INTERVIU: M.Kalnietis: "Šunų labai nemėgstu...O žmona jau atvažiavo"

Po ilgesnės pertraukos į Lietuvą grįžęs Krasnodaro „Lokomotiv-Kuban“ ir Lietuvos rinktinės pagrindinis įžaidėjas Mantas Kalnietis duodamas interviu LŽ pripažino, jog kalbėti apie rinktinės žaidimo braižą dar per anskti, tačiau žvelgdamas į kandidatų sąrašą prognozavo greitą ir mobilų žaidimą.

- Kaip leidote atostogas?

- Trys savaitės buvo gryno poilsio. Ne taip kaip pernai: vos baigėme klubų sezoną, iškart pasirengimas olimpiadai, paskui – olimpinės žaidynės... Buvome su žmona užsienyje, pajūryje, aplankėme draugus, gimines. Nieko ypatingo neveikiau.

- Su Pauliumi Jankūnu visada būdavote puikus tandemas, tačiau dėl peties traumos šį kartą jo nebus rinktinėje. Tai didelis praradimas?

- Tai didelė netektis komandai, Paulius – nuostabus žaidėjas, galintis ir gynyboje dengti daug žmonių, ir puolime jis turi stiprių savybių. Tai ne tik man yra netektis. Visiems. Bet jis negali rizikuoti karjera ir turi pasveikti. Pauliaus pozicijoje žaidžia ir L.Kleiza, ir D.Motiejūnas, ir pagaliau J.Valančiūnas – centras.

- Dirbti su J.Kazlausku pačiam anksčiau neteko, bet gal jam sugrįžus į rinktinę pajutote naujų vėjų?

- Dabar vyksta fizinio pasirengimo treniruotės, tad sunku ką nors pasakyti. Treneris pasakė savo norus. Atvažiavome dirbti, visi nori geriausių rezultatų. Su botagu mūsų nesaugo...

- Kokie tikslai keliami rinktinei?

- Su mumis apie tai niekas nekalbėjo. Jei jau atvykome – kausimės dėl medalių, antraip nevertėtų čia važiuoti ir stengtis. Mūsų tikslai – rengtis ne draugiškoms varžyboms, o kovoms Europos čempionate.

- Jums vėl teks pagrindinio įžaidėjo vaidmuo, esate tam pasirengęs?

- Atvažiuos dar studentų rinktinės vyrukai, o ir T.Delininkaitis žaidžia šioje pozicijoje.

- Ar jaučiate kartėlį po ne itin sėkmingų 2011-ųjų Europos čempionato ir Londono olimpinių žaidynių? Pastarąjį sykį rinktinė medaliais džiaugėsi tik 2010-aisiais, kai pasaulio čempionate iškovojo bronzą.

- Kasmet tas pats... Norisi maksimumo. Stengiuosi negalvoti apie praeitį, o susikoncentruoti į tai, kas vyksta dabar.

- Kuo išskirtinė ši rinktinė?

- Sunku pasakyti. Iš vadinamųjų veteranų yra tik Robinis (R.Javtokas) ir broliukai (D. ir K.Lavrinovičiai). Yra daug mano metų žaidėjų, kuriems 26-27-eri, kurie jau patyrė šilto ir šalto. Dar – NBA žaidžiantys Jonas su Donatu. Popieriuje sudėtis labai neblogai atrodo, o kaip bus, kai visi susiburs, sunku prognozuoti. Dar nesame komanda, tik atskiri žmonės.

- Jūsų kolegos į Palangą atvyko ne tik su žmonomis – ir su augintiniais. Ir jūs būsite ne vienas?

- Šunų labai nemėgstu... O žmona jau atvažiavo.

- Nors apie praeitį stengiatės negalvoti, vienas epizodas jau tapo legenda. Kai 2010-ųjų pasaulio čempionato rungtynėse su ispanais išmesdamas kamuolį iš užribio „sienele“ sužaidėte su Ricki Rubio, tarsi pasityčiojote iš jo...

- Prisimenu labai gerai tą momentą. Ten nebuvo jokio tyčiojimosi, tiesiog esu ne kartą taip daręs. Žinoma, oficialiose tokio aukšto lygio varžybose šį triuką atlikau pirmą kartą. Bet tai buvo žaidybinis epizodas, labai nemalonus R.Rubio. Tai tikrai nebuvo noras pasityčioti.

- Kur dabar yra sportinis batelis, kurį suplėšėte ant pažeisto parketo per pasaulio čempionato rungtynes dėl bronzos su serbais?

- Ant to bato po varžybų, kai jau laimėjome medalius, pasirašė visi mano komandos draugai. Jis saugomas pas mamą kaip čempionato trofėjus. Dulkes tik nuvalau kartais... Šis sportinis batelis bus visą laiką su manimi.