INTERVIU: Europos čempionė žinias perduoda gestais

Buvusi Lietuvos rinktinės krepšininkė Lina Dambrauskaitė-Sabaliauskienė savo trofėjų kolekciją neseniai papildė olimpine bronza. Tiesa, medalis iškovotas kurčiųjų olimpinėse žaidynėse. Maždaug metus Lietuvos kurčiųjų moterų rinktinę treniruojanti L.Dambrauskaitė-Sabaliauskienė yra įsitikinusi, kad buvo galima pasirodyti dar geriau.

Sirgaliai tikriausiai nebūtų sulaukę vienos didžiausių pergalių Lietuvos krepšinio istorijoje, jei L.Dambrauskaitė-Sabaliauskienė nebūtų pataikiusi lemiamo metimo 1997 m. Europos čempionato pusfinalyje. Tuomet mūsų krepšininkės 78:77 palaužė vokietes. Finale pavyko nugalėti slovakes ir lietuvės tapo Europos čempionėmis.

Per ilgą krepšininkės karjerą veržliajai gynėjai nepavyko įgyvendinti vieno tikslo. Lietuvos moterų rinktinė taip ir nesudalyvavo olimpinėse žaidynėse. Iškovoti olimpinį medalį L.Dambrauskaitei-Sabaliauskienei pavyko tik šiemet. Jos treniruojama Lietuvos rinktinė pelnė bronzą rugpjūčio 4 d. Sofijoje (Bulgarija) pasibaigusiose kurčiųjų žaidynėse. „Mano, kaip trenerės, apdovanojimų kolekcijoje šis medalis užims tikrai garbingą vietą“, - „Sporto gyvenimui“ sakė L.Dambrauskaitė-Sabaliauskienė.

Nelemtas pusfinalis

- Kaip atsitiko, kad tapote kurčiųjų rinktinės trenere?

- Ja tapti man buvo pasiūlyta prieš metus. Žinoma, tai buvo iššūkis, bet pasiryžau pabandyti. Tuo metu dirbau tik su vaikais. Vienas kitam šie darbai netrukdė. Aš ir dabar dirbu Kauno „Aisčių“ sporto mokykloje, turiu dvi mergaičių grupes. Anksčiau dirbau Arvydo Sabonio krepšinio mokykloje, bet šiuo metu ten nėra mergaičių grupių.

- Ar Sofijoje buvo galima pasirodyti dar geriau, patekti į finalą arba net iškovoti aukso medalius?

- Komanda tikrai nedemonstravo tokio žaidimo, kokį gali demonstruoti, ypač pusfinalyje. Manau, kad turėjome žaisti finale. Aš važiavau būtent to. Yra šioks toks nusivylimas, nes Ukrainos rinktinė yra tikrai ne ta rinktinė, kuriai turėjome pralaimėti. Mano komanda tą dieną perdegė. Pataikymo procentas buvo 21, nors metė merginos iš gerų padėčių. Tiesiog krepšys buvo užrištas. Tarp 12 žaidėjų neatsirado nė vienos, kuri tą dieną sugebėtų įmesti. Kiti rodikliai buvo maždaug lygūs, tik pataikymo procentas - visiškai prastas. Tokia buvo diena.

- Ar labai skiriasi darbo specifika dirbant su kurčiosiomis ir girdinčiomis krepšininkėmis?

- Kokią metodiką turi kaip treneris, tokią ir naudoji, tačiau su kurčiosiomis yra sunkiau. Visgi kurčiųjų krepšinyje moterys dažniausiai nebūna žaidusios moksleivių lygose. Jų technika, pasiruošimas yra silpnesnis.

Noras laimėti - toks pats

- O bendravimo problemų nekyla?

- Žinau pagrindinius gestus, susijusius su krepšiniu. Treniruočių metu nekyla problemų. Kai kurios merginos supranta iš lūpų ir padeda. Aišku, rungtynių metu, kai nori daug pasakyti per minutės pertraukėlę, būna sunkiau. Tačiau rimtose varžybose visada turiu vertėją, taigi didelių problemų nebuvo.

- Ar yra skirtumas tarp kurčiųjų ir girdinčiųjų krepšininkių, kalbant apie darbštumą, norą laimėti?

- Nepasakyčiau, kad yra didelis skirtumas. Jos yra krepšininkės, sportininkės. Išėjęs į aikštelę, geras sportininkas visada nori laimėti. Taigi skirtumų kaip ir nėra. Tik fizinės galimybės ir technika skiriasi. Dabar, dirbdama sporto mokykloje, kurčiąsias mergaites stengiuosi integruoti tarp girdinčiųjų. Manau, jos tobulės sparčiau. Iki šios dienos to nebuvo. Tik viena kita kažkur ėjo papildomai, integravosi.

- Niekada nekilo noras patreniruoti vyrų ar bent berniukų komandą?

- A.Sabonio mokykloje turėjau grupę berniukų. Bet žinote, kaip pas mus yra. Jei vyrai veržiasi į moterų krepšinį, tai galima pagalvoti, kad jie neturi vietos vyrų krepšinyje. Ką tada kalbėti moteriai apie atėjimą į vyrų krepšinį? Manau, tai nerealu. Visuomenės dauguma mano, kad moteris trenere negali būti. Man tai kelia juoką, bet pas mus tokia yra nuomonė.

Sėkmė šypsosi stipriems

- Kalbant su jumis, tiesiog negalima neprisiminti lemtingo metimo pusfinalio rungtynėse su vokietėmis. Jūs pati dažnai tą metimą prisimenate? O galbūt kiti žmonės jį vis primena?

- To metimo niekada nepamiršau, įspūdžiai nėra išblėsę. Kas domisi krepšiniu, primena tai. Kurčiųjų žaidynėse treneris iš Turkijos sakė, kad prisimena, kaip viskas buvo. Pati nesistengiu žiūrėti to metimo vaizdo įrašo, bet kai jį parodo, širdis suvirpa. Vėl visi jausmai užklumpa iš naujo.

- Kaip manote, tame epizode nemažą vaidmenį suvaidino sėkmė ar viską nulėmė meistriškumas?

- Sakoma, kad sėkmė aplanko tik stipriausius. Nemanau, kad nulėmė sėkmės faktorius. Buvome gana subrendusi ir stipri rinktinė. Paprasčiausiai mums nepasisekdavo. 1992 m. galėjome dalyvauti olimpinėse žaidynėse, tačiau dėl politinių motyvų moterys liko nuošalyje. 1995 m. Europos čempionate pralaimėdavome 2-3 tšk. Tas branduolys, kuris 1997 m. iškovojo Europos auksą, buvo pasirengęs nuskinti aukščiausius laimėjimus. Ir iki to čempionato matėsi žaidimo kokybė. Ir kolektyvas buvo draugiškas. Kai metai po metų dirba tas pats kolektyvas, nori nenori ateina rezultatas.

- Tačiau ir 1997-aisiais rinktinėje trūko poros pajėgių žaidėjų. Prieš čempionatą jūs lyg ir nebuvote vadinamos favoritėmis...

- Favoritėmis gal ir nebuvome vadinamos, bet nesuprantu, kodėl buvo tokia pozicija. Mes lygiai žaisdavome su visomis varžovėmis. Nemanau, kad mūsų kas nors nevertino. Galbūt patys lietuviai nevertina savų ir sako, kad pasisekė. Ne, mes buvome pasirengę ir ėjome į tikslą.

- Ar per ilgą žaidėjos karjerą liko koks nors nepasiektas tikslas, dėl ko ir dabar labai gailitės?

- Taip. Mes taip ir nesužaidėme olimpinėse žaidynėse. Tai yra didžiausia svajonė. Turėjome progų, bet nepavyko. Taip išėjo, kad vienais metais iš Europos čempionato ėjo trys rinktinės, o mes likome penktos. 1999 m. savo grupėje buvome pirmos, bet ketvirtfinalyje pralaimėjome slovakėms, kurias nugalėjome 1997 m. finale. Vis kažko pritrūkdavo.

Krepšinio padėtis nedžiugina

- Ar pritariate minčiai, kad dabar Lietuvos moterų krepšinyje yra krizė?

- Manau, kad taip. Kiek matau, moterų lyga nėra labai stipri. Gal kitiems kitaip atrodo. Nematau kovingumo vaizdų. Kartais pagalvoju, kad dabar daugiau dėmesio skiriama reklamai. Troleibusais važinėja vadinamosios žvaigždės, bet tos žvaigždės dar nieko nėra pasiekusios.

- Nors šiemet Europos čempionate lietuvės pralaimėjo visas rungtynes, baltaruses treniravęs Rimantas Grigas pasakė, kad po kelerių metų šios merginos gali būti vienos stipriausių Europoje. Jūs turite tokių vilčių?

- Po mūsų atėjusi karta, kai žaidė Sandra Valužytė, taip pat buvo vadinama labai gera, bet irgi nepasisekė. Dabar tikimasi, kad kažką pasieks ši karta. Nežinau, kaip viskas bus. Reikia daug dirbti. Moterims juk svarbūs ir kiti dalykai, jos turi ir šeimas. Kažkas palieka krepšinį. Duok Dieve, kad šios merginos ko nors pasiektų, bet aš nesiryžčiau taip sakyti.

- Kas leistų pasiekti geresnių rezultatų? Mūsų krepšininkėms vertėtų išvažiuoti į užsienio klubus ar tobulėti galima ir Lietuvoje?

- Nemanau, kad galima ko nors pasiekti verdant savose sultyse. Klubai turi dalyvauti Europos taurėse, Eurolygoje, matyti kitų šalių žaidėjas, kautis su jomis, užsigrūdinti. Kitos šalys žaidžia kitokį krepšinį. Reikia paragauti ko nors kito. Štai kad ir mūsų kartos rinktinė. Mes visos užaugome ir užsigrūdinome TSRS laikais. Važiuodavome skersai išilgai visą sąjungą, žaisdavome su stipriomis Rusijos komandomis. Krepšinio tikrai buvo daug, ir jis buvo geras, kokybiškas. Manau, kad tai buvo mūsų sėkmės pradžia. Mes užsigrūdinome pažinusios kitokį krepšinį. Jei dabar šito nebus, o virsime tik savose sultyse, nemanau, kad kažkas pagerės. O kad klubai žaistų Europoje, reikia pinigų. Moterų krepšinyje juos pritraukti sunku. Kažkas bando, bet po metų nusivilia, nes pinigai išleidžiami, o grąžos nėra. Vyrų krepšinis daugiau uždirba iš reklamos, rėmėjai gali susigrąžinti pinigus. Moterų krepšinyje nieko panašaus nėra.

- Kad jau prabilote apie vyrų krepšinį, paklausiu apie vyrų rinktinę. Iki Europos čempionato liko mažiau nei mėnuo. Kaip Slovėnijoje seksis Lietuvos vyrams?

- Negalėjau žiūrėti pirmųjų draugiškų rungtynių, nes buvau išvykusi. Tačiau galvoju, jog treneris Jonas Kazlauskas yra labai patyręs ir jis padarys viską, kad rezultatas būtų kuo geresnis. Manau, kad seksis neblogai. Sunku prognozuoti, kokia bus vieta, bet tikiuosi, kad kokie nors medaliai bus parvežti.