INTERVIU: G.Krapikas: "Žalgiris" - daugiau nei ženklas

Kaip žaidėjas, pradėjęs savo karjerą šioje komandoje, Gintaras Krapikas patyrė ir blogų, ir gerų laikų. Dabar dar vienas išbandymas - jis tapo vyriausiuoju treneriu. Tačiau pats G.Krapikas tiki savo ir visos komandos jėgomis.

- Nepabūgote imtis vyriausiojo “Žalgirio” trenerio pareigų ne pačiais geriausiais jos gyvavimo laikais?

- Jeigu būčiau bijojęs, nebūčiau tapęs “Žalgirio” treneriu. Žinojau, kad laikai komandai sunkūs, kad žaidėjai ne pačios geriausios formos, trūksta pasirengimo ir kad laukia labai daug darbo, taip pat žinojau, kad bus nemažai kritikos. Vis dėlto klubo vadovybei patikėjus man šį postą norėjosi įrodyti, kad mes sugebėsime atsistoti ant kojų.

- Jeigu komandai nesiseka, paprastai atpirkimo ožiu tampa treneris. Jums po nesėkmingo pasirodymo Eurolygoje nebuvo nejauku pasirodyti Kauno gatvėse?

- Aišku, ir man pačiam, ir tuo labiau sirgaliams norisi matyti pergalingai žaidžiančią mylimą komandą, bet reikia atsižvelgti į aplinkybes. Kritiką aš priimdavau, nes taip jau yra, kad jeigu laimi komanda, giriami žaidėjai, jeigu ji pralaimi, kaltas lieka treneris, tuo labiau nepatyręs. Žodžiu, buvau ir “durnintas”, ir “lochintas”, bet tokia jau mūsų dalia.

- Neapmaudu?

- Šioje komandoje žaidžiu nuo 17 ar 18 metų, tos kritikos užteko ir kaip žaidėjui, todėl per tam tikrą laiką sugebėjau užsiauginti tam tikrą šarvą. Aš žinau, kada mane kritikuoja objektyviai, ir tą kritiką priimu, o kada subjektyviai, tuomet nekreipiu į ją dėmesio.

- Artimiausias jūsų tikslas - BBL finalo ketverto varžybos, tikite, kad galite tapti Baltijos lygos čempionais?

- Be abejo. Vos perėmiau komandos vairą, patyrėme keletą pralaimėjimų BBL lygoje, ir tik paskutinė pergalė prieš “Lietuvos rytą” atvėrė kelią į finalinį ketvertą be jokių atrankos varžybų. Dabar esame kitokios būsenos nei sezono pradžioje: į gerąją pusę pasikeitė finansinė padėtis, liko tie patys žaidėjai, prie jų prisidėjo keletas naujų, todėl galime treniruotis visa jėga net tuomet, jeigu kuris krepšininkas patiria traumą, anksčiau tai buvo didelė problema. Taip pat palengvėjo varžybų krūvis, manau, kad finalo ketvertui esame optimaliai pasirengę.

- Kiek šiais laikais sėkmingą komandos pasirodymą tarptautinėse arenose lemia jos biudžetas?

- Galiu pasakyti iš patirties, kad ne tiek biudžeto dydis svarbus, kiek stabiliai mokami atlyginimai. Komanda gali turėti labai išpūstą biudžetą, bet jeigu krepšininkai skriaudžami, tuomet blogai. Kai “Žalgirio” finansinė situacija buvo ant bankroto ribos, žaidėjų mintys sukosi tik apie atlygį. Kita vertus, kiekvienas geras ir geros kokybės daiktas, kaip ir kiekvienas geras sportininkas, kainuoja, užtenka pažiūrėti į biudžetus komandų, kurios tęsia kovas Eurolygoje.

- Bet nejaugi šiais laikais krepšinyje įsivyravo absoliuti komercija? Ar liko bent lašas patriotinių jausmų?

- Žalgiriečiai jau seniai būtų išsiskirstę, jeigu galvotų tik apie pinigus, juk daugelis turėjo realių pasiūlymų išvažiuoti į kitus klubus: Mantas Kalnietis - vienur, Jonas Mačiulis ir Paulius Jankūnas - kitur, pavadinimų skambėjo labai daug, bet jie liko, dėl šio atsidavimo komandai “Žalgiris” visais laikais buvo stiprus. Tai nėra tik ženklas, jis mūsų širdyse. Pinigais labai lengva sugundyti, tačiau niekas neišėjo, tuo mes didžiuojamės. Aišku, norisi užsidirbti visam gyvenimui, nes kitko mes nemokame, bent jau aš nemoku. Ką gali pradėti baigęs sportuoti 35 metų, jeigu neturi pinigų ir nieko nemoki?

- Ar labai skiriasi šiuolaikinis krepšinis nuo tų laikų, kai pats žaidėte? Jeigu auksinė “Žalgirio” komanda žaistų prieš dabartinę, kaip manote, kas nugalėtų?

- Dabar žaidėjų migracija tapo intensyvesnė: žiūrėk, krepšininkas pasirodė puikiai, ir kitais metais jį jau kviečia kitas klubas, tad iš esmės komanda nespėja susižaisti. Mano laikais kartu žaidėme 7-10 metų, pažinojome vienas kitą kaip nuluptą, jau žinojome, kas ką gali. Reikėdavo tik pasiekti gerą fizinę formą, išmokti naujų derinių, ir viskas. Antra vertus, dabar žaidėjai profesionalesni. Mes audringiau laistydavome pergales: tai, ką jie šiandien išgeria per visą vakarą, mums pakakdavo tik apšilti,- tik paskui eidavome švęsti. Dabar žaidėjams atsirado galimybė išvažiuoti į užsienį, nemažai uždirbti ir todėl jie labiau rūpinasi savimi, savo organizmu. Mes tokių galimybių neturėjome, tad ilgainiui nelikdavo motyvacijos. Na, vienais, kitais, trečiais metais tampi Sąjungos čempionu, ir viskas, lubos pasiektos. Norėdavosi naujų iššūkių, o jų nebuvo... Labiau šlubuodavo disciplina.

- Auksiniais “Žalgirio” laikais, kai žaisdavote Sovietų Sąjungos pirmenybėse, kiek ryški buvo kovos už Lietuvą potekstė?

- Be abejo, spaudos atstovai ir visi kiti mūsų kovoms aikštelėje suteikdavo politinį atspalvį, tačiau mes kaip sportininkai apie politiką galvodavome mažiausiai, tiesiog kiekvieną kartą eidavome nugalėti priešininkų komandos, sakyčiau, pagrindinė mūsų varomoji jėga buvo noras įrodyti, kad Lietuvos krepšinis yra stipriausias.

- Pagrindinis jūsų varžovas Sovietų Sąjungos pirmenybėse buvo CASK klubas, kaip su maskviečiais sutardavote už aikštelės ribų?

- Puikiai, dar ir dabar gerai sugyvename. Aišku, jeigu keli žaidėjai pretenduodavo į tą pačią vietą Sovietų Sąjungos rinktinėje, tai visko pasitaikydavo - ir apsižodžiavimo, ir pasikumščiavimo, ir alkūnių panaudojimo, tačiau visur taip yra. O šiaip ar tai būtų Artiomas Miškinas, ar Sergejus Tarakanovas, ar Vladimiras Tkačenka, bendraudavome su visais be jokios politinės potekstės.

- Arvydas Sabonis - 11, Rimas Kurtinaitis - 10, jūs - 9. Tai viso labo tik atsitiktinumas?

- Pagrindinis mūsų tikslas būdavo pakliūti į komandą. Kai tai atsitinka, tau gali ir 115 numerį duoti. Atėjęs į komandą pakeičiau jau amžiną atilsį Eugenijų Vasiliauską, tas numeris taip ir prigijo. Pradėjus žaisti Vokietijoje vienas vokietis, kuris komandoje žaidė trejus metus, drabužinėje atidavė man savo numerį, ir dar dešimt metų devintu žaidžiau. Paskui jau pripranti ir žiūri, kad ir telefono numeris devintuku baigiasi, ir automobilio numeris, ir viešbutyje nori, kad kambario numeris geriau būtų devintas. Žaidėjo numeris tampa savotišku sėkmės skaičiumi.

- 1990 m., atsiradus galimybei ištrūkti iš už geležinės sienos, išvykote į Vokietiją. Kokios priežastys paskatino palikti “Žalgirį”?

- Man ėjo 30 metai, atsirado galimybė išvažiuoti, o to anksčiau nebuvo. Prieš tai į Vokietiją išvažiavo Jovaiša su Kurtinaičiu, tenai jais liko patenkinti, norėjo dar vieno lietuvio komandoje, ir jie mane kaip savo draugą pasiūlė. Nuvažiavau, žaidžiau ten dešimt metų.

- Rodos, 1996 m. Arvydas Sabonis pradėjo žaisti NBA lygoje, kuri yra daugelio krepšininkų svajonė. Jūs niekada nenorėjote savo jėgų išbandyti už Atlanto?

- Kai atsidarė siena, man jau buvo gana daug metų, be to, mane būtų buvę labai sunku parduoti, nes mano žaidimo stilius nebuvo komercinis: pagrindinė mano užduotis buvo gintis, man rūpėjo komandos rezultatas, aš nebuvau techniškas, nebuvau labai gerai atakuojantis. O NBA tik pažiūrėdavau.

- Kai 2004 m. Antanas Sireika vadovavo “Žalgiriui”, jūs buvote jo asistentas, o komandoje žaidė iš NBA lygos pasitraukęs Arvydas Sabonis. Kaip sekėsi tiek metų kartu pražaidus patarinėti A.Saboniui?

- Šia prasme Sabą turiu pagirti, nes kad ir kokie geri draugai mes būtume, jis suprato, jog per rungtynes ar treniruotes esu jo treneris. Apskritai jis klausydavo kiekvieno trenerio, nesvarbu, žaistų NBA ar LKL lygoje. Kita vertus, pats buvau trenerio asistentu, ir mano vaidmuo buvo šiek tiek kitoks.

- Sunku be šeimos, likusios Vokietijoje?

- Gal ir būtume visi čia grįžę, tačiau trenerio darbas neturi jokių garantijų, kad kitais metais liksi toje pačioje komandoje, - jeigu po dviejų ar trijų mėnesių neparodai jokių rezultatų, dažniausiai esi laisvas. Antra vertus, abu vaikai studijuoja Vokietijoje, ir kol jie baigs mokslus, bent vienas šeimos narys turi ten būti, nesvarbu, kad vaikai jau suaugę: sūnui suėjo 22-eji, o dukrai bus 21 metai. Gerai, kai yra vieta, kur visi gali susirinkti ir pabūti kartu bent savaitgaliais, nes į Lietuvą kiekvieną savaitgalį tikrai nepriskraidysi. Sūnus buvo neseniai atskridęs, gaila, kad dėl mokslų to padaryti negalėjo ir dukra, o šiaip kiekvieną dieną su jais bendrauju internetu ar telefonu.

- Esate iškovojęs daugybę trofėjų - tiek su “Žalgiriu”, tiek su Lietuvos rinktine. Kuris iš jų jums svarbiausias?

- Negaliu sakyti, kad Barselonos olimpinėse žaidynėse iškovota bronza, nors tada pirmą kartą atstovavome Lietuvai, o rungtynėse dėl trečios vietos nugalėjome tuos pačius rusus. Tą akimirką, kai ką nors laimi, apdovanojimas tampa mieliausias ir reikšmingiausias, bet vėliau šiek tiek nublanksta, nes išsikeli sau naujų tikslų. Įsivaizduokite, kaip būtų puiku, jeigu šiais metais “Žalgiris” iškovotų LKL čempionų žiedus, tai būtų reikšmingiausias laimėjimas, tačiau jokiu būdu nesumenkintų prieš tai buvusių pergalių reikšmės.

- O 1995 m. Europos čempionate iškovotus sidabro medalius laikote pergale ar pralaimėjimu? Pamenu, kiek daug emocinių jėgų tuomet prireikė tiek rinktinei, tiek visiems mums per finalines rungtynes su Jugoslavijos rinktine.

- Na, mes buvome moraliniai nugalėtojai, ir nors oficialiai iškovojome tik antrą vietą, gerai atsimenu, kaip per apdovanojimus apie 20 tūkstančių sirgalių iš kitų valstybių skandavo Lietuvos vardą. Beje, tuomet baigiau savo kaip žaidėjo karjerą Lietuvos rinktinėje, bet žinojau, kad pasitraukiu kaip nugalėtojas. Mes visi tada jautėmės nugalėtojais.

Gintaro Krapiko CV

Gimė: 1961 07 06
Šeima: vedęs, sūnus ir dukra
1985-1990 m. žaidė Kauno “Žalgiryje”
2000-2006 m. Kauno “Žalgirio”  trenerio asistentas
2006-2008 m. Kazanės “Uniks”  (Rusija) trenerio asistentas
Nuo 2008 m. spalio - Kauno  “Žalgirio” vyriausiasis treneris

Laimėjimai

1987 m. - SSRS čempionas
1992 m. - Barselonos olimpinių  žaidynių bronzininkas
1995 m. - Europos čempionato  vicečempionas
2001, 2003, 2004, 2005 m. -  LKL čempionas
2005 m. - BBL čempionas
2002 m. - LKL vicečempionas
2007 m. - Rusijos taurės  vicečempionas