- Ar „Žal­gi­ris" pa­si­ren­gęs iš­sau­go­ti šio se­zo­no bran­duo­lį?

- Mes vi­sa­da pa­si­ren­gę, tik ma­ža de­ta­lė - rei­kia pi­ni­gus su­rink­ti (juo­kia­si). Vis­kas brangs­ta, o Ru­si­ja tuo klau­si­mu iš­vis pa­šė­lu­si... Žai­dė­jų kai­nos ky­la, o no­rint juos iš­lai­ky­ti, rei­kia jiems ati­tin­ka­mai mo­kė­ti. Ieš­ko­me pi­ni­gų, rė­mė­jų. Šis pro­ce­sas - ne­si­bai­gian­tis, vyks­ta vi­są gy­ve­ni­mą. Sun­ku, bet „Žal­gi­riui" nie­ka­da leng­va ne­bu­vo.

- Lie­tu­vos krep­ši­nin­kai yra ge­ro­kai bran­ges­ni už pa­na­šaus pa­jė­gu­mo už­sie­nie­čius. Ne­ki­lo min­čių pirk­ti dau­giau le­gio­nie­rių?

- Man at­ro­do, kad ge­riau sa­viems žai­dė­jams mo­kė­ti mi­li­jo­nus nei sve­ti­miems. Ir žiū­ro­vams ma­lo­niau sirg­ti už lie­tu­viš­kes­nį „Žal­gi­rį". Juk pa­tys au­gi­na­me žai­dė­jus, no­ri­me, kad jie čia ir lik­tų. Juk dėl „Žal­gi­rio" sten­gia­mės. O kad ky­la krep­ši­nin­kų kai­nos - nie­ko ne­pa­da­ry­si. Ne­sa­kau, kad tu­ri­me tu­rė­ti 10 žai­dė­jų, ku­rių kont­rak­tai li­tais yra mi­li­jo­ni­niai, ta­čiau kai ku­riuos ly­de­rius rei­kia iš­sau­go­ti. Tuos, ku­riuos ga­lė­tu­me va­din­ti „Žal­gi­rio" vei­du.

Juk ir krep­ši­nio mo­kyk­lą tu­ri­me tam, kad au­gin­tų „Žal­gi­riui" žai­dė­jus, kad pa­leng­vin­tų mums pa­dė­tį, pa­švel­nin­tų biu­dže­tą. Jei­gu mo­kyk­los pa­reng­tas žai­dė­jas 2-3 me­tus po to ga­li pa­dė­ti „Žal­gi­riui", tai jau ge­rai. Kol at­si­sto­ja tvir­tai ant ko­jų, jis yra ne­bran­gus, o jei­gu žai­džiant „Žal­gi­ry­je" taps aukš­čiau­sios kla­sės krep­ši­nin­ku, nor­ma­lu, kad tu­rė­si­me jam mo­kė­ti dau­giau ar­ba jis iš­va­žiuos ki­tur. Ge­riau­sias pa­vy­zdys - Jo­nas Ma­čiu­lis. Bu­vo abi­pu­sė nau­da - ir žai­dė­jas to­bu­lė­jo, ir ko­man­dai pa­dė­jo. Kol jis ta­po to­kiu žai­dė­ju, ko­kiu yra da­bar, jo kont­rak­tas bu­vo ne­di­de­lis, o da­bar jau rei­kia mo­kė­ti tiek, kiek pri­klau­so, ir jo­kių min­čių ar klau­si­mų dėl to ne­ky­la. Ga­lų ga­le, toks mo­de­lis nau­din­gas ne tik „Žal­gi­riui", bet ir vi­sam Lie­tu­vos krep­ši­niui, nes au­gi­na­me žai­dė­jus rink­ti­nėms.

- „Žal­gi­rio" tre­ne­riai Ri­man­tas Gri­gas ir Da­rius Mas­ko­liū­nas, spren­džiant iš re­zul­ta­tų, sa­vo dar­bą at­li­ko ge­rai. Ką ma­no­te apie to­les­nį bend­ra­dar­bia­vi­mą?

- Vis­kas pri­klau­so nuo klu­bo biu­dže­to. Jei­gu tu­ri­me pla­ną, ku­rį ga­li­me dė­lio­ti ne vieniems me­tams, o 3-5, ta­da ga­li žiū­rė­ti į prie­kį, ieš­ko­ti gal­būt la­biau pa­ty­ru­sių, taip sa­kant, tre­ne­rių su ant­pe­čiais. O kol to nė­ra, tai nė­ra ko ir svars­ty­ti. Ko­kie ga­li bū­ti kei­ti­mai? R.Gri­gas sa­vo dar­bą at­li­ko ge­rai ir jo­kių in­terp­re­ta­ci­jų ar dar kaž­ko šiuo klau­si­mu ne­ga­li bū­ti. Jis lai­mė­jo vis­ką, ką ga­lė­jo lai­mė­ti, jo­kių pre­ten­zi­jų jam nė­ra, tai - ge­ras tre­ne­ris, iš mū­sų na­mų, „Žal­gi­ry­je" užau­gęs.

- O kaip da­ly­si­te sa­vo rū­pes­tį „Žal­gi­riui" ir nau­ja­jai jū­sų var­do krep­ši­nio mo­kyk­los ko­man­dai „Kau­nas"?

- Mo­kyk­la yra mo­kyk­la. Ji tu­ri sa­vo struk­tū­rą, aš į jos veik­lą be­veik ne­si­ki­šu, ad­mi­nist­ra­ci­ja tvar­ko­si pa­ti. Ma­no rū­pes­čiu ir to­liau liks „Žal­gi­ris".

- Vie­ša pa­slap­tis, kad de­ry­bos su „MG Bal­tic" dėl „Žal­gi­rio" ak­ci­jų įsi­gi­ji­mo yra įstri­gu­sios. Gal­būt dai­ro­tės nau­jų in­ves­tuo­to­jų?

- In­ves­tuo­to­jų mes dai­ro­mės vi­są gy­ve­ni­mą. Kaip aš sa­kau - kuo jų bus dau­giau, tuo ge­riau. O de­ry­bos su „MG Bal­tic" nė­ra nu­trū­ku­sios, ga­lu­ti­niai taš­kai bus su­dė­ti lie­pą.

- Ar ne­pla­nuo­ja­te vyk­ti į Pe­ki­ną žiū­rė­ti olim­pia­dos?

- No­rė­jau va­žiuo­ti, sta­dio­ne pa­žiū­rė­ti ati­da­ry­mą, nes olim­pia­do­je yra te­kę tik žais­ti, o ne ren­gi­nius stebėti. Bet bi­lie­tų ne­bu­vo. Da­bar lyg ir bi­lie­tų pa­pil­do­mai at­si­ra­do, tai vieš­bu­čių ne­bė­ra. Ne­ga­lė­jau gi už­sa­ky­ti vieš­bu­čio ne­ži­no­da­mas, ar gau­siu bi­lie­tus į ati­da­ry­mą ir var­žy­bas. Ką pa­skiau ten veik­ti ta­me žmo­nių skruz­dė­ly­ne? Tai ge­riau per te­le­vi­zo­rių ra­miai žiū­rė­siu.

- Ar sa­vo ma­lo­nu­mui žai­džia­te krep­ši­nį?

- Taip, nuolat. Kau­ne su drau­gais - du­kart per sa­vai­tę, Is­pa­ni­jo­je daž­niau­siai vie­ną sy­kį.

- Te­ko gir­dė­ti apie nau­ją jū­sų po­mė­gį - tri­ra­tį mo­to­cik­lą. Kaip se­ka­si juo va­ži­nė­ti?

- Ačiū Die­vui, jau drą­siai va­ži­nė­ju po Kau­ną. Kaž­ka­da rei­kės juo kirs­ti ir Lie­tu­vą. Jis yra pla­tus, be­veik kaip ma­ši­na, skir­tas va­ži­nė­ti nor­ma­liais ke­liais, tu­ri sto­vė­ti trans­por­to spūs­ty­se.

- Eu­ro­pos fut­bo­lo čem­pio­na­te tik­riau­siai pa­lai­ko­te is­pa­nus?

- Ne, nors jie šie­met ge­rai žai­džia. Tik įdo­mu, kiek to­li jie nueis, juk jie vi­suo­se Eu­ro­pos ir pa­sau­lio čem­pio­na­tuo­se ža­da daug, o bai­gia daž­niau­siai ket­virt­fi­na­ly­je. La­bai pa­tin­ka olan­dų žai­di­mas, gru­pės var­žy­bo­se jie nu­ri­jo du to­kius rim­tus kąs­niu­kus. Ma­nau, jų ga­li­my­bės di­de­lės. La­bai di­de­lės at­ro­dė ir po­rtu­ga­lų ga­li­my­bės, gai­la, kad jie pa­si­trau­kė. La­bai jau­čia­si prie šios ko­man­dos pri­dė­ta bra­zi­liš­ka ran­ky­tė, o man nuo ma­žens pa­ti­ko bra­zi­liš­kas fut­bo­las, už juos sirg­da­vau. Bet ne­ga­liu ra­miai žiū­rė­ti ir fut­bo­lo - tarp drau­gų ren­gia­me to­ta­li­za­to­rių, tad ne­ga­liu at­si­pa­lai­duo­ti (juo­kia­si). Tik­ras dar­bas vyks­ta.