INTERVIU: M.Lukauskis: krepšinis Lietuvoje yra aukščiau visko

Mindaugui Lukauskiui praėjusią vasarą nepavyko su Lietuvos rinktine iškovoti pasaulio čempionato bronzos medalio. 2008 metų Pekino olimpiados dalyvis buvo paskutinis krepšininkas, kurio treneris Kęstutis Kemzūra neįtraukė į galutinę komandos sudėtį prieš planetos pirmenybes. Tačiau sugrįžus iš Turkijos, 31-erių metų M. Lukauskiui buvo viešai ir oficialiai padėkota už tai, kad jis padėjo rinktinei pasiruošti pasaulio čempionato kovoms. 

Dabar 198 cm ūgio M. Lukauskis savo karjerą tęsia Vokietijoje, Oldenburgo „EWE Baskets“ klube. Lietuvis kalbėjosi su Vokietijos krepšinio lygos interneto svetainės beko-bbl.de žurnalistu Adrianu Schusteriu.

– Ponas, Lukauski, Jūs atvykote iš Lietuvos į Vokietiją. Paaiškinkite, kaip tokia maža valstybė išugdo tiek daug gerų krepšininkų?

– Lietuvoje krepšinis yra sportas nr. 1. Kiekvienas vaikas laisvalaikiu žaidžia krepšinį. Taip Vokietijoje yra su futbolu. Vokietijoje dideli pinigai yra skiriami futbolui, o Lietuvoje daug pinigų investuojama į krepšinį.

– Palikime nuošalyje finansus. Kokią vietą krepšinis užima Lietuvos visuomenėje?

– Lietuvoje krepšinis yra kaip religija. Nesvarbu, kas – ir jauni, ir seni žmonės kalba tik apie krepšinį. Jam skirtos televizijų laidos, nuolat transliuojamos pajėgiausių klubų rungtynės vietos čempionate. Ši sporto šaka visada yra dėmesio centre. Tik nesupraskite manęs klaidingai – mes Lietuvoje turime ir gerų lengvaatlečių, ir tenisininkų, ir net futbolininkų, bet krepšinis yra aukščiau visko.

– Jūs savo krepšininko karjerą pradėjote Lietuvoje, o kiti Europos žaidėjai važiuoja į JAV koledžus. Ką apie tai manote?

– Aš taip pat galėjau važiuoti į koledžą ir, kas žino, kaip man būtų pasibaigęs šis žingsnis. Aš nemanau, kad treniruočių procesas skirtingose šalyse labai skiriasi. Lietuvoje mes treniruojamės dukart per dieną, dabar Oldenburge – taip pat. Didžiausias skirtumas yra tai, kad Lietuvoje su krepšiniu siejamos didžiausios viltys. Žmonės visada nori, kad mes tik nugalėtume ir būtume pirmi, todėl krepšininkai iš visų jėgų stengiasi siekti aukščiausių tikslų.

– Lietuvos nacionalinės rinktinės puikūs pasiekimai akivaizdūs: ji triskart Europos čempionė, tris sykius iškovojo olimpinių žaidynių bronzos medalius, pasaulio čempionate užėmė trečią vietą. Išduokite mums, kodėl atstovaujate nacionalinei ekipai ir, koks yra rinktinės sėkmės receptas?

– Atstovauti rinktinei nuolat skatina pozityvus nusiteikimas ir puiki atmosfera komandoje. Kiekvienam krepšininkui didžiulė garbė ir pasididžiavimas vilkėti rinktinės marškinėlius ir jis viską atiduos už galimybę atstovauti savo Tėvynei. Ir visa tai – neprašant iš valstybės nei cento.

– Kauno „Žalgiris“ ir Vilniaus „Lietuvos rytas“ – garsūs Europos krepšinyje klubai – diktuoja madas ir Lietuvos lygoje. Tačiau kitos komandos joje nėra tokios pajėgios. Galite paaiškinti, kodėl?

– Vėl grįžome prie pinigų temos. Abu tie klubai sukaupė didesnius kapitalus ir gali įsigyti geriausius žaidėjus. Kiekvienas Lietuvos krepšininkas norėtų atstovauti šioms dviem komandoms. Abu klubai nuolat rungtyniauja Europoje ir nuosekliai ten rodo neblogus rezultatus. Šis sezonas žada būti įdomus, nes ir kitos Lietuvos ekipos sustiprėjo. Tačiau finale vis tiek turėtų susitikti „Žalgiris“ ir „Lietuvos rytas“.

– Jūs pats 2003-2009 žaidėte „Lietuvos ryte“ ir iškovojote ULEB taurę bei Europos taurę (EuroCup). Nepamirštamos akimirkos?

– Tai buvo puikūs laikai Vilniuje. Dvikovos su „Žalgiriu“ buvo legendinės ir nepamirštamos. 2005 metais pirmą kartą iškovojome ULEB taurę. Deja, aš buvau traumuotas ir negalėjau padėti komandai finale. Patikėkite, sportininkui negali būti didesnės bausmės.

Laimė, 2009-ais viskas susiklostė sėkmingai. Iškovotas titulas man yra labai svarbus. Aš vis dar namuose Lietuvoje saugau medalį, taurę ir nuotraukas. Nuoširdžiai kalbant, man asmeniniai apdovanojimai nėra tokie svarbūs, kaip komandos laimėjimai.

– Po pergalingo sezono atsidūrėte Lione, o dar po metų – Vokietijoje. Koks jūsų pirmas įspūdis apie Vokietijos krepšinį?

– Oldenburgas labai gražus ir žalias miestas. Jis nėra didelis, o tai man ir mano šeimai labai patinka. Man patinka trenerio Predrago Kruničiaus pratybos. Vokietijos lygos komandų pajėgumas labai subalansuotas. Yra 3-4 labai pajėgios komandos, į kurių gretas aš įtraukčiau ir Oldenburgą.

Dėl čempionų vardų gali kovoti net 8 klubai. Žiūrovams tai labai įdomu, o krepšininkams – kelia problemų, nes niekada negali iš anksto būti tikras kaip žais – gerai ar blogai – kitas varžovas.

– 2009 metais Oldenburgo klubas tapo Vokietijos čempionu, kitą sezoną baigė pirmame atkrintamųjų varžybų etape. Ko galima laukti iš komandos šį sezoną?

– Dar per anksti prognozuoti. Mūsų sudėtyje – aukšto meistriškumo žaidėjai, komandoje – nuostabi atmosfera ir mes labai sunkiai dirbame. Jei mūsų nepersekios traumos, galime labai toli nužygiuoti. Kiekvienas klubo krepšininkas nori pasiekti maksimalius tikslus šį sezoną.

– Prieš sezoną pasikeitė kai kurios krepšinio taisyklės. Dabar tritaškio linija atitraukta į 6,75 m nuotolį. Jūs esate puikus tolimų metimų specialistas. Kokią įtaką šios permainos turės asmeniškai jums?

– Tiesą pasakius, linijos atitraukimas geram snaiperiui nesukels rimtų problemų. Žinoma, reikės truputį prisitaikyti prie naujovės per treniruotes. Tačiau, aš manau, kad nauja tritaškio linija yra labiau trūkumas, negu privalumas. Gynėjams dabar reikia įveikti didesnį nuotolį iki laisvo varžovo ties tritaškio linija, o tai atims jėgų ir ištvermės. Jų vėliau gali pritrūkti rungtynių pabaigoje. Mūsų komandos gynybai tai yra taip pat aktualu, bet visoms komandoms juk yra tos pačios sąlygos.