INTERVIU: D.Gailius: per greitai čia "šoviau" (APKLAUSA)

„Žiūrėsime, kaip bus toliau. Kol kas žaidžiame ikisezonines rungtynes“, – kuklinosi Liublianos „Union Olimpija“ komandoje per ikisezonines rungtynes nuolat dviženklį taškų skaičių renkantis Deividas Gailius.

Jis visada būdavo toks kuklus. Tai jo paties žodžiai. „Tegul viską pasako mano rezultatai. Man nepatinka sakyti: „O, žiūrėkite, kaip čia viskas gerai.“ Tiesiog stengiuosi, einu ir darau. O vėliau turiu tai, ką užsidirbu savo darbu, – sakė 25-erių krepšininkas.

Kaip priėmė komanda? – paklausiau D. Gailiaus, kuris po puikaus sezono Klaipėdos „Neptūne“ šiemet persikėlė į Slovėniją.

Labai gerai. Jaučiuosi tarsi namie – ir komanda draugiška, ir treneris geras.

Visai neseniai Liubliana dar alsavo Europos krepšinio čempionatu.

Tik atvykę gyvenome Europos čempionato nuotaikomis. Tik prieš kelias dienas su šeimyna išėjome pasivaikščioti po ištuštėjusį miestą. Matosi, kad čempionatas baigėsi. Tačiau iki tol tikrai jautėsi: visur buvo be galo daug reklamos, žmonių. Džiugino, kad aplink buvo daug lietuvių.

 

Ar pačiam teko apsilankyti rungtynėse?

Per televizorių visas rungtynes stebėjau. Apsilankyti teko tik vienose – kai lietuviai žaidė su Ukraina. Kitaip nesigavo, nes nuolat vyko klubo treniruotės arba rungtynės.

Atsargiai pradėjai pokalbį apie rezultatus Liublianoje. Kaip jautiesi „Union Olimpija“ komandoje psichologiškai?

Kai čia važiavau, bijojau, kad nepasikartotų mano „itališka“ istorija su „Virtus“ klubu: neduos žaisti, viskas bus svetima. Tačiau tik atvažiavę supratome, kad viskas turėtų būti labai gerai. Žmonės čia labai panašūs į lietuvius. Didelio skirtumo nepajutome. Klubas suteikė viską, jaučiasi, kad viskas daroma profesionaliai. Kai atvažiavome, butas jau buvo paruoštas, vėliau paprašėme kito – jokių problemų. Sąlygos tikrai puikios: geras butas, geras automobilis, salė – čia pat. Klubas netgi pasirūpino darželiu vaikams.

Užsiminei, kad slovėnai primena lietuvius. Kuo?

Jie puikiai supranta krepšinį. Tačiau ir gyvenimiškose situacijose jie panašūs į mus. Apie italus negalėčiau pasakyti to paties. Pastarieji savimi labai pasitiki, nuolat kalba, kad yra geriausi, Slovėnijoje gyvena paprasti žmonės kaip ir mes: nei jie pasipūtę, nei vaidina, tiesiog žino, ką daro ir ko nori.

Dažnai sportininkų šeimose kyla dilema, ar važiuoti į užsienį visiems kartu. Ar greitai apsisprendėte?

Sprendimą priėmėme visi kartu dar prieš pasirašant sutartį. Gyventi atskirai? Mes taip nenorime. Šeima juk visada turi būti kartu. Žinoma, šeimyna į Liublianą atvažiavo šiek tiek vėliau.

Auginate dvi dukrytes.

Taip vienai jau trys metukai, kitai – vos šeši mėnesiai. Ši situacija primena Italiją, nes kai važiavome ten – vyresnei taip pat buvo vos keli mėnesiai. Vyresnioji jau daugiau laiko užsienyje praleidžia negu Lietuvoje (šypsosi).

Ji jau supranta, kuo užsiima tėtis?

Supranta. Jai patinka krepšinis, pati prašosi į rungtynes. Kartu buvome Lietuvos rungtynėse.

Nebijai, kad užaugs krepšininkė?

Gal ir nenorėčiau, kad būtų krepšininkė. Tačiau jeigu norės, nesustabdysiu. Bet mergaitėms gal geriau ką nors kito veikti, negu žaisti krepšinį ar futbolą.

Ką manai apie posakį, kad karjera ir vaikai nėra suderinama?

Manau, kad viskas yra suderinama. Žinoma, gal kai kuriems yra lengviau, kai esi vienas – grįžti namo po treniruotės ir eini miegoti. Bet man lengviau, kai šalia yra šeima. Reikia rasti laiko ne tik sau, bet tikrai jaučiuosi geriau, kai ji su manimi. Tai man suteikia papildomos motyvacijos, turiu dėl ko stengtis.

Grįžkime į krepšinio aikštę. Į komandą jau grįžo visi rinktinėse rungtyniavę žaidėjai. Ar jau žinai, koks vaidmuo komandoje atiteks tau sezono metu?

Visai neseniai prie komandos prisijungė slovėnas Nebojša Joksimovičius, suomis Sasu Salinas prie mūsų prisijungė turnyre Italijoje. Su treneriu bendravome, tačiau apie vaidmenį buvo kalbėta dar prieš pasirašant sutartį. Sakiau agentui, kad noriu važiuoti ten, kur galėčiau žaisti. Manau, šis klausimas tikrai buvo aptartas.

Gal sulaukei pastabų dėl savo žaidimo?

Priekaištų dar nesulaukiau (juokiasi), tačiau tobulėti reikia visada. Jeigu viskas būtų labai gerai, matyt, žaisčiau ne Liublianoje, o kur nors kitur. Reikia tobulinti gynybą, norėčiau ir geriau pulti. Juk ir gyvenime reikia visada eiti į priekį.

Kokius asmeninius tikslus išsikėlei šiam sezonui?

Svarbiausia, kad komandos rezultatai būtų geri. Komanda nori laimėti Slovėnijos pirmenybes. Kelis metus iš eilės jiems to padaryti nepavyko. Turime tikslą geriau pasirodyti Europos taurės turnyre – patekti į atkrintamąsias varžybas. O dėl savęs? Noriu, kad asmeniniai rodikliai būtų geri.

Metams buvai sugrįžęs į gimtąją Klaipėdą. Padėjai „Neptūnui“ iškovoti Lietuvos krepšinio lygos bronzos medalius. „Neptūnas“ tebuvo tarpinė stotelė?

Tiesiog du sezonai Italijoje prieš tai buvo nelabai vykę. Buvau praradęs pasitikėjimą savo jėgomis. Norėjau sugrįžti, atsitiesti ir pabandyti viską iš naujo. Žmona tuo metu laukėsi, todėl buvo paranku būti namuose. Nesigailiu dėl sezono „Neptūne“.

Po sezono žvalgeisi tik į užsienį?

Ilgai laukiau ir atmečiau kelis pasiūlymus. Norėjau likti Lietuvoje, tačiau rimtų pasiūlymų nesulaukiau. Todėl pasirinkau Liublianą.

Ar teko stebėti LKL žaidėjų rinką?

Stebiu viską. Manau, kad šis sezonas bus įdomesnis negu pernai. Dauguma komandų atrodo apylygiai: Kėdainiai, Pasvalys, Klaipėda.

Pasiūlymų iš Kėdainių ir Pasvalio klubų nebuvai sulaukęs?

Ne, jų nebuvo. Nemanau, kad būčiau ten važiavęs.

Ar darė įtakos apsisprendimui vykti į užsienį finansinis faktorius?

Pinigai čia lėmė labai mažai. Labiausiai lėmė žaidimo minučių faktorius. Noriu įrodyti, kad galiu žaisti ne tik namie. Taip pat daug lėmė, kad klubą treniruoja geras treneris (Alesas Pipanas – red. past.). Apie jį esu labai daug gerų dalykų. Treniruotės sunkios, laiko šeimai mažai, tačiau dėl nieko nesigailiu. Sunku, bet jaučiu, kad tobulėju.

Pastebėjau, kad laiko neturi netgi barzdos skutimui.

Taip, nėra laiko ir į kirpyklą nueiti (juokiasi). Barzda – naujas įvaizdis. Visur dabar populiaru. Štai, šiek tiek pasigražinu barzdą karts nuo karto, tačiau visai nenusiskutu... Kol neatsibos arba kol seksis gerai žaisti. Kartais net susimąstau, kad per greitai čia „šoviau“, reikėjo pradėti nuo keturių taškų per rungtynes (juokiasi).