INTERVIU: Čempionus pergalei įkvėpė Romos gladiatoriai

Jaunieji Lietuvos krepšininkai artėjančio Europos vyrų krepšinio čempionato proga krepšinio mėgėjams surengė puikią repeticiją. Latvijos sostinėje Rygoje Lietuvos jaunimo (iki 19 metų) krepšinio rinktinė auksiniu finišu vainikavo pasaulio jaunimo čempionatą. Jie - šios savaitės Lietuvos didvyriai. Jie - šios savaitės „Respublikos“ žmonės.

Lietuvos 19-mečių rinktinės strategas Kazys Maksvytis ramiai stebėjo šventinį šurmulį ir leido savo auklėtiniams iki valiai pasimėgauti gerbėjų dėmesiu. Trečias iš eilės aukso medaliais pasibaigęs žygis Europos ir pasaulio pirmenybėse K.Maksvyčio vadovaujamai komandai prilipdė garbingą - auksinės komandos - etiketę. Prezidentės Dalios Grybauskaitės dėmesys ir valstybiniai apdovanojimai, ministro pirmininko Andriaus Kubiliaus dovanos bei premijos dar aukščiau pakylėjo 19-mečių rinktinę. „Nesakau, kad toks išskirtinis dėmesys mane vargina, - kalbėdamas su „Respublika“ sakė K.Maksvytis. - Malonu po sėkmingų pasirodymų sulaukti tinkamo įvertinimo. Svarbiausia, kad tas dėmesys, liaupsės ir skambios laikraščių antraštės neišpaikintų krepšininkų. Mes parodėme, kad jaunimo čempionate galime viską, bet vyrų krepšinyje jiems teks viską pradėti nuo pradžių ir iš naujo įrodinėti savo sugebėjimus“.

Čempionų karta

- Su šia rinktine nuo 2000 metų laimėjote visus pagrindinius turnyrus: tapote 15-mečių olimpinio festivalio nugalėtojais, 16-mečių ir 18-mečių Europos čempionais, galiausiai užkopėte ir ant aukščiausio pasaulio čempionato garbės pakylos laiptelio. Dabar kalbame, kad tai „nugalėtojų mentalitetu“ apdovanota komanda. Kada jūs pastebėjote, kad auginate čempionų kartą?

- Pamenu, kai važiavome į pirmą turnyrą, tikrai negalvojome, kad tapsime nugalėtojais. Tuo labiau kad olimpiniame festivalyje nežaidė J.Valančiūnas, tada jį perleidome metais vyresnių krepšininkų rinktinei, žaidusiai Europos čempionate. Mūsų komanda buvo tikrai neišsiskirianti - jaunučiai, nedidukai. Atrodė, kad viskuo nusileidžiame varžovams. Bet tie vaikinai jau tada pasižymėjo charakteriu. Tikrų kovotojų, karių charakteriu. Tokių dalykų neišmokysi - arba yra, arba nėra. Iš tos komandos liko 4-5 krepšininkai, rinktinės branduolys. 2008-ais metais į rinktinę atėjo J.Valančiūnas, Klaipėdoje atradome Deividą Pukį. Po truputį susiformavo tikra komanda. Turėjome baudos aikštelėje dominuojantį vidurio puolėją, agresyvius, veržlius „mažiukus“. O svarbiausia - turėjome norą kiekvienose rungtynėse siekti pergalės.

Kovai įkvėpė „Gladiatorius“

- 2008 ir 2010 metais rinktinė Europos čempionatuose žengė be nesėkmių. Pergalių serija nutrūko pasaulio jaunimo čempionate. Jau pirmose rungtynėse lietuviai nusileido bendraamžiams iš Kroatijos. Kas nutiko tame mače?

- Yra kelios priežastys. Pirma, gal per vėlai sužaidėme paskutines draugiškas rungtynes su amerikiečiais. Birželio 28 d. Vilniuje triuškinome amerikiečius, o po dviejų dienų Liepojoje jau žaidėme su kroatais. Dar viena diena buvo skirta kelionei. Be to, mums pasitaikė „juoda“ diena. Nepataikėme metimų, klydome paprasčiausiose situacijose. O kroatai, kaip vėliau paaiškėjo, sužaidė savo geriausias rungtynes. Bet išsisklaidžius mūšio dūmų uždangai matome, kad tas pralaimėjimas mums buvo naudingas. Jis mus ne tik nuleido ant žemės, bet ir mobilizavo. Pamatėme, kad nesame dievai, kad dėl pergalių reikia kovoti iš visų jėgų.

- Pernai Lietuvos vyrų rinktinės treneris Kęstutis Kemzūra krepšininkus kovai įkvėpė ir rodydamas ištraukas iš filmo „300“. Ar jums neteko griebtis panašios metodikos?

- Tarp kitko, teko. Būtent po pralaimėjimo kroatams su vaikinais žiūrėjome ištrauką iš filmo „Gladiatorius“. Mintis buvo aiški - gerai ginkluota, didelė, bet susiskaldžiusi kariuomenė pralaimi mažesnei, blogiau ginkluotai, bet vieningai kariaunai. Norėjome, kad vaikinai suprastų, jog tik vieningai žaisdami gali iškovoti pergalę. Džiugu, kad jie tai suprato ir įvertino.

Liko viena viršūnė

- Kitais metais šios rinktinės laukia dar vienas - jau paskutinis - mūšis. Ar komanda bus pajėgi pratęsti pergalingą žygį ir Europos 20-mečių pirmenybėse?

- Kol kas sunku spėlioti, kas bus kitais metais. Bet galiu užtikrinti - jei surinksime geriausius žaidėjus, jei krepšininkai išvengs traumų, kovosime dėl aukso medalių. Didžiausias klaustukas - dėl J.Valančiūno. Nors dabar jis šneka, kad labai nori ir tikisi padėti mums, bet net jei jo nebus, mūsų tikslas išliks vienas - kautis dėl pirmos vietos.

- Rengiantis pasaulio čempionatui jums kurį laiką teko verstis be Jono pagalbos. Sprendžiant tik iš rezultatų, komandos žaidimas dėl to nesužlugo.

- Žaidėme gana sėkmingai, bet su juo komandos žaidimas paprastesnis. Jono indėlis į komandos pergales yra milžiniškas. Jeigu jo nebūtų, tektų ieškoti kitokių sprendimų, keisti žaidimo braižą. Bet reikia pasakyti, jei Jonas žaistų vienas, be komandos draugų, pergalių irgi nebūtų. Krepšinis - komandinė sporto šaka, čia sėkmę lemia visų komandos narių žaidimas. Šiais metais mus persekiojo traumos. Po Achilo operacijos ne visa jėga žaidė D.Pukis, jau prasidėjus turnyrui traumos pakirto kitus pagrindinės sudėties krepšininkus - Dovydą Rediką ir Vytenį Čižauską. O ir Jonas sunkiai įsivažiavo. Bet komandoje pasireiškė kiti žaidėjai - lyderio vaidmens ėmėsi Edgaras Ulanovas, sužibėjo rinktinėje pirmą kartą žaidęs Arnas Butkevičius. O atkrintamosiose varžybose atsigavo ir Jonas. Manau, kad pusfinalyje ir finale jis sužaidė pačias geriausias savo rungtynes.

Nematomas trenerių darbas

- Daugiausiai kalbame apie krepšininkus, jų žaidimą, o štai treneriai lieka šešėlyje. Bet tikriausiai neužtenka tik numesti kamuolį ir leisti krepšininkams žaisti. Gal ne visi pastebėjo, bet finale žaidžiant su Serbijos rinktine lūžis įvyko po to, kai komanda pradėjo naudoti aikštės gynybą.

- Kaip ir kiekviena trenerių komanda, taip ir mes dirbame savo darbą - analizuojame varžovus, jų žaidimą, ir modeliuojame savo komandinius veiksmus. Rungtynėse su serbais turėjome pagrindinį žaidimo planą, kuris iš pradžių lyg ir sekėsi. Bet kai varžovai pavojingai priartėjo ir išlygino rezultatą, teko griebtis atsarginio plano. Treniruodamiesi daug dėmesio skyrėme aikštės gynybai, konkrečiai jos pritaikymui prieš serbų derinius. Vyrai, galima sakyti, be klaidų įgyvendino jiems iškeltas užduotis, o gera gynyba leido mums išnaudoti pagrindinį savo ginklą - greitą puolimą.

- Sveikinimai priimti, dovanos išdalytos, rimsta ir šventinis šurmulys. Ilsėsitės?

- Artimiausias ir pats svarbiausias planas - atostogos. Tada grįšiu prie įprastinių darbų. Dirbu Kauno miesto krepšinio mokykloje, šiais metais išleidau antrąją savo auklėtinių kartą. Jei nebus kokių nors staigmenų, rudenį pradėsiu dirbti su nauja jaunųjų krepšininkų karta.

- O ar norėtumėte išmėginti jėgas vyrų krepšinyje?

- Neatmetu galimybių. Prieš kelerius metus dirbau su Lietuvos krepšinio lygoje rungtyniavusiu Kauno „Aisčių“ klubu, vėliau kelerius metus treniravau Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) komandą. Kadangi pernai likau be klubo, draugai, kad neprarasčiau formos, pasiūlė padirbėti NKL žaidusioje Jonavos komandoje.