INTERVIU: D.Maskoliūnas: "Tik dabar suprantu, kokio svorio yra ta taurė"

1999 metų balandžio 22 d. Kauno „Žalgirio“ komandos kapitonas Darius Maskoliūnas „Olympiahlle“ arenoje Miunchene virš galvos iškėlė Eurolygos čempionų taurę – 12,5 kg sveriantį, 55 cm aukščio „krepšį“, padengtą auksu...

− Buvai komandos, laimėjusios Eurolygą, kapitonas. Ar per dešimt metų dažnai mintimis grįždavai į tuos laikus?
− Dabar, būdamas treneriu, suprantu, kaip buvo sunku iškovoti tokią pergalę. Kol buvau žaidėjas, žaidžiau kitose komandose, reikėjo galvoti apie naujus sezonus ir naujas pergales. Pastaruoju metu, kai treniruoju komandą, tai prisimenu nuolat.

− Kokia mintis prisimenant tą pergalę yra dažniausia?
− Kai po pergalės Miunchene sėdėjome restorane, kažkas iš komandos vadovų pasakė: „Jūs, vyrai, dabar dar nesuprantate, ką padarėte“. Mes šventėme ir džiaugėmės, o tas džiaugsmas buvo toks didelis, kad tikrai nelabai suvokėme, kas atsitiko. Tik po kurio laiko supratau, kad tai buvo kažkas ypatinga, ką pakartoti labai sunku. Tas suvokimas atėjo su metais. Galiu pasakyti: tada džiaugiausi, kad laimėjome Eurolygą, tačiau tik dabar suprantu, kokio svorio yra ta taurė.

− Komanda atrodė ir buvo labai draugiška. Gal dabar gali išduoti paslaptį, ar būdavo konfliktų tarp žaidėjų, žaidėjų ir trenerių?
− Aš jau ne viename interviu esu sakęs, kad per tuos du paskutinius sezonus, kai „Žalgiris“ laimėjo taurių taurę, po to pavadintą Saportos vardu, mes nuo pasirengimo sezonui pradžios iki pat sezono pabaigos nepralošėme nei vienų rungtynių, ir kitą sezoną Eurolygoje visi buvome kaip kumštis. Po kiekvienų rungtynių, laimėtų ar pralaimėtų, važiuodavome kartu vakarieniauti, kartu su šeimomis pietaudavome, švęsdavome visas šventes, net vaikų gimtadienius. Visi buvome kartu. Klubo vadyba buvo ideali − neturėjome jokių problemų. Visur skraidėme užsakomaisiais reisais, atlyginimus ir premijas gaudavome laiku, viskuo buvome aprūpinti, nieko netrūko. Aš ir dabar aiškinu klubo vadybininkams, kad iš mažų smulkmenų susideda dideli rezultatai. Būdamas komandos kapitonu aš nežinojau ir negirdėjau apie jokius konfliktus, nes jų tiesiog tą sezoną nebuvo.

− Ar bendrauji su buvusiais komandos žaidėjais?
− Bendrauju beveik su visais. Su Zideku − nuolat. Jis yra Čekijos čempionų klubo generalinis vadybininkas, jį konsultuoju dėl lietuvių žaidėjų bei klubo darbo. Su Tajum taip pat palaikau ryšius − šnekėjomės telefonu, kai jis žaidė Mariupolio „Azovmaš“ klube, ir šią vasarą kelis kartus bendravome. Dažnai matomės su Šeštoku, Gustas irgi netoli − Rygos „Barons“ klube žaidžia. Štombergą nuolat sutinku sporto klubuose. Tik jau kokius trejus metus nesu kalbėjęs su Buviu ir mažiau bendrauju su Mindaugu Žukausku, nes jis jau daug metų žaidžia Italijoje. O šiaip vienas per kitą viską sužinome apie kiekvieną, taigi ryšiai tikrai nenutrūkę.

− Tada buvai komandos kapitonas, dabar esi komandos treneris. Kaip tau atrodo ar realu lietuviams pakartoti tokį laimėjimą?
− Su tuo, kas dabar vyksta krepšinio rinkoje, kokia finansinė padėtis, manau, neįmanoma. Nors visi sako, kad ne pinigai žaidžia. Žaidžia jų kiekis. Mes negalime šiandien žaisti finaliniame ketverte ir jame nugalėti, nebent įvyktų stebuklas. Aišku, visi to nori, sezonui prasidedant apie tai galvoja, bet aš realiai vertinu situaciją ir manau, kad tai sunkiai įsivaizduojama. Nors neįmanomų dalykų nebūna. Ko reikėtų šiandieninei komandai? Tą įsimintiną sezoną vyko normalus darbas, kuris galų gale sunokino vaisius. Mes neturėjome tokių problemų, kurios kamuoja šiandien − algų nemokėjimas, nuolatinė žaidėjų kaita, kartais mes jų turėjome dešimt, o kartais aštuonis... Tai – nėra normalu.