INTERVIU: Kol kojos juda ir galva dirba

Kai prieš 19 metų Virginijus Sirvydis žaidė pirmajame Lietuvos krepšinio lygos (LKL) čempionate, dabartiniam jo komandos draugui Deividui Pukiui nė dvejų nebuvo. Dabar jau XIX sezoną skaičiuojančiose LKL pirmenybėse abu rungtyniauja toje pačioje -  Vilniaus "Sakalų" - ekipoje.

Per pirmąjį - 1993-1994 metų LKL sezoną V.Sirvydis gynė garsiosios Vilniaus "Statybos" garbę. 196 cm ūgio gynėjui buvo 20 metų, kai "Statyba" mažojo finalo serijoje 2:1 įveikė Kauno "Laverą" ir laimėjo pirmojo LKL čempionato bronzą. Dabar V.Sirvydžiui 38-eri. Jis - vyriausias LKL krepšininkas.

Du veteranai

Jei V.Sirvydis nebūtų ragavęs legionieriaus duonos, šis LKL sezonas jam būtų devynioliktasis ir Virginijus taptų rekordininku -vieninteliu krepšininku, žaidusiu visose LKL pirmenybėse. Bet gynėjas, 1998 metais iš "Statybos" perėjęs į "Sakalus", vėliau nutarė laimę išbandyti Rusijoje, Vokietijoje, Kipre. Prieš dvejus metus V.Sirvydis grįžo į Lietuvą ir, panašu, karjerą baigs Vilniaus "Sakaluose". Komandoje, kurioje yra kitas rekordininkas - aštuonioliktą sezoną iš eilės LKL rungtyniaujantis vidurio puolėjas Rolandas Matulis. Jam taip pat 38-eri, tačiau Virginijus už Rolandą vyresnis 42 dienomis. Kad ir kaip būtų, šių metų pirmenybėse V.Sirvydis yra vienintelis krepšininkas, žaidęs pirmajame LKL čempionate ir iki šiol čia rungtyniaujantis.

LKL veteranas V.Sirvydis LŽ prasitarė, kad su R.Matuliu nusprendę kabinti batelius ant vinies, jei šį sezoną "Sakalai" iškovos bronzos medalius. Naujasis sostinės ekipos strategas 34-erių Kazys Maksvytis džiaugtųsi tokiu laimikiu, tačiau jis mano, kad abiem "Sakalų" senbuviams medalių teks palūkėti ilgiau.

Praėjusį sezoną Šakiuose rungtyniavę "Sakalai" šiemet grįžo į sostinę, savąją "Ekinstos" salę, ir šį sezoną pasirengę prasibrauti į LKL atkrintamąsias varžybas. Kol kas vilniečiams LKL startas nebuvo sėkmingas - viena pergalė, keturi pralaimėjimai ir užimama devintoji vieta.

Pirmas dvejas rungtynes V.Sirvydis praleido dėl traumos - gydėsi plyšusį kojos raumenį. Vos grįžęs į aikštelę gynėjas pelnė 11 taškų, padėdamas iškovoti pirmą pergalę - nugalėti Utenos "Juventus" ekipą. Kol kas per trejas rungtynes V.Sirvydis vidutiniškai rinko po 7 taškus. Perpus mažiau nei praėjusį sezoną. Be to, taikliais metimais iš toli garsėjančiam snaiperiui nesiseka prisitaikyti - iš 16 tritaškių taiklūs buvo tik du. Tačiau nėra abejonių - ne kartą LKL bronzą laimėjęs LKL senbuvis atsigaus ir savo pavyzdžiu privers ekipos jaunimą pasitemti. Jei ne iki išsvajotos bronzos, bent iki aštuntuko.

Siūlome LŽ pokalbį su vyriausiu LKL krepšininku Virginijumi Sirvydžiu.

Nepamirštami laikai
- Jūs žaidėte ir pirmajame LKL čempionate. Ką pamenate iš tų metų?
- Prisimenu, kad buvau jaunas (juokiasi). Malonu prisiminti, nes tai buvo pirmasis sezonas. Tačiau ką nors konkrečiai pasakyti - nei su kuo žaidėme pirmas rungtynes, nei kiek pelniau taškų - negalėčiau, praėjo labai daug laiko.
- Bet sezonas, kai 1994 metais su "Statyba" iškovojote bronzą, turbūt išliks ilgam?
- To niekada neužmiršiu (šypsosi). Buvo malonu. Noriu dar kartą laimėti bronzą - gal kada ir pavyks. Su Rolandu Matuliu pasikalbame - jei laimėtume bronzą, baigtume sportininko karjerą. Nors ir taip laiko žaisti liko nebedaug.
- Prisimenate pirmuosius "Statybos" legionierius?
- Taip, žaidėme kartu su amerikiečiais Jacku Lothianu ir Marcu Montgomeriu. Dirbome su daug trenerių - ir Rimu Endrijaičiu, šviesaus atminimo Rimu Girskiu. Iš tiesų buvo malonu dirbti su tais žmonėmis. Ir apskritai metai buvo labai įdomūs. Visko pati pradžia. Dalyvavome Europos turnyruose, žaidėme sostinės Sporto rūmuose. Prisimenu, kaip vienas iš pirmųjų R.Saportos taurės turnyro rungtynių Gruzijoje žaidėme su Tbilisio "Dinamo". Atskrendame, žiūrime - tankai oro uoste. Kiek buvo baimės.
- Turbūt prieš akis iškilo nemažai prisiminimų, kai sužinojote, kad šiemet atkurtas "Statybos" klubas, kuris rungtyniauja Nacionalinėje krepšinio lygoje?
- Būtų įdomu pažiūrėti, kaip ši "Statyba" žaidžia. Ir norėčiau naujajai komandai palinkėti sėkmės - kad pavyktų deramai atgyti.

Žiūrovų sumažėjo
- Kai 1993 metais susikūrė LKL, buvo didelis įvykis krepšinio pasaulyje?
- Be abejo. Bent jau man. Tai buvo didelis žingsnis į priekį. Man regis, ir žiūrovai labiau domėjosi LKL nei dabar. Dabar nesusirenka daug žiūrovų. Nors gal taip yra tik pas mus, Vilniuje. O kitur susidomėjimas yra didesnis. Pavyzdžiui, Utenoje į areną suplaukia labai daug aistruolių. Gal žmonės jau prisisotinę krepšinio?
- Tuomet LKL buvo naujovė, nebuvo nei Baltijos, nei Vieningosios lygos...
- Todėl daug žiūrovų ir susirinkdavo. Prisimenu, senojoje "Statybos" salėje Vytenio gatvėje lūždavo balkonai, būdavo aistruolių perteklius.
- Kaip lyga pasikeitė?
- Krepšinio lygis pakilo, tačiau aistruolių susidomėjimas nepadidėjo. Pakito klubų infrastruktūra, vadyba. Taip ir turi būti, nes lygos iš klubų reikalauja kur kas daugiau, nei anksčiau.
- Esate vyriausias LKL žaidėjas. Malonu būti labiausiai patyrusiam?
- Bus matyti, kai pajusiu sezono ritmą. Be abejo, stengsiuosi geriausiai išnaudoti tai, kas labiausiai padėtų komandai.
- Palyginti su jūsų žaidimu praėjusį sezoną, kai pelnydavote po 14 taškų per rungtynes, "Sakalų" jaunimas turi kur pasitempti.
- Būtų puiku, kad jie žaistų dar geriau. Tada gal atsirastų galimybių ką nors daugiau laimėti.
- Ar R.Matulis nesiūlė jums prieš sezoną baigti karjeros, kad jis taptų vyriausiu LKL krepšininku?
- (Juokiasi). Reikėtų jo paklausti. Tiesiai šviesiai man nieko nesakė. Kol kojos juda ir galva dirba, reikia žaisti.
- Ar netrikdo faktas, jog "Sakalų" treneris Kazys Maksvytis jaunesnis už jus ir R.Matulį?
- Treneris yra treneris, kad ir kokio amžiaus būtų.

Ar bus jubiliejinis sezonas?

- "Sakalų" įdomus kolektyvas - keli veteranai ir daug jaunimo. Kaip pavyksta tai suderinti?
- Manau, taip ir turi būti. Jaunesni žaidėjai turi semtis patirties iš vyresnių. Yra treneriai, bet būna momentų, kai praverčia vyresnių krepšininkų patarimai.
- Jei "Sakalai" iškovos bronzą?..
- Kabinsiu sportbačius ant vinies.
- Bet kitas LKL sezonas būtų dvidešimtasis. Negi nesinorėtų sudalyvauti ir jubiliejiniame čempionate?
- Gal jubiliejų sutiksiu būdamas ne žaidėjas? Kol kas dėl savo ateities nieko nežinau.

Žaidėjams reikia energijos
- Ko tikitės iš šio sezono?
- Gerai yra tai, kad grįžome rungtyniauti namo ir nebereikės važinėti į Šakius. Tikiuosi, kad sezonas bus visais atžvilgiais geresnis, nei praėjęs. Praėjusį sezoną netenkino nei žaidimas, nei užimta vienuoliktoji vieta. Kiek esu žaidęs Lietuvoje, tai buvo vienas prasčiausių sezonų.
- Ko reikia, kad grįžtų laikai, kai "Sakalai" kovodavo dėl trečiosios vietos?
- Kad krepšininkai žaistų dar energingiau. Įsitikinau, kad jaunųjų žaidėjų supratimas apie krepšinį truputį skiriasi. Arba man ir Rolandui tik taip atrodo. Gal taip nėra. Jei visi kovotų, atiduotų aikštelėje visą širdį, aišku, nepamesdami galvos, pasiektume gerokai daugiau. Iš pradžių reikia bent į atkrintamąsias varžybas patekti.
- Ar komanda nėra pasidalijusi į vyresnius ir jaunuosius krepšininkus?
- Ne. Ir kiek atsimenu, "Sakaluose" niekada taip nebūdavo. O ir kitose komandose, pavyzdžiui "Statyboje, kai būdavo legionierių, visi sutardavome. Bet gal legionieriams atrodydavo kitaip. Mūsų komandoje dirbame visi kartu, draugiškai. Jokio skirtumo nematyti.