INTERVIU: M.Balčiūnas: tikrai neliūdžiu palikęs federaciją, krepšinis vyko ir vyks

Buvęs Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) generalinis sekretorius, o dabar Lietuvos sporto universiteto (LSU) kanclerio pareigas einantis Mindaugas Balčiūnas įsitikinęs – tikrosios gyvenimo vertybės slepiasi ne po skambiais postų pavadinimais.

„Gyvenimo džiaugsmas yra kiekviename žingsnyje, kiekvienoje minutėje, jeigu tik jį sugebi pamatyti. Žinoma, jeigu negalvoji, kad pagrindinė vertė yra kažkuo vadintis, kažkur gyventi, kažkur važinėti ar prie kažko būti“, – išskirtiniame interviu naujienų portalui Alfa.lt teigė Vusterio universiteto garbės profesorius.

M. Balčiūnas sutiko išsamiai ir atvirai pasidalyti mintimis apie dabartinę savo veiklą LSU, ateities gaires ir gyvenimo laikotarpį, kai užėmė atsakingas ir pro didinamąjį stiklą stebimas pareigas šalies krepšinio federacijoje.

„M. Balčiūno mokslinė, vadybinė ir organizacinė veikla Europos krepšiniui suteikė naujų impulsų, jo vystomi tarptautiniai krepšinio plėtros projektai buvo įvertinti kaip vieni didžiausių ir geriausiai organizuotų krepšinio istorijoje“, – yra sakęs Vusterio universiteto vadovas, profesorius Davidas Greenas.

Lietuviai atsigręžia į savo sveikatą

Sukauptas žinias dabar stengiatės panaudoti įgyvendindamas įvairius projektus sporto universitete. Ar viskas vyksta pagal planą? – pradėjome pokalbį su M. Balčiūnu.

Visų pirma, malonu, kad domitės. Baigus darbą federacijoje to viešumo tikrai sumažėjo. Universitetas nėra dažnai minima organizacija, tačiau veiklos intensyvumo prasme šios pareigos reikalauja tikrai ne mažiau laiko sąnaudų. Manau, per pastaruosius tris mėnesius pasidėjau rimtus pamatus ateities veiklai, kuri tikrai nėra nutolusi nuo krepšinio ir viso sporto. Dabar į viską žvelgiu plačiau – koncentruojuosi ne tik į patį krepšinį, bet ir sveikatinimo projektus, sporto mokslą. Pagrindinė mano funkcija – LSU plėtra. Šiuo metu universitetas išgyvena kokybinės kaitos periodą, todėl dabar mūsų studentams ir absolventams yra kaip niekada daug perspektyvų. Sveikatinimas ir fizinis aktyvumas visame pasaulyje minima kaip viena iš pagrindinių gyvenimo veiklų, norint išlikti sveikam, vykdyti ligų prevencijas ir ugdyti visavertę asmenybę.

Galbūt kalbu lozungais, tačiau tuo dabar gyvena sveikatos organizacijos, valstybių atsakingos institucijos, jos galvoja apie žmogaus sveikatos ateitį, tad sportas užima vis svarbesnę dalį mūsų gyvenime. Mano kanclerio funkcijos sukoncentruotos į kelias konkrečias kryptis. Mums labai svarbi bazės plėtra – sulaukiame daug svečių iš užsienio, studentų poreikiai didėja ir tą mes matome. Krepšinio salė jau neatitinka jokių reikalavimų ir jos paskirtis yra daugiau istorinė, kitos sporto bazės taip pat yra kuklokos. Džiaugiamės Kauno savivaldybės ir Vyriausybės demonstruojamu požiūriu. Praėjusią savaitę universitete lankėsi švietimo ministerijos atstovai ir visi kartu sutarėme, kad Dariaus ir Girėno sporto kompleksas per šiuos metus pereis į LSU dispoziciją. Be jokios abejonės, jis liks ir toliau atviras bendruomenei ir visos šalies renginiams, bet jo administravimas jau turėtų priklausyti mums. Tai būtų didžiulis plėtros žingsnis ir smarkiai pasitarnautų tolimesnei perspektyvai.

Neseniai Kaune įsteigėte ambicingą Europos krepšinio tyrimų centrą. Kokia jo perspektyva ir paskirtis?

Taip, pradėjome vykdyti keletą nacionalinių ir tarptautinio lygio projektų, kurių kol kas labai plačiai nepristatėme. Su jais artimiau yra susipažinęs ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius ir švietimo ministras Dainius Pavalkis. Sporto universitete atidarėme Europos krepšinio tyrimų centrą. Kol kas tai yra trijų universitetų iniciatyva (Anglijos, Ispanijos ir Lietuvos), bet jau kovo mėnesį prie projekto prisijungs Stambulo, Maskvos ir Gran Kanarijos universitetai. Centro veikla fokusuosis ties įvairių aspektų tyrimais – rinkodara, sportiniu rengimu, varžybine veikla, informacinių technologijų ir krepšinio sąveika bei interakcija, mityba. Šio centro mokslinio vadovo pareigas eis Rūtenis Paulauskas, o aš užsiimsiu koordinavimu. Tyrimus atliks 60–70 krepšinio specializantų, kurie gaus teorinių ir praktinių žinių. Taigi šis centras turės be galo didžiulį potencialą.

Pernai taip pat įsteigėme nacionalinį sveikatinimo institutą. Dažniausiai kalbame apie futbolą, krepšinį, tačiau jeigu pažvelgtume visą sveikatinimo ir kasdien sportuojančių žmonių rinką, šios sporto šakos netgi kartu neprilygtų visam sporto sektoriui, kuris Lietuvoje yra nuolat augantis ne tik sportuojančių žmonių skaičiumi, bet ir infrastruktūriniu požiūriu. Dabar yra labai palankus metas kalbėti apie sporto naudą, nes visi supranta, kad nemalonaus gydymo ir medicininių intervencijų galima išvengti, jeigu gyvenamas sveikas gyvenimo būdas. Šiuolaikinės ligos dažniausiai susijusios su šio laikmečio iššūkiais – nejudrumu, mityba ir kitais kasdieniais dalykais, kurie labai negatyviai paveikia mūsų sveikatą.

Nacionalinis sveikatinimo institutas yra vienas iš projektų, kuriam labai smarkiai dirbu. Per artimiausius mėnesius šalyje pasirodys projektai, kurie, labai tikiuosi, pakeis nemažos dalies Lietuvos gyventojų sportavimo įpročius. Sveikatinimas ir galimybė būti aktyviam per socialinę erdvę pati ateis pas žmogų. Taip pat yra vadinamųjų tarptautinių einamųjų projektų, tenka nemažai keliauti. Apibendrinant, įtampos ir atsakomybės dirbant LSU daug mažiau, veiklos specifika ir plotis tikrai nėra mažesnis ir kai kuriais atvejais netgi įdomesnis. Krepšinio federacija buvo didžiulė mokykla, džiaugiuosi ją praėjęs, o dabar esu kitame kontekste ir kitame sektoriuje. Džiaugiuosi, kad galiu būti naudingas LSU veikloje ir matyti realią prasmę čia dirbdamas.

Federacijų valdymo modeliai siekia tarpukario laikus

Kaip jūsų absolventams sekasi integruotis į gana siaurą Lietuvos darbo rinką?

Kaip tik neseniai karjeros ir kompetencijos centre atlikome tyrimus. Gauti duomenys nustebino ir nudžiugino. 72 procentai magistro laipsnį įgiję absolventų per keturis mėnesius nuo studijų baigimo jau turėjo darbą. Ne visi įsidarbino pagal konkrečią specialybę, tačiau mums svarbiausia, kad studentai būtų universalūs ir gebėtų prisitaikyti darbo rinkoje, rastų panašios krypties darbą. Dalis darbo neranda ir tai yra natūralu, kai kas jo neieško, dar kiti patraukia į užsienį. Daugiau nei 60 proc. bakalauro studijų absolventų taip pat sugebėjo rasti darbą per keturis mėnesius.

Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) nurodo, kad per artimiausią penkmetį sporto-sveikatinimo rinka augs 30 proc. Jei bent du trečdaliai šio augimo pasireikš Lietuvoje, o tai, pasižiūrėjus į sporto klubų lankomumą, žmonių srautus parkuose ir kitose viešosiose erdvėse, yra logiška, turėsime puikius rezultatus. Kaune be ypatingos reklamos su socialiniais partneriais atidarėme bėgimo mokyklą. Šiai dienai manieže lankosi daugiau nei 300 žmonių, daugiau nesutalpiname. Taip pat atidarėme pilateso, savaitgalinio krepšinio, futbolo, kitų sporto šakų užsiėmimus. Džiaugiamės, kad žmonės skiria dėmesio savo sveikatai, tuo pačiu didėja galimybės įsidarbinti mūsų absolventams. Mūsų studijos susijusios su sportu, laisvalaikiu, turizmu, sveikatinimo paslaugų teikimu. Šios rinkos yra ne tik prioritetinės, bet ir daugiausiai žadančios, nes sveikatos išsaugojimas tampa vis didesnė vertybė.

Dirbdamas LKF deklaravote, kad krepšinis iš prašančio turi tapti siūlančiu. Tą patį stengiatės pritaikyti ir LSU?

Džiugu, kad tas mano deklaravimas buvo pagrįstas konkrečiais darbais. Sporto transliacijų portalo SportoTV.lt atsiradimas yra labai pozityvus ir nišinis projektas. Tai ne tik pakankamai pelningas federacijos produktas, bet ir krepšinio platforma, kuri padeda augti kitoms sporto šakoms. Neseniai virtualioje buvusio NBA komisaro Davido Sterno paskaitoje išgirdau frazę, kuri man labai patiko: „Dabartinis federacijų valdymo modelis yra užstrigęs tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo.“ Tai yra teisybė. Federacijos kūrėsi tomis sąlygomis, kai į jas buvo žiūrima kaip į mėgėjišką savanoriavimą.

Dabar atskiros sporto šakos tapo ištisomis industrijomis, generuoja didžiulius pinigus. Finansų srautų reguliavimas vyksta pagal teisinę formą, kuri niekaip neatitinka realios situacijos. Greitai nieko nepakeisi, bet yra gerų pavyzdžių. Ta pati NBA surado kitokią formą ir generuoja įspūdingus biudžetus, lyga kuria daug produktų, kurie turi paklausą. Mano siekis buvo vesti federaciją tokiu keliu, kad ji nebūtų priklausoma nuo kažkieno gerų norų, o galėtų augti savarankiškai ir duoti naudos visiems. Manau, tai bent iš dalies pavyko padaryti. Lygiai tą patį darau dirbdamas LSU. Tikiu pačia idėja ir jos reikalingumu. Tik tada gali atsirasti kažkoks verslas ir tolimesnė komercija.

Trūksta profesionalių sporto vadybininkų

Lietuvoje trūksta kvalifikuotų žmonių šalia krepšinio aikštelės. Kodėl taip nutiko ir kaip šią situaciją pakeisti?

Tai yra globalūs dalykai. Aplinka, kurioje Lietuva gyveno ilgą laiką, neskatino vystyti sporto kaip industrinio produkto. Sportas buvo įsivaizduojamas mėgėjiškame kontekste. Dabar gyvename transformaciniu laikotarpiu ir mūsų visi veiksmai turi būti pagrįsti ne tik ideologiškai, bet ir ekonomiškai. Tas veda mus prie visai kitokių rinkos faktorių ir veiksnių. Tie veiksniai ir yra organizacijų išlaikymas, vystymas ir tai tikrai nėra paprastas dalykas. Gyvenant mažoje rinkoje, jis yra netgi labai sudėtingas. Pinigų cirkuliacija nėra didelė, o organizacijų tankumas yra pakankamas. Štai čia ir pasireiškia specialisto gebėjimai, talentas, supratimas, sprendimų kokybė, jų veiksmingumas, efektingumas.

Šioje vietoje pas mus tikrai trūksta žinių. Sporto sektorius vis dar suvokiamas kaip labdaros ir paramos prašytojų armija. Paprastai kalbant, kiekviena veikla turi būti kažkam reikalinga. Tą reikalingumą reikia įrodyti ne tik gražiais žodžiais, bet pagrįsti konkrečiais skaičiais. Ypatingai tai pasakytina bendraujant su užsienio bendrovėmis. Joms taip paprastai neįrodysi, kodėl dalį savo pelno jie turi atiduoti tau. Trūksta supratimo, kaip rėmėją įtikinti, kad jam investuoti tikrai yra naudinga. Šioje situacijoje veikia ir subjektyvus faktorius – veikia ir žmogiškieji asmeniniai santykiai. Tai niša mūsų universitetui, todėl skiriame daug dėmesio rengiant sporto vadybininkus, kurie pasižymėtų labai aiškiais kriterijais.

Su vienu geriausių šalies vadybininku Jonu Vainausku taip pat turėjote bendrų projektų. Galbūt ateityje planuojate tęsti tai?

Labai džiaugiuosi, kad turime patyrusių žmonių įvairiose srityse. J. Vainausko patirtis valdant klubą, parenkant žaidėjus, interakcijos tarp klubo vadovų, trenerių ir krepšininkų yra fenomenali. Kviečiame jį kaip lektorių į įvairius seminarus, paskaitas ir esame patenkinti, kad jis sutinka pasidalyti savo žiniomis. Neabejoju, kad su juo bendradarbiausime ir ateityje. Visi procesai, kurie prisideda prie sporto vadybos kūrimo Lietuvoje, yra itin prasmingai.

Nesivaiko postų

Palikdamas LKF sakėte, kad turite poreikį pailsėti. Ar tai bent iš dalies pavyko ir kaip atsiminsite šį savo gyvenimo laikotarpį?

Federacijos veikloje dalyvavau nuo 2006-ųjų, dar prieš tai dirbau Baltijos krepšinio lygoje (BBL). Tai buvo be galo intensyvūs ir prasmingi 10 metų. Per šiuos tris mėnesius poilsio neturėjau, nes norėjau pasidėti rimtus pagrindus darbui LSU. Vienas mano gerbiamas žmogus sako, kad poilsis yra darbo pakeitimas. Šiuose žodžiuose radau labai daug prasmės. Kai vieną veiklą keičia kita tu savotiškai ir pailsi. Kaip minėjau, streso čia yra daug mažiau, ir, jeigu galima taip pasakyti, garvežys ant bėgių jau pastatytas. Artimiausią savaitėlę kiek atsipūsiu ir vėl grįšiu prie jau pajudėjusių projektų.

Tikrai neliūdžiu palikęs krepšinio federaciją. Pats pasitraukimas nebuvo gražus, vykę procesai spalio mėnesį nebuvo naudingi pačiam krepšiniui, buvo sukeltas bereikalingas triukšmas. Reikia labai aiškiai suvokti, kad nepakeičiamų žmonių nėra, krepšinis vyko ir vyks. Jis vyks netgi po tų žmonių, kurie dabar užima vadovų postus. Reikia pasidžiaugti dalykais, kuriuos tau suteikia gyvenimas ir juos vertinti labai realistiškai. Gyvenimo džiaugsmas yra kiekviename žingsnyje, kiekvienoje minutėje, jeigu tik jį sugebi pamatyti. Žinoma, jeigu negalvoji, kad pagrindinė vertė yra kažkuo vadintis, kažkur gyventi, kažkur važinėti ar prie kažko būti. Gyvenimas daug spalvingesnis. Galimybės yra visur, tereikia jas pamatyti, išnaudoti ir tuomet būsi laimingas. Džiaugiuosi matydamas tas vertes, kurios man suteikia vidinį dvasinį balansą, pasitenkinimą savo veikla. Jeigu taip mano dar ir aplinkiniai, man tai yra labai didelė prasmė gyventi.

Tarptautiniai renginiai privalo būti nuolat

Po Europos krepšinio čempionato Lietuvoje kai kurios naujos miesto arenos išnaudojamos ne itin produktyviai. Tai viešbučių ar vadybos stoka?

Visų pirma, krepšinis vėl buvo labai rimtas postūmis visos šalies gyvenime. Stebiu tai, kaip auga kultūra, renginių sektorius, kokias pajamas generuoja naujos arenos. Krepšinio sukurta infrastruktūra padeda visai kitai sričiai. Dabar žymūs lietuvių muzikantai pervažiavę po šalies arenas gali uždirbti kaip užsienio žvaigždės. Tai yra poveikis ir įtaka visai valstybei. Galbūt kai kurie regionai to neišnaudoja iki galo, tačiau tam gali būti ir objektyvių priežasčių. Norint pritraukti žiūrovą į areną, reikia turėti produktą. O norint jį turėti, reikia finansinių resursų.

Kaip vieną iš geriausių pavyzdžių galėčiau paminėti Klaipėdos „Neptūno“ klubą. Didžiausias nuopelnas čia atitenka Osvaldui Kurauskui, su visa pagarba kitiems, jis yra lyderiaujantis krepšinio vadybininkas. Jis nebijo prisiimti atsakomybės, o jo priimamų sprendimų veiksmingumas yra be galo aukštos kokybės. Fantastiškai dirba ir Prienų „TonyBet“ vadovai, atsigauti bando Panevėžio atstovai. Tai yra regioniniai dalykai, renginių koncentracija nėra tik Vilniuje ar Kaune. Gavę tinkamus instrumentus, žmonės miestams kuria pridėtinę vertę. Arenos tikrai nėra tuščios, jos nuolatos kuria vertę. Visi žinome, kokią įtaką Kauno arena turėjo senamiesčio ir Laisvės alėjos atgimimui. Jeigu kasmet vyksta apie 100 renginių, į kuriuos susirenka 5–15 tūkstančių žmonių, vėliau jie pasklinda po miesto restoranus, barus. Taip kuriamas ekonominis efektas. Tai yra rato principas, kuris kelia gyvenimo kokybę ir visą šalį.

Ar būtų verta artimiausią dešimtmetį Lietuvoje pakartoti Europos ar bandyti surengti pasaulio čempionatą?

Turime puikią infrastruktūrą, kuri įpareigoja. Mano giliu supratimu, mes negalime tuo nepasinaudoti. Lietuva daug investavo, dabar turime išnaudoti bazę. Ambicija tikrai turi būti aukšta. Galime realiai galvoti, ne tik svajoti apie pačius ryškiausius pasaulinio masto renginius, tarp jų – ir planetos pirmenybes. Galbūt reikėtų regiono pagalbos, galimas bendras Baltijos šalių indėlis. Sporto renginiai Lietuvoje privalo vykti nuolatos.

Teko pačiam rinkti biudžetus, žinau struktūrą ir galiu teigti, kad tai yra labai pamatuota rizika. Miestai to nori ir laukia, o kalbantis su savivaldybėmis visada galima susitarti. Prie to prisidėtų pagrindinės sporto organizacijos, rėmėjai. Nėra paprasta renginį padaryti rentabilų, tačiau tikrai įmanoma. Tai yra ir šalies, miestų pristatymas, turistų pritraukimas.

Vyrų čempionatas vyko neseniai, todėl artimiausiu metu kaip atskirai valstybei pakartoti tokį renginį būtų sunkoka. Jeigu pirmenybes rengtume trijose keturiose šalyse, tai labai optimizuotų kaštus, išplėstų renginio vertę ir geografiją. Čempionatas Baltijos šalyse būtų patrauklus variantas FIBA ir „FIBA Europe“ organizacijoms. Per dešimtmetį toks renginys tikrai galėtų atkeliauti, tačiau nereikia pamiršti, kad yra ir kitų svarbių renginių – moterų, jaunimo čempionatai, Eurolygos finaliniai ketvertai. Jeigu pretenduosi surengti penkis čempionatus, tikrai bus patikėta teisė surengti bent vieną. Toks procesas turi būti nenutrūkstamas.