INTERVIU: CSKA skautui B.Matkevičiui žlugusi svajonė atvėrė naujus kelius

Kai tau vi­so la­bo 24-eri, ir esi per­se­kio­ja­mas trau­mų, ne­žmo­niš­kai su­nku iš­si­ža­dė­ti sva­jo­nės tap­ti aukš­čiau­sio ly­gio krep­ši­nin­ku. Tai iš­gy­ve­nęs Be­nas Mat­ke­vi­čius sa­ve at­ra­do ki­to­je sri­ty­je – kruopš­čiai ana­li­zuo­da­mas var­žo­vų žai­di­mą lie­tu­vis pa­dė­jo ša­lies rink­ti­nei lai­mė­ti “Eu­ro­Bas­ket 2013“ si­dab­rą, be to, jis sva­riai pri­si­de­da prie da­bar­ti­nių Mask­vos CSKA per­ga­lių.

Le­gen­di­nės Vil­niaus „Sta­ty­bos“ krep­ši­nin­ko Vil­man­to Mat­ke­vi­čiaus sū­nus Be­nas ne­dve­jo­da­mas pa­se­kė tė­vo pė­do­mis. Iš Lie­tu­vos B.Mat­ke­vi­čius iš­vy­ko bū­da­mas pen­ke­rių, kai 1989-ai­siais jo tė­tis pa­si­ra­šė su­tar­tį su vie­nu Vo­kie­ti­jos krep­ši­nio klu­bų. Vė­liau Be­nas stu­di­ja­vo Ar­kan­za­se, žai­dė JAV stu­den­tų ly­go­je (NCAA). Grį­žęs į Vo­kie­ti­ją, Kuks­ha­fe­no klu­bą „Bas­Cats“, tę­sė krep­ši­nin­ko kar­je­rą, ta­čiau JAV pa­tir­tos trau­mos pri­ver­tė pa­suk­ti ki­tu ke­liu.

Lem­tin­gas skambutis

Še­še­rius me­tus Be­nas Vo­kie­ti­jos ko­man­do­je ėjo skau­to ir asis­ten­to par­ei­gas. Tris­de­šimt­me­tis B.Mat­ke­vi­čius ne­sle­pia, kad jo gy­ve­ni­mą aukš­tyn ko­jo­mis ap­ver­tė Jo­no Kaz­laus­ko skam­bu­tis 2011-ųjų pa­va­sa­rį. Tuo­met CSKA vy­riau­siuo­ju tre­ne­riu dir­bęs J.Kaz­laus­kas pa­siū­lė pa­dir­bė­ti skau­tu ga­lin­giau­sia­me Ru­si­jos klu­be.

„Krep­ši­nin­ko kar­je­rą dėl trau­mų bai­giau anks­ti, bū­da­mas 24-erių. To­dėl sa­vo at­ei­tį Vo­kie­ti­jo­je sie­jau su tre­ne­rio dar­bu, – LŽ pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si B.Mat­ke­vi­čius. – Po trau­mos dir­bau asis­ten­tu, sy­kiu bu­vau at­sa­kin­gas už krep­ši­nio ir fit­ne­so rei­ka­lus.

Kai 2011 me­tų pa­va­sa­rį J.Kaz­laus­kas ta­po CSKA vy­riau­siuo­ju tre­ne­riu, mė­ne­sį pa­dir­bė­jęs jis pa­skam­bi­no Be­nui. Šis skam­bu­tis su­jau­kė vi­sus jau­no vy­ro pla­nus. „Neat­si­sa­kiau pa­dė­ti. Juk at­si­ra­do ga­li­my­bė iš­ban­dy­ti sa­ve vi­sai ki­tu ly­giu, – ti­ki­no B.Mat­ke­vi­čius. – Ži­no­jau, ko J.Kaz­laus­kas rei­ka­laus iš ma­nęs, nes iš anks­to pa­sa­kė, tik ne­už­si­mi­nė, apie no­ri­mos in­for­ma­ci­jos kie­kį.

Pa­sak B.Mat­ke­vi­čiaus, pir­ma­sis pus­me­tis CSKA ko­man­do­je bu­vo tar­si eg­za­mi­nas. Bet nau­jo­kas jį iš­lai­kė – klu­bas lai­mė­jo Ru­si­jos čem­pio­na­tą ir pra­dė­jo ruo­štis 2011-2012 me­tų se­zo­nui. Tais me­tais skau­tas ke­liau­da­vo at­ski­rai nuo ko­man­dos, ste­bė­da­vo rung­ty­nes ir elek­tro­ni­niu pa­štu siųs­da­vo asis­ten­tui laiš­kus apie ar­ti­miau­sius CSKA var­žo­vus. Taip lie­tu­vis įsit­vir­ti­no Mask­vos eki­po­je.

„Kai J.Kaz­laus­kas ta­po Lie­tu­vos rink­ti­nės tre­ne­riu, vėl su­lau­kiau jo skam­bu­čio. Pa­kvie­tė į na­cio­na­li­nę ko­man­dą,“ – di­džia­vo­si B.Mat­ke­vi­čius, 2013 me­tais drau­ge su Lie­tu­vos krep­ši­nin­kais pa­si­puo­šęs Eu­ro­pos pir­me­ny­bių si­dab­ro me­da­liu.

Ne­nu­trūks­ta­mas skau­tų darbas

– Ar bū­si­me tei­sūs teig­da­mi: jei ko­man­da lai­mė­jo rung­ty­nes, va­di­na­si, sa­vo dar­bą at­li­ko­te la­bai ge­rai? – LŽ pa­klau­sė Be­no Mat­ke­vi­čiaus.

– Tik tre­ne­ris nu­spren­džia, ar esa­me ge­rai pa­si­ren­gę var­žy­boms. Dar­bas, ku­rį at­lie­ka skau­tai, yra svar­bus iki rung­ty­nių – su­pa­žin­di­na­me tre­ne­rius ir žai­dė­jus su var­žo­vų žai­di­mo ypa­ty­bė­mis, tai ilius­truo­ja­me ir vaiz­do me­džia­ga, ir brė­ži­niais, ir sta­tis­ti­ka. Mū­sų dar­bas tę­sia­si ir per rung­ty­nes: žai­dė­jus pa­sto­viai tu­riu pers­pė­ti, ko­kia bus ki­ta at­aka, kad šie bū­tų pa­si­ren­gę. Rei­kia ati­džiai sek­ti ir aiš­kin­tis, ko­dėl vie­nas ar ki­tas va­rian­tas mums ne­pa­vyks­ta. Dėl de­ri­nių ga­li kil­ti klau­si­mų, to­dėl pri­va­lau tu­rė­ti vi­sus at­sa­ky­mus. Dėl to ir svar­bu vi­są in­for­ma­ci­ją su­rink­ti iš anks­to!

Rung­ty­nių re­zul­ta­tas pri­klau­so nuo vi­sų, ne tik nuo skau­tų.

– Kiek pro­cen­tų per­ga­lės su­da­ro ge­ras jū­sų, skau­tų, dar­bas?

– La­bai su­nku at­sa­ky­ti, nes per­ga­lę le­mia daug fak­to­rių. Skau­tin­gas yra tar­si par­ale­li­nis dar­bas, nes tą in­for­ma­ci­ją ga­li pri­tai­ky­ti vi­soms rung­ty­nėms. Ga­lų ga­le krep­ši­nin­kai žai­džia, tre­ne­riai pri­tai­ko tak­ti­ką, o skau­tai vi­sa tai ste­bi ir ban­do su­teik­ti tin­ka­mą ir tei­sin­gą in­for­ma­ci­ją.

Dip­lo­ma­tiš­kai at­sa­kant į šį klau­si­mą, po 33,3 proc. per­ga­lės pri­klau­so tre­ne­riams, žai­dė­jams ir skau­tams, nes nuo jų vi­sų pri­klau­so ga­lu­ti­nis re­zul­ta­tas.

Su­nkiai nu­spė­ja­ma „Barcelona“

– Kiek CSKA tu­ri de­ri­nių?

– Su­nku pa­sa­ky­ti. Juos kei­čia­me, at­siž­velg­da­mi į var­žo­vus. Šį se­zo­ną jau iš­ban­dė­me 50 kom­bi­na­ci­jų. Mū­sų eki­pos puo­li­mą tai­ko­me prie var­žo­vų gy­ny­bos, steng­da­mie­si kuo pro­duk­ty­viau iš­nau­do­ti jų silp­ną­sias vie­tas.

– Ku­ris Eu­ro­pos klu­bas tu­ri dau­giau­sia de­ri­nių?

– Ga­liu at­sa­ky­ti ne­dve­jo­da­mas – „Bar­ce­lo­na“. Ne­ma­žai de­ri­nių tu­ri ir Stam­bu­lo „Fe­ner­bah­ce“. Ta­čiau mi­nė­tas Is­pa­ni­jos klu­bas per kiek­vie­nas rung­ty­nes vis par­odo ką nors nau­jo. Per vi­sus sa­vo dar­bo me­tus esu ma­tęs apie šim­tą „Bar­ce­lo­nos“ de­ri­nių. Kai ku­rie tre­ne­riai sa­vo kom­bi­na­ci­jų ne­kei­čia, kai ku­rie rink­ti­nių tre­ne­riai tuos pa­čius de­ri­nius nau­do­ja ir klu­buo­se.

– O ku­rią ko­man­dą leng­viau­sia ana­li­zuo­ti? Ku­ris tre­ne­ris la­biau­siai nu­spė­ja­mas?

– Bū­tų ne­etiš­ka at­sa­ky­ti į šį klau­si­mą. (Juo­kia­si).

Gal­vos skaus­mas – J.C.Navarro

– Ga­li­te įvar­dy­ti bent ke­lis krep­ši­nin­kus, ku­rie žai­džia stan­dar­tiš­kai ir dėl to juos leng­viau­sia už­deng­ti?

– Ga­li­ma sa­vo ko­man­dos žai­dė­jus pers­pė­ti – tas var­žo­vas prie krep­šio ver­šis bū­tent taip, o tas aki­mirks­niu pa­keis ju­dė­ji­mo kryp­tį ar grei­tį. Ta­čiau tai ne­reiš­kia, kad pa­vyks nuo jų ap­si­gin­ti.

Eu­ro­ly­go­je rung­ty­niau­ja aukš­to meis­triš­ku­mo žai­dė­jai. Pa­vyz­džiui, „Bar­ce­lo­nos“ ly­de­ris Jua­nas Car­lo­sas Na­var­ro la­bai mėgs­ta iš­bėg­ti iš užt­va­ros ir su­kda­ma­sis ap­link de­ši­nį­jį pe­tį mes­ti. Jis mėgs­ta verž­tis į kai­rę pu­sę ieš­ko­da­mas pro­gos at­lik­ti me­ti­mą. Kalk kiek no­ri žai­dė­jams į gal­vą – už­da­ry­ki­te kai­rę pu­sę, leis­ki­te jam at­akuo­ti de­ši­niuo­ju kraš­tu, bet J.C.Na­var­ro vis tiek ap­gaus var­žo­vą ne­nus­pė­ja­mu ju­de­siu: ar­ba pri­vers pra­si­ženg­ti, ar­ba at­liks sa­vo fir­mi­nį me­ti­mą. La­bai daug le­mia gy­nė­jai – kaip jie su­rea­guo­ja į J.C.Na­var­ro su­ma­ny­mą, ar su­ge­ba iš­veng­ti kon­tak­to.

– J.C.Na­var­ro – ne­pa­ran­kiau­sias žai­dė­jas vi­siems klu­bams?

– Taip. Šis is­pa­nas su­ma­niai iš­pro­vo­kuo­ja pra­žan­gas. Jis ga­li ket­ve­rias pen­ke­rias rung­ty­nes iš ei­lės su­žais­ti blo­gai, bet per le­mia­mas pa­sis­tengs at­si­gau­ti. Kai pra­ėju­sį se­zo­ną CSKA Eu­ro­ly­go­je žai­dė dėl tre­čio­sios vie­tos su „Bar­ce­lo­na“ (rung­ty­nes 74:73 lai­mė­jo Ru­si­jos klu­bas – red.), J.C.Na­var­ro per pir­mą kė­li­nį nie­ko ne­pa­ro­dė. Pa­žai­dė pen­kias mi­nu­tes ir at­si­sė­do ant suo­lo. Ta­čiau vė­liau aikš­te­lė­je jis pel­nė 17 taš­kų ir ko­man­do­je bu­vo re­zul­ta­ty­viau­sias. To­kio ly­gio žai­dė­jai, nors juos sėk­min­gai pri­žiū­rė­si 20-30 mi­nu­čių, bet ku­riuo mo­men­tu ga­li pa­trauk­ti sa­vo ko­man­dą. Tai par­odo jų meis­triš­ku­mą.

Pa­na­šūs ir skirtingi

– CSKA pra­dė­jo­te dirb­ti su J.Kaz­laus­ku, da­bar jū­sų vir­ši­nin­kas Mask­vos klu­be – ita­las Et­to­re Mes­si­na. Kaip su­ta­ria­te?

– Vi­są pra­ėju­sį se­zo­ną pas E.Mes­si­ną lai­kiau eg­za­mi­ną. Tad sma­gu, kad pra­ėju­sią va­sa­rą su ma­ni­mi bu­vo pra­tęs­ta su­tar­tis dar dve­jiems me­tams. Be abe­jo, rei­kė­jo pri­si­tai­ky­ti prie E.Mes­si­nos fi­lo­so­fi­jos, ki­to­kio mąs­ty­mo. Sy­kiu, pa­teik­da­mas jam in­for­ma­ci­ją, pri­va­lė­jau par­ody­ti ir sa­vo ver­tę.

Daž­nai vyks­ta tre­ne­rių pa­si­ta­ri­mai, yra dau­gy­bė pro­gų par­eikš­ti sa­vo nuo­mo­nę. Iki šiol ge­rai se­ka­si bend­ra­dar­biau­ti.

– Kuo E.Mes­si­na su J.Kaz­laus­ku pa­na­šūs ir kuo ski­ria­si?

– E.Mes­si­na la­biau ak­cen­tuo­ja gy­ny­bą. Jis tu­ri sa­vo tai­syk­les ir no­ri vis­ką įgy­ven­din­ti kuo ma­žiau jas keis­da­mas. J.Kaz­laus­kas taip pat tu­ri sa­vo gy­ny­bos fi­lo­so­fi­ją, bet daž­niau ri­zi­kuo­ja. Puo­li­mo kom­bi­na­ci­jos ma­žiau kei­čia­si, tad žai­dė­jai vis­ką da­ro au­to­ma­tiš­kai. Tai tu­ri ir tei­gia­mų (krep­ši­nin­kai grei­čiau su­si­žai­džia), ir ne­igia­mų as­pek­tų.

– Ar šie tre­ne­riai tu­ri sa­vy­bių, ku­rios jus er­zi­na?

– Nie­ko ne­ga­li­ma pri­im­ti as­me­niš­kai, nes vyks­ta dar­bas. Jį rei­kia at­lik­ti ge­rai. Be abe­jo, vi­si esa­me žmo­nės, tau ga­li kai kas ir ne­pa­tik­ti. Bet rei­kia at­kreip­ti dė­me­sį į žo­džių es­mę, o ne į to­ną ar emo­ci­ją. Juk jis ma­no bo­sas ir pri­va­lo tu­rė­ti vi­są jam bū­ti­ną in­for­ma­ci­ją, kad ga­lė­tų šva­riai ir ge­rai at­lik­ti sa­vo dar­bą.

Pa­ta­ria dėl žaidėjų

– At­ėjęs į CSKA tu­rė­jo­te už­duo­tį ieš­ko­ti ko­man­dai nau­jų žai­dė­jų. Da­bar vien tik ana­li­zuo­ja­te var­žo­vus ar vis dar ir ieš­ko­te tin­ka­mų krep­ši­nin­kų?

– Ana­li­zuo­da­mas var­žo­vų žai­di­mą ma­tau, kaip krep­ši­nin­kai rung­ty­niau­ja. Ir ga­liu pa­sa­ky­ti tre­ne­riui sa­vo nuo­mo­nę apie vie­ną ar ki­tą žai­dė­ją. Ne­tu­riu už­duo­ties ras­ti nau­jų krep­ši­nin­kų. Bet ga­liu pa­sa­ky­ti, ku­ris pui­kiai žai­džia, ku­ris yra ge­ros spor­ti­nės for­mos ir tik­tų mū­sų žai­di­mo sis­te­mai.

– Ku­rie žai­dė­jai at­si­ra­do CSKA jū­sų dė­ka?

– Nė vie­no. (Juo­kia­si.) Ne­ga­liu sa­ky­ti, kad vie­ną ar ki­tą iš­rin­kau bū­tent aš. Prieš pa­si­ra­šy­da­mi su­tar­tį su nau­jo­ku klu­bo va­do­vai iš­klau­so vi­sų tre­ne­rių šta­bo na­rių nuo­mo­nę.

Trau­mų pasekmės

– Iš Lie­tu­vos iš­vy­ko­te bū­da­mas pen­ke­rių. Stu­di­ja­vo­te Ar­kan­za­se, žai­dė­te NCAA. Ko­dėl taip anks­ti bai­gė­te krep­ši­nin­ko kar­je­rą?

– Iš pra­džių JAV me­tus mo­kiau­si Lui­zia­no­je, „E­van­gel Chris­tian“ mo­kyk­lo­je. Pa­skui pra­dė­jau stu­di­juo­ti Ar­kan­za­se ir žais­ti NCAA an­tra­me di­vi­zio­ne. Ten ir užk­lu­po di­džio­sios trau­mos, dėl ku­rių vė­liau te­ko baig­ti krep­ši­nin­ko kar­je­rą.

Pir­mus me­tus ko­le­dže žai­džiau daug. Bet po Nau­jų­jų trū­ko kryž­mi­niai ke­lio raiš­čiai. Ko­vo mė­ne­sį te­ko ope­ruo­tis, į aikš­te­lę grį­žau tik gruo­dį. Pir­mos ket­ve­rios rung­ty­nės bu­vo sėk­min­gos. Tik ne­il­gai džiau­giau­si. Per vie­ną dvi­ko­vą kau­da­ma­sis dėl ka­muo­lio var­žo­vas įsi­rė­žė į tą pa­tį ma­no ke­lį. Pa­ju­tau, jog kaž­kas trū­ko, nors skaus­mas ne­bu­vo toks di­de­lis, kaip ply­šus raiš­čiams. Žais­ti ne­be­ga­lė­jau. Ty­ri­mai par­odė, kad pa­žeis­ta kremz­lė. Lau­kė ope­ra­ci­ja. Pa­na­ši į tą, ku­rią prieš ke­le­rius me­tus at­lai­kė mū­sų rink­ti­nės žai­dė­jas Li­nas Klei­za: jam bu­vo iš­va­ly­ta pa­žeis­ta kremz­lės da­lis, su­ly­gin­ti kraš­tai ir at­lik­ta mi­kro­lū­žio ope­ra­ci­ja, o to­liau dar­bą at­li­ko or­ga­niz­mas – krau­jo kū­ne­liai su­for­ma­vo nau­ją kremz­lę, ku­ri vi­suo­met bū­na silp­nes­nė už fi­zio­lo­gi­nę.

Po rea­bi­li­ta­ci­jos vis­kas pa­si­kei­tė – žais­ti bu­vo su­nkiau, rung­ty­niau­da­mas ne­pa­si­ti­kė­jau sa­vi­mi. Pa­sku­ti­nį se­zo­ną ko­le­dže žai­džiau ge­rai ir, svar­biau­sia, - bai­giau moks­lus. Tai bu­vo 2005-ai­siais. Ga­lė­jau dar me­tus krep­ši­nio aikš­te­lė­je gin­ti ko­le­džo gar­bę ir mo­ky­tis ma­gis­tran­tū­ro­je. Bet nu­ta­riau, jog pa­kaks ir ba­ka­lau­ro dip­lo­mo, o krep­ši­nin­ko kar­je­rą tę­siu Vo­kie­ti­jo­je, Kuks­ha­fe­no klu­be „Bas­Cats“, rung­ty­nia­vu­sia­me an­tro­jo­je ly­go­je.

Tie­sa, po an­tros ope­ra­ci­jos du­buo, nu­ga­ra, klu­bas bu­vo per­si­krei­pę į vie­ną pu­sę. Mat ban­dy­da­mas ap­sau­go­ti ke­lį žai­džiau, ga­li­ma sa­ky­ti, tik kai­re ko­ja. Dėl to ne­ga­lė­jau nak­ti­mis mie­go­ti – pra­si­dė­jo vi­sų rau­me­nų už­de­gi­mas. Kol ra­dau tin­ka­mą gy­dy­to­ją, pra­ėjo pu­san­trų me­tų. Nu­vy­kau pas Vo­kie­ti­jos fut­bo­lo rink­ti­nės me­di­kus ne­to­li Miun­che­no, jie ma­ne ir iš­gy­dė. Bet krep­ši­nin­ko kar­je­rą bai­giau jau per sa­vo an­trą se­zo­ną Kuks­ha­fe­no klu­be, bū­da­mas 24-erių. Klu­bo va­do­vai su­tei­kė ga­li­my­bę dirb­ti asis­ten­tu ir vy­lė­si, jog dar grį­šiu į aikš­te­lę. Bet li­kau dirb­ti tre­ne­riu.

At­ra­do per tėtį

– Va­di­na­si, trau­mos pa­dė­jo at­si­dur­ti klu­be CSKA bei Lie­tu­vos rink­ti­nė­je?

– Bu­vo la­bai su­nku su­vok­ti, kad ne­be­ga­liu žais­ti ir įgy­ven­din­ti sva­jo­nės – tap­ti aukš­čiau­sio ly­gio krep­ši­nin­ku. Pra­dė­jus dirb­ti asis­ten­tu apė­mė ide­lis nu­si­vy­li­mas – su­nkiai iš­gy­ve­nau, kai žai­dė­jai ne­įvyk­dy­da­vo to, ko iš jų rei­ka­lau­da­vo­me. At­ro­dė, pats ei­si į aikš­te­lę ir pa­da­ry­si vis­ką, kaip rei­kia.

Bet vie­ną die­ną pa­skam­bi­no J.Kaz­laus­kas ir pa­kei­tė ma­no gy­ve­ni­mą.

– Kaip J.Kaz­laus­kas jus at­ra­do?

– Ne pa­slap­tis – J.Kaz­laus­kas su ma­no tė­čiu Vil­man­tu yra ge­ri drau­gai. Kar­tu žai­dė le­gen­di­nė­je Vil­niaus „Sta­ty­bo­je“, vie­nas ki­tą ge­rai pa­ži­no­jo. Jo­nas ži­no­jo, kad dar esu ir aš.

Per pa­žin­tis ga­li ras­ti ge­rą dar­bą, bet jei ne­su­ge­bė­si įro­dy­ti sa­vo ver­tės, la­bai grei­tai jį pra­ra­si.

No­ri lai­mė­ti Eurolygą

– Dir­ba­te vie­na­me ga­lin­giau­sių Eu­ro­pos klu­bų, jau ir su na­cio­na­li­ne rink­ti­ne spė­jo­te pel­ny­ti Se­no­jo že­my­no si­dab­rą. Ar dar yra sva­jo­nių?

– Jų daug. Dar ne­su lai­mė­jęs Eu­ro­ly­gos. Prieš po­rą me­tų su­nkiai iš­gy­ve­nau CSKA pra­lai­mė­ji­mą „O­lym­pia­kos“ eki­pai Eu­ro­ly­gos fi­na­le.

Man įstri­go prie CSKA vai­ro grį­žu­sio E.Mes­si­nos ko­men­ta­ras: „Ne­ga­li iš­vyk­ti iš Eu­ro­pos, jei jo­je dar nie­ko ne­lai­mė­jai.“ Jis jau yra lai­mė­jęs Eu­ro­ly­gą, tad su­lau­kęs NBA pa­siū­ly­mo iš­vy­ko ten sa­vęs iš­ban­dy­ti. Ir aš ne­gal­vo­ju apie ki­tas aukš­tu­mas, kol ne­lai­mė­jau Eu­ro­ly­gos.

– CSKA pa­jė­gus įgy­ven­din­ti šią jū­sų sva­jo­nę?

– Tap­ti Eu­ro­ly­gos čem­pio­ne Mask­vos ko­man­da bu­vo pa­jė­gi ir per­nai, ir už­per­nai. Ma­nau, šį se­zo­ną vėl tu­ri­me ga­li­my­bę lai­mė­ti. Ti­kiuo­si, šie me­tai CSKA bus sėk­min­gi.