INTERVIU: Jauniausias treneris nuėmė prakeiksmą

Kęstutis Kemzūra su jauna Lietuvos vyrų krepšinio nacionaline komanda pasaulio čempionate Turkijoje padarė tai, ko po nepriklausomybės atgavimo nepavyko pasiekti nė vienam iki tol su šalies rinktine dirbusiam treneriui.

Vladas Garastas, Jonas Kazlauskas, Antanas Sireika ir Ramūnas Butautas - šie treneriai su vyrų rinktine iškovojo medalius olimpinėse žaidynėse arba Europos čempionate. Tačiau planetos pirmenybės buvo tarsi užkeikta zona - dukart dalyvavome, dukart likome septinti.

Prakeiksmą nuėmė K.Kemzūra - jauniausias rinktinės treneris. Jam tik keturiasdešimt, tačiau jo suburta Lietuvos eilinių armija patiesė po kojomis Europos Sąjungą, Aziją, Afriką, Okeaniją, Pietų Ameriką. Aštuonios pergalės. Ir vienintelis pralaimėjimas pasaulio čempionei JAV rinktinei. Įspūdingas rezultatas. Niekas nesitikėjo. Ir nežinia, kada pavyks tai pakartoti.

Nebijo pripažinti klaidų

Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas Vladas Garastas K.Kemzūrą, savo vyrus užkėlusį ant bronzinio pjedestalo, vadina geriausiu pasaulio treneriu. Per milijardą televizijos žiūrovų daugiau nei 200 šalių matė fantastišką Lietuvos rinktinės žaidimą. Stebukladarys. Taip K.Kemzūrą vadina paprasti Lietuvos gyventojai ir valdžios vyrai. Ir visi cituoja jo žodžius, pasakytus po istorinės pergalės ketvirtfinalyje prieš Argentiną: "Esame maža tauta, bet būname kartu ir niekada nepasiduodame. Gali mus mušti, nugalėti, bet negali sunaikinti."

Tačiau rinktinės vyriausiasis treneris puikiai supranta, kad viskas pasaulyje laikina. Todėl jis nebijo sakyti tiesos, nebijo pripažinti savo klaidų. Paklaustas, kodėl ant suolo laikė Martyną Andriuškevičių, atsakė: "Esu jam dėkingas už pasiryžimą bet kada žaisti, tačiau pasijutau ne toks stiprus treneris, kad rasčiau Martynui tinkamesnę poziciją aikštelėje."

Tik pripažįstant savo klaidas tampama išrinktaisiais. "Kaip žaidėjui man trūko daug ko, tačiau džiaugiuosi, kad kita mano svajonė - būti geru treneriu - pildosi", - teigė K.Kemzūra.

Sunkaus darbo vaisiai

"Niekas nesitikėjo, kad sulauksime tokių sutikimų. Ruošdamiesi kėlėme sau tikslą - dirbti sunkiai, būti vieningiems ir tikėti. Sunkus darbas, energija, tikėjimas, didelė širdis ir vienybė atvedė mus ten, kur esame šiandien. Viskas atsipirko. Esame laimingi, kad galėjome kelioms savaitėms suvienyti mūsų tautą. Sukūrėme stebuklą. Tačiau didžiausias stebuklas buvo mūsų pasitikti susirinkusi minia," - žavėjosi prie tokių sutiktuvių nepratęs K.Kemzūra.

Šiandien geriausias, o rytoj...

Jau šiandien rinktinės treneris išvyksta į Rusiją, kur šį sezoną dirbs Krasnodaro komandoje "Lokomotiv". Prieš kelionę Kęstutis KEMZŪRA atsakė į LŽ klausimus.

- Kaip jaučiatės vadinamas geriausiu pasaulio treneriu?

- Labai malonu tai girdėti. Bet sporte įprasta džiaugtis, kai laimi. Šiandien tave vadina geriausiu, o rytoj gali viskas apsiversti aukštyn kojomis.

- Laiko prieš čempionatą turėjote itin mažai, bet sukūrėte stebuklą. Kitąmet - Europos čempionatas Lietuvoje. Kas sunkiau - tai, ką padarėte dabar, ar kas laukia 2011-aisiais?

- Laiko pasirengti čempionatui turėjome kaip ir kitos rinktinės. Manau, tai optimalus laikas pasiruošti varžyboms. Dėl kitų metų... Negalima šios dienos rezultatų perkelti į Europos čempionatą. Kaip ir negalima du kartus įlipti į tą pačią upę. Prasidės viskas iš naujo. Ko gero, bus dar sunkiau. Mat ką nors pasiekti yra labai sunku, o išlikti ir pakartoti - žymiai sunkiau.

- Ši pergalė suteikė daugiau pasitikėjimo?

- Taip. Tai didelis privalumas. Bet per metus gali visko daug nutikti. Kai iš tavęs daug nesitiki, niekas kupros neslegia, o kai žaidi namie, ir visi tiki antru stebuklu, - kas kita. Bus be galo sunku. Slėgs didžiulė atsakomybė.

Teisybė yra per vidurį

- Ar jau pradėjote galvoti, ką kitąmet kviesite į rinktinę?

- Tik pirmadienį grįžome namo, džiaugėmės ir dainavome. Leidome sau pasilinksminti. Antradienį mus priėmė šalies vadovai, sveikino. Tad nebuvo kada apie tai mąstyti. Bet grįšime visi į savo klubus. Ten reikės siekti rezultatų, o mūsų iškovota prizinė vieta, Lietuva ir kovotojų vardas įpareigoja rungtyniauti visa jėga. Galiu viena pažadėti - ir aš, ir kiti vyrai dėsime visas pastangas, kad pasirodytume kuo geriau.

- Gal privertėte bronzinius žaidėjus prisiekti kitą vasarą atvykti į rinktinės stovyklą?

- Niekas priesaikų nedavė. To ir nereikia. Yra metai, per kuriuos galime daug apgalvoti: kas būtų dar geriau, kaip nesugadinti tos chemijos, kaip išlaikyti dvasią, kaip žaidėjus motyvuoti, kaip apsisaugoti nuo dėmesio. Ar tave neteisėtai peikia, ar be galo giria - jei pasiduosi, tave išmuš iš vėžių. Teisybė yra per vidurį.

Vyrai neverkšleno

- Dirbote su dviem rinktinėmis - Latvijos ir Lietuvos. Kodėl su kaimynų komanda pernai Europos čempionate (užimta 13 vieta) nepavyko pasiekti aukštumų?

- Kažko pritrūko. Talento žaidėjams nestigo, bet trūko kovinės dvasios. Tuo jie skyrėsi nuo mūsų vyrų, kurie absoliučiai aukojosi. Geriausias pavyzdys - kapitonas Robertas Javtokas. Kai šis krepšininkas pasitempė abiejų kojų čiurnas, o vienos - net dukart, rizikuodamas savo sveikata jis prašėsi į aikštelę. Tai viską pasako. Simas Jasaitis žaidė mėlyna blauzda. Turbūt niekas nežino, kad Linas Kleiza per mažojo finalo antrą kėlinį pasitempė kojos raumenį. Dėl to buvau labai išsigandęs. Tomas Delininkaitis ir kiti žaidėjai turėjo problemų. Bet niekas neverkšleno ir garsiai apie tai nekalbėjo.

Kaip tapti žvėrimis

- Prieš svarbias rungtynes žaidėjams rodėte filmo "300 spartiečių" ištraukas. R.Javtokas prisipažino, kad krepšininkus tai labai motyvavo - jie pasijuto kaip žvėrys. Ir tikino, jog tokiu būdu rinktinė buvo motyvuojama pirmą kartą. Tai jūsų idėja?

- Pirmą kartą tai panaudojome su Davidu Blattu, kai drauge dirbome (su šiuo amerikiečių treneriu Kęstutis dirbo Sankt Peterburgo "Dinamo" ir Trevizo "Benetton" klubuose - red.). Taip norėjome pažadinti ne žaidėjų patriotizmą, o jų agresyvumą aikštelėje. Pirmos rungtynės pasaulio čempionate, prieš kurias parodėme ištraukas, buvo dvikova su Argentina. Mums reikėjo nusiteikti galvažudiškai. Nebuvau to filmo matęs, bet kai išvydau - per kūną nuėjo šiurpas. Šio filmo frazės ("Atimkit viską, neduokite nieko"), scenos ir kalbos mums labai tiko. Ypatingos svarbos rungtynės, tai - savotiškas karas, sentimentams čia nėra vietos. Ir mums pavyko. Džiaugiuosi, kad sugebėjau rasti teisingus žodžius ir teisingą sistemą. Bet viską padarė žaidėjai.

- Per visą čempionatą po įspūdingų pergalių jūsų veidas emocijų neatskleidė, tačiau širdis šypsojosi. Kada pradėsite džiaugtis visu kūnu?

- Mano šypsena labai graži (šypsosi). Tai viena. Be to, Turkijoje nebuvo laiko euforijai - po pergalių reikėjo galvoti apie kitas rungtynes, emociškai būdavau pavargęs. Dirbtinai šypsotis nepavykdavo. Bet siela džiaugėsi.