INTERVIU: Kas kam nušluostys nosį: Kaunas ar Vilnius?

Įsiplieskęs karas tarp Vilniaus „Lietuvos ryto“ ir Kauno „Žalgirio“ krepšinio klubų nestebina Europos ir pasaulio krepšinio čempiono bei olimpinės bronzos laimėtojo Sergejaus Jovaišos. „Visose sporto šakose ir visose šalyse vyksta panašios kovos. Ispanijoje, Italijoje, Graikijoje pagrindiniai futbolo ir krepšinio klubai pliekiasi, kad net žiežirbos lekia. Mes panašiai darome. Tik norėtųsi, kad tai vyktų truputį švelniau – be aukų tarp Kauno ir Vilniaus“, – linki krepšinio specialistas.

S. Jovaiša lygina dviejų stipriausių Lietuvos krepšinio klubų galimybes šių metų tarptautiniuose turnyruose bei aptaria seną Kauno ir Vilniaus priešpriešą.

- Kokios problemos, jūsų manymu, kamuoja „Lietuvos rytą“, dėl kurių komanda šiemet pralaimi beveik visas tarptautines rungtynes?

- Naujas treneris Draženas Anzulovičius per parengiamąjį laikotarpį nesugebėjo perprasti žaidėjų, neįžvelgė jų gerųjų savybių ir nemokėjo jų pritaikyti komandiniam žaidimui. Todėl viso pasiruošimo metu jautėsi, kad žaidimas yra nesubalansuotas, komanda tebėra ieškojimų kelyje.

Šie požymiai neišnyko ir prasidėjus svarbiausioms sezono – Eurolygos turnyro – rungtynėms. Matėme apverktinus rezultatus. Komanda neblogai atrodė tik per rungtynes su (Sienos) „Montepaschi“, bet vis tiek jas pralaimėjo. Per kitas dvejas rungtynes vilniečiai buvo tiesiog atsidūrę mušamųjų vaidmenyje. Išvada ta, kad pieš sezoną nebuvo tinkamai įvertintos komandos galimybės ir gerai pasirengta.

- Naujasis treneris Aleksandras Trifunovičius po kiekvienų rungtynių kartoja, kad komandos psichologinė būsena nėra tokia, kokios norėtųsi. Kiek dėl to kaltas sezono pradžioje pasikeitęs trenerių štabas?

- Matyt, per trumpą laiką jam irgi nepavyko išsigydyti gilios psichologinės traumos, kurią žaidėjai patyrė pralaimėdami. Ši komanda įpratusi laimėti, todėl nesėkmės labai neigiamai veikė žaidėjų psichiką. Jiems reikia laiko atsitokėti iš to šoko.

Kai rungtynės nelabai sekasi, rezultatas krypsta varžovų naudai, netikrumo jausmas dar labiau sustiprėja, ir matome apverktiną žaidimą. Bet atskiromis atkarpomis „Lietuvos ryto“ krepšininkai jau žaidžia neblogai. Tiesiog jiems reikia pasiekti bent vieną reikšmingesnę pergalę, kad žaidėjai patikėtų savo jėgomis.

Niekas neprarasta

- Klubo valdybos pirmininkas Jonas Vainauskas sako, kad Eurolygoje dar liko 7 rungtynės, iš kurių 4–5 laimėjęs „Lietuvos rytas“ gali iškopti į kitą etapą. Ar, jūsų nuomone, tai realu?

- Ar komanda gali laimėti 5 rungtynes, nežinau, bet 4 – realu. Labai priklausys, ar vilniečiai įveiks turkus namuose – tokios pergalės nereikia paleisti iš rankų. Aišku, labai gaila, kad jie pralaimėjo Šolė krepšininkams. Pašmaikštaudamas galiu pasakyti, kad Prienų „Rūdupis“ geros nuotaikos geriau už juos atrodė.

- Kaip vertinate naują komandos įžaidėją amerikietį Khalidą El-Aminą?

- Man kol kas jis atrodo vidutinio lygio. Nežinau, koks jis gali būti per savo geriausias rungtynes. Matau, kad Khalidas nebijo tam tikrais rungtynių momentais būti lyderiu. Tai gera savybė. Gal kartais jis per daug rizikuoja, ypač žinodamas, kad nėra geriausios formos.

Keista taktika

- Palyginti su „Lietuvos rytu“, Kaune, atrodo, problemų mažiau, bent jau dėl komandos sudėties. Tačiau kaip po pastarųjų Eurolygos rungtynių sakė Mantas Kalnietis, „nors ir laimėjome, bet žaidžiame ne kažką“. Kokios „Žalgirio“ problemos?

- Man nepriimtinas „Žalgirio“ vyriausiojo trenerio Aco Petrovičiaus dažnas didelio kiekio žaidėjų kaitaliojimas ledo ritulio stiliumi. Jis neleidžia žaidėjams įsižaisti puolant. Todėl kartais atsiranda nervingumo, padrikumo, išsiblaškymo požymių.

Gerai, kai nuo suolelio pakilęs žaidėjas gali naujomis jėgomis įsitraukti į gynybą. Bet, kad gerai žaistum su kamuoliu ir įmestum į krepšį, susikurtum gerą poziciją, reikia truputėlį pabūti aikštėje.

Tikrai retas reiškinys, kai žaidėjai keičiami ne po vieną, bet grupėmis, po 3 ir 4. Juk jiems reikia susižaisti, priprasti vienam prie kito ir prie varžovų.

Tokia trenerio taktika man kelia abejonių. Sezono pradžioje tai atrodė gana linksmai – visi pasirengę, gerai nusiteikę. O dabar dažnas žaidėjų kaitaliojimas grupėmis nutraukia komandinius ryšius ir trukdo žaidėjui individualiai kuo geriau pasirodyti. Todėl ir „Žalgiryje“ atsiranda tam tikro netikrumo.

Manyčiau, jeigu kam nors gerai sekasi, nieko tokio, jeigu porą ar trejetą minučių pažais ilgiau. Dabar pats treneris stumia komandą į tokią keistą savijautą.

Kuris geresnis?

- Gal „Žalgiris“ turi per daug gerų vienodo meistriškumo žaidėjų?

- Net ir geriausiose komandose 10–11 krepšininkų nežaidžia svarbių rungtynių. Žaidžia tie, kurie tą dieną geriausi, arba iš tikrųjų pripažinti lyderiai. O kai daug vienodų, vis tiek rungtynių metu reikia išrinkti tuos, kuriems geriausiai sekasi, ir nekeisti žaidėjų vien dėl to, kad praėjo 5 minutės. Abejoju tokios taktikos teisingumu.

- Esate minėjęs, kad nepagrįstai mažai žaidžia ir įžaidėjas Mantas Kalnietis. Kokie jūsų argumentai?

- Mantas po pasaulio čempionato turėtų išlikti tokiame pačiame lygyje, nes Turkijoje išsikovojo didelį pasitikėjimą. Maniau, kad jo sezonas bus tikrai geresnis nei praeitais metais. Tačiau atsirado DeJuanas Collinsas, ir M. Kalnietis daugiau laiko praleidžia ant suolo. Jam įsivažiuoti atsirado dirbtinų kliūčių. Pasiekti geriausią formą labai sunku, o ją prarasti galima itin greitai.

O D. Collinsas arogantišku elgesiu tikrai nevienija komandos, ir rezultatas dėl tokio jo pasirodymo prastėja.

„Žalgiriui“ – sudėtingiau

- Kokios „Žalgirio“ perspektyvos iškopti į kitą Eurolygos turnyro etapą?

- Kol kas „Žalgiris“ įvykdė tai, ką ir planavo. Pasiekė 2 pergales iš 3, tad dar nieko neprarado. Neprarado ir „Lietuvos rytas“, netekęs tik auksinio taško rungtynėse su prancūzais. Bet gal vilniečiai iškovos jį išvykoje per rungtynes su „Cibona“?

Gal laimės bent vienas rungtynes su stipriu varžovu namuose? Ir „Žalgiris“, ir „Lietuvos rytas“ gali patekti į šešioliktuką, nors paradoksas – „Lietuvos rytas“ dar taškų neturi.

- Kurios komandos grupė mažiau pajėgi?

- Manyčiau, „Lietuvos rytui“ paprasčiau užimti vieną iš 4 vietų grupėje. Vis dėlto „Cibona“ ir Šolė „Basket“ yra kur kas silpnesnės komandos ir jas privalu aplenkti.

„Žalgirio“ situacija sudėtingesnė. Šioje grupėje visos komandos apylygės. Nors ir laimėjo namuose prieš (Belgrado) „Partizan“ ir (Gdynės) „Asseco Prokom“, neaišku, ar kauniečiams pavyks tai padaryti išvykoje. Taip pat ir prieš (Maskvos srities) „Chimki“, kurią įveikė namuose per VTB lygos rungtynes. „Žalgiris“ turi viską laimėti namuose ir bent ką nors – išvykoje. Tad, be abejo, sudėtingesnė yra „Žalgirio“ grupė.

- Ar nestebina, kad abiem stipriausiems Lietuvos klubams šįkart vadovauja užsieniečiai? O gal manote, kad tai būdingas šiuolaikinio klubų krepšinio bruožas?

- Dabar migracija – nuolatinis reiškinys. Žaidėjas ar treneris gali net sezono metu atsidurti ne tik kitame klube, bet ir kitoje šalyje. Šiais laisvosios rinkos laikais tai natūralu.

Aišku, man norėtųsi, kad Lietuvos komandoms vadovautų lietuviai treneriai. Bet kai kurie yra tokie geri, kad pasidarė brangesni už užsieniečius. O serbų yra labai daug, todėl iš tokio kiekio galima pasirinkti ir pigesnių.

Karas už aikštelės

- Kaip reaguojate į Vilniaus ir Kauno klubų kovą ne tik krepšinio aikštelėje, bet ir už jos ribų?

- Savo gyvenime irgi esu susidūręs su žiniasklaidos stilistika. Be abejo, tie žurnalistai, kurie palaiko savo komandą, niekada labai gerai neatsilieps apie tiesioginį priešininką. O tarp Kauno ir Vilniaus vyksta amžina kova. Kas nenori būti geriausias savo šalyje, mieste ar kieme? Pasitelkiamos ir viešos priemonės. Gerai tai ar blogai? Nežinau. Svarbu, kad ta kova neperaugtų į mirtiną priešiškumą.

Žinome, kad pasaulyje vyksta susirėmimai tarp klubų, pasitaiko ir aukų, įsikiša ir jėgos struktūros. Mano laikais tokio aršumo nebuvo, todėl dabar stebint iš šono atrodo, kad kartais persūdoma. Bet jauni žmonės yra maksimalistai. Jeigu jiems patinka jų komanda, ji yra geriausia, kad ir kokie būtų rezultatai. Aišku, artimiausias varžovas vietiniam titului iškovoti tampa didžiausiu priešu.