INTERVIU: Moterų rinktinės rezervai – jaunimas

Lietuvos moterų krepšinio rinktinė per mėnesį nukeliavo daugiau kaip 7000 kilometrų tam, kad kitais metais galėtų nuvykti į kaimyninę Latviją.

Vilnius, Druskiningai, Ramat Ganas (Izraelis), Kardifas (Velsas), Kijevas (Ukraina) - tokiais maršrutais driekėsi lietuvių kelias 2009 m. Europos čempionato atrankoje.

Kelionė baigėsi netoli Frankfurto įsikūrusiame Vokietijos Marburgo miestelyje. Ten Lietuvos rinktinė 67:57 palaužė Vokietijos komandą, užėmė antrą vietą A grupėje ir užsitikrino bilietą į kontinento pirmenybes, kurios kitų metų birželio 7-20 d. vyks Latvijoje.

– Treneri, kaip šventėte pergalę?, – „Vilniaus diena“ paklausė Lietuvos rinktinės vairininko Rūtenio Paulausko.
– Kad nebuvo ką pernelyg švęsti. Įgyvendinome tikslą, kuris mums buvo keliamas. Visa komanda po rungtynių draugiškai pasėdėjome restorane, padėkojau žaidėjoms už pastangas. Šiandien (pokalbis vyko sekmadienį - red. past.) grįšime į Lietuvą ir atsisveikinsime iki pavasario.

– Paskutines rungtynes galėjote ir pralaimėti, tačiau reikėjo, kad Izraelis nugalėtų Didžiąją Britaniją (taip ir įvyko, rungtynės baigėsi 75:69). Ar žinojote rungtynių Ramat Gane rezultatą?
– Visiškai tuo nesidomėjome. Ir žaidėjoms prieš rungtynes akcentavau, kad viską turi padaryti pačios, o ne tikėtis malonės iš šalies. Pirma rungtynių dalis sukėlė tam tikrų keblumų, prastai pataikėme, ilgą laiką atsilikome nuo vokiečių arba turėjome jas vytis. Tačiau po pertraukos suaktyvinome gynybą, perėmėme kelis kamuolius ir pavyko atitrūkti.

– Rungtynės Marburge jums kainavo daugiausia nervų?
– Nenorėčiau išskirti vieno mačo, nes visas ciklas pareikalavo nemažai jėgų ir ištvermės. Galbūt turnyro lentelės prasme svarbiausios buvo rungtynės Ukrainoje, tačiau ir kitose dvikovose reikėjo stengtis iš visų jėgų.

– Kaip apibendrintumėte visą atrankos ciklą?
– Buvo sunku išlaikyti gerą formą visą mėnesį. Turėjome problemų ir per pasirengimą - kai kurios žaidėjos vėlavo atvykti, atrodė, kad žaidėme per mažai kontrolinių rungtynių. Tačiau komanda pamažu įsibėgėjo ir ėmė demonstruoti gerą krepšinį.

Šiemet į rinktinę pakviečiau šešias naujas žaidėjas, bet jos greitai įsiliejo į komandą. Komandos mikroklimatas buvo labai geras – krepšininkės viena kitą palaikė ir aikštėje, ir už jos ribų. Vienybė ir draugiškumas – tie dalykai, be kurių krepšinyje beveik neįmanoma pasiekti gerų rezultatų.

– Jums asmeniškai tai taip pat buvo pirmos rimtos varžybos už moterų rinktinės vairo. Ar galite sakyti, kad jau pažinote komandą ir įgyvendinote svarbiausias savo idėjas?
– Per kelis mėnesius tikrai sunku pažinti žmogų, o juo labiau moterį (šypsosi). Tačiau visi turime vieną tikslą, kurio siekiame. Manau, kad jau neblogai suprantame vieni kitus: žaidėjos žino, ko aš noriu, aš matau, ką gali viena ar kita krepšininkė. O dėl idėjų... Patekome į čempionatą, o tai reiškia, kad daugelis sumanymų pasiteisino.

– Lietuvos rinktinė buvo tarp atrankos varžybų lyderių pagal svarbiausius gynybos komponentus (praleistus taškus, perimtus kamuolius, varžovių pataikymo procentą). Gynybą ypač akcentavote?
– Nuo jos viskas prasideda. Jei sugebi apsiginti, tuomet ir pulti paprasčiau. Per atranką dėl geros gynybos ne sykį pelnydavome lengvus taškus greitose atakose, įgydavome lemiamą pranašumą. Tobulėti visada yra kur, tačiau apskritai esu patenkintas merginų pastangomis.

– Statistika rodo, kad ryškiausios mūsų rinktinės žaidėjos atrankos varžybose buvo Sandra Valužytė ir Gintarė Petronytė. Ką dar galėtumėte išskirti?
– Savo indėlį įnešė visos. Jei Sandra ar Gintarė pelnydavo daugiausia taškų, tai dar nereiškia, kad jos buvo geriausios. Pergales iškovojo visos merginos, kantriai dirbdamos prie savo krepšio, atkovodamos kamuolius. Kelialapis į čempionatą – ne dviejų, o visų mūsų krepšininkių nuopelnas.

– Kur yra didžiausi rinktinės rezervai?
– Labai daug priklausys nuo to, kaip tobulės mūsų jaunos žaidėjos. Per atranką neįprastai daug laiko rungtyniavo Petronytė, ji įgijo labai naudingos patirties. Maloniai nustebino Giedrė Paugaitė, kuri yra viena talentingiausių mūsų aukštaūgių. Daug geriau rungtyniauti gali Aurimė Rinkevičiūtė, tačiau ji buvo pavargusi po Europos jaunių čempionato (iki 18 metų) čempionato, jai reikėjo laiko atsigauti. Turime užtektinai perspektyvių žaidėjų, dabar svarbiausia, kad jos ir toliau tobulėtų.

– Komanda išgyvena pereinamąjį laikotarpį. Kokių rezultatų galima tikėtis kitais metais Europos čempionate?
– Apie tai kalbėti anksti, nes iki pirmenybių liko daug laiko. Aišku, mintyse jau dėlioju būsimus planus, tačiau pirmiausia reikia laukti, kaip klostysis sezonas. Penkias žaidėjas turėsiu po ranka, TEO komandoje, o su kitomis stengsiuosi nuolat palaikyti ryšį. Noriu palinkėti visoms, kad ateinantis sezonas klubuose būtų sėkmingas, kad nepultų traumos. O paskui susirinksime ir bus matyti, ko galime pasiekti.