INTERVIU: N.Varnelis apie: nešvarią krepšinio politiką, karjeros vingius ir didžiąją svajonę

Praėjusį sezoną Utenos „Juventus“ klubo spalvas gynęs Nerijus Varnelis dabar vilki Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL) rungtyniaujančios Molėtų „Tiumeno Ežerūno“ ekipos marškinėlius. Naujoji puolėjo komanda po pirmojo rato rikiuojasi lyderių grupėje, o pats žaidėjas teigia mažame miestelyje radęs viską, kas užtikrintų fizinį ir dvasinį komfortabilumą.

Pasakyti, kad 35-erių krepšininkas per savo karjerą matė šilto ir šalto, būtų per švelnu. 2002 ir 2003 m. jis svariai prisidėjo prie iki šiol didžiausio Alytaus miesto krepšinio pasiekimo, kai „Alita“ dusyk iš eilės puošėsi Lietuvos krepšinio lygos (LKL) bronzos medaliais. Vėliau N. Varnelis krimto legionieriaus duoną Rusijoje, Ukrainoje ir Čekijoje, taip pat rungtyniavo dar keliuose NKL ir LKL klubuose.

Į gimtąjį Alytų sugrįžęs krepšininkas 2008–2009 m. sezono metu tapo naudingiausiu LKL žaidėju (vidutiniškai pelnydavo po 23 taškus ir atkovodavo po 8 kamuolius). Dar po kelerių metų merdintį Dzūkijos krepšinį bandė gelbėti jau kaip klubo direktorius. Šį laikotarpį Nerijus apibūdina kaip vieną sudėtingiausių savo gyvenime ir neslepia, kad tuometinių miesto vadovų veidmainiškumas jo širdyje paliko skaudžių randų.

Greičiausiai „Tiumeno-Ežerūno“ strategas Gvidonas Markevičius su krepšininku turėtų ką aptarti. Daugelį metų G. Markevičius dirbo Kauno „Žalgirio“ sistemoje, o prieš kelis sezonus turėjęs realų šansą tapti pagrindiniu legendinės komandos strategu. Tačiau, neapsikentęs ypač sunkiu charakteriu garsėjusio tuometinio klubo savininko Vladimiro Romanovo cirko, treneris nutarė atsitraukti.

Naujienų portalas Alfa.lt su N. Varneliu kalbėjosi apie laiką Molėtuose, klampią ir nešvarią krepšio politiką, išsiskyrimo priežastis su „Juventus“ klubu, karjeros vingius ir didžiąją svajonę baigus profesionalaus sportininko kelią.

Žaidžia vidurio puolėjo pozicijoje

 

Praėjusį sezoną „Tiumenas-Ežerūnas“ NKL lygoje liko vos 15 vietoje. Šiemet, finišuojant pirmajam ratui, esate vieni iš čempionato lyderių. Tikėjotės to?

Galbūt ir tikėjausi, tačiau šiam sezonui esame užsibrėžę šiek tiek kuklesnius tikslus. Žinoma, norime pagerinti Molėtų klubo pasiekimus šioje lygoje, nes kol kas jie buvo kuklūs.

Klube man tenka žaisti neįprastoje vidurio puolėjo pozicijoje. Labiausiai mėgdavau rungtyniauti kaip lengvasis arba sunkusis kraštas, tačiau būti greitam trečioje pozicijoje jau neleidžia metai. Pagal dabartinę savijautą man priimtiniau žaisti sunkiuoju krašto puolėju. Sezono pradžioje taip ir buvo, ten jaučiausi gerai. Dabar komandai esu reikalingas kaip vidurio puolėjas. Todėl ir mano statistika nėra tokia, kokios norėčiau (vid. 11 tšk. ir 5 atkovoti kamuoliai – aut. pastaba).

Jūsų žaidimas tradiciškai pagerėja po Naujųjų. Kas tai lemia?

Taip, esu pastebėjęs tokį dėsningumą. Geriausią sportinę formą pasiekiu vasarį. Manau, taip turėtų būti ir šį kartą. Žinoma, jeigu nesukliudys traumos ir kiti pašaliniai veiksniai. Viskas gerai – komanda laimi, būnant mano amžiaus, statistikos tikrai nereikia darytis. Atėjau tam, kad padėčiau klubui pasiekti teigiamą rezultatą.

Jūsų komandos draugas Edgaras Zinevičius šią vasarą dėl drausmės pažeidimų buvo pašalintas iš Tomo Pačėso vadovaujamos Lietuvos jaunimo (iki 20 metų) rinktinės. Ar Edgaras šią pamoką išmoko?

Jis geras vyras. Kiekvienas darome klaidų. Vieniems jos būda atleistos lengviau, kitiems jų pasekmės būna skaudesnės. Edgarui dėl jo elgesio neturiu jokių pretenzijų. Manau, didelių priekaištų jam neturi ir klubo treneriai bei vadovybė. Jaunystė – kvailystė.

Gyvena gamtos prieglobstyje

Koks yra bendras NKL lygis?

Šis sezonas tikrai įdomus. Joniškio „Delikatesas“ prieš mus laimėjo gana dideliu taškų skirtumu. Be to, šią pergalę jie pasiekė rungtyniaudami mūsų namų aikštėje. Taip, yra pora silpnesnių komandų, tačiau iš esmės čempionatas yra lygus. Nuo to tik geriau jauniems žaidėjams, kurie nori pakelti savo meistriškumą.

Molėtų komandos amžiaus vidurkis gana didelis, todėl lygos tvarkaraštis mums nėra itin parankus. Tenka žaisti dvi dienas iš eilės – penktadieniais ir šeštadieniais. Vyresnio amžiaus žaidėjams tai sudėtinga, jaunimas gali tuo pasinaudoti, ir taip jėgos apsilygina.

Labai džiaugiuosi, kad tokia lyga egzistuoja. Jaunimui tai puiki mokykla. Jie gali žaisti su krepšininkais, kurie yra sukaupę daug patirties ir gali ją perduoti. Galbūt jie nebėra tokie stiprūs, galingi ir greiti kaip prieš 10 metų, tačiau pliusų gauname ir mes, veteranai. Skirtumas tarp LKL yra didelis, tačiau treniruočių intensyvumas mums padeda palaikyti gerą kondiciją. „Tiumeno-Ežerūno“ komandoje visi laikomės požiūrio, kad esame profesionalai. Tuometinė Lietuvos krepšinio A lyga (LKAL) labai padėjo ir man, kai 1999–2000 m. sezone atstovavau Mažeikių „Naftai“. Po sėkmingo pasirodymo sulaukiau rimto susidomėjimo.

Utena ir Molėtai nepasižymi gausia pramogų gausa. Ką veikiate, ar galite sau leisti atsipalaiduoti daugiau, nei tai darėte aukščiausioje šalies lygoje?

Man to nebereikia. Pagundos ir įvairios pramogos manęs nebevilioja taip, kaip jaunystėje. Šiuo metu gyvenu labai gražaus gamtovaizdžio vietoje šalia Molėtų. Man patinka ramybė. Turiu viską, ko man reikia, – gerą krepšinio aikštelę, gyvenimo sąlygas ir maitinimą. Tokiuose miesteliuose gali lengviau susikoncentruoti į savo tiesioginį darbą, nėra papildomų dirgiklių. Nereikia gaišti laiko per visą miestą važiuojant į treniruotę. Galų gale, ta mūsų Lietuvėlė nėra didelė, jeigu yra noras, gali sėsti į automobilį ir per porą valandų pasiekti norimą tašką, ten praleisti laisvalaikį. Vilnius čia pat – sostinę galiu pasiekti per pusvalandį, tad jokių problemų nėra.

Garsūs žaidėjai traukia į miestelius

Praėjusį sezoną „Juventus“ komandoje demonstravote solidžią sportinę formą. Kodėl Jūsų ir klubo keliai išsiskyrė?

Pagrindinė priežastis buvo finansai. Nesutarėme dėl kontrakto sąlygų. Tas skirtumas nebuvo didelis, tačiau klubo vadovai manė, kad tų pinigų nesu vertas.

Čia jų vizija. Stebint iš šalies atrodo, kad labai daug vilčių buvo dėta į jau buvusį vyriausiąjį trenerį Vitoldą Masalskį. Jis galbūt tikėjosi komandoje dirbti ne vienerius metus, o klubo vadovai, pasirinkę komandos jauninimo strategiją, per tam tikrą periodą tikėjosi pasiekti užsibrėžtų tikslų.

Utenos klubas nepriklauso turtingiausiųjų kategorijai, tačiau kontrakto sąlygas jie išpildydavo visuomet laiku. Tačiau juk gyvename XXI amžiuje, krizė praėjo, todėl, manau, kitaip ir neturėtų būti. Normalūs klubo vadovai planuoja biudžetą, skaičiuoja išlaidas, pajamas rizikos veiksnius. Nebe tie laikai, kai LKL būdavo itin populiaru subankrutuoti, įkurti naują VšĮ ir toliau lyg niekur nieko gyvuoti.

Kokį įspūdį palieka LKL?

Iš užsienio lygų sugrįžę lietuviai kaip reikiant kilstelėjo LKL lygį. Jeigu Eurolygos krepšininkus galime apibūdinti kaip aukščiausio meistriškumo žaidėjus, tai sugrįžusius į LKL, kurie gali nulemti mačo eigą ir baigtį, įvardykime stipriais vidutiniokais.

Didelį sąmyšį įnešė Kėdainių „Nevėžio“ komplektacija. Tačiau jiems taip pat ne viskas vyksta taip, kaip planavo prieš sezoną. Žvelgiant mano akimis, Pasvalio „Pieno žvaigždės“ yra pagrindinė pretendentė finišuoti trečia. Nenurašykime Klaipėdos „Neptūno“ ir Prienų „TonyBet“. Štai ir turime 4 komandas, taikančias į bronzą. Pernai to tikrai nebuvo.

Laikas bėga greitai. 2010–2011 m. atstovavote Pasvalio klubui, kuris tada dar rungtyniavo NKL lygoje, o dabar siekia bronzos. Jums imponuoja tokie klubai, kurie susirenka grandams neįtikusius krepšininkus ir taip siekia rezultato?

Pasvalys turi labai rimta rėmėją. Profesionalus sportas paremtas pinigais. Kas jų turi daugiau, tas ir diktuoja madas. Jeigu nori į tokį mažą miestelį prisivilioti gerų krepšininkų, turi jiems pateikti tokį finansinį pasiūlymą, kokio jie nesugebėtų atsisakyti. Juk vilnietis ar kaunietis šiaip sau tikrai nevažiuotų žaisti į Pasvalį.

„Pieno žvaigždės“ nėra stipri iš marketingingo pusės, neišvysčiusi savo klubo įvaizdžio. Pasikalbu su draugais, kurie į šią komandą žiūri kaip į labai gero atlyginimo klubą. Žaisti Vilniaus „Lietuvos ryte“ ar „Žalgiryje“ yra prestižas, o tik po to pinigai.

Alytaus vadovų veidmainiškumas

Prieš porą metų norėjote padėti bankrutuojančiam Alytaus klubui, tačiau viskas baigėsi tuo, kad likote kalčiausias. Maža to, nukentėjote ir finansiškai. Ar meilė dėl to Alytaus krepšiniui nesumažėjo?

Tai labai jautri tema. Prisiminus šią istoriją, kartėlis ir apmaudas dar jaučiasi. Gyvenimas toks jau būna – negali pasitikėti žmonėmis, net pačiais miesto vadovais, kurių žodžiai ir pažadai pavirto į visišką nieką ir melą.

Laikas po truputį gydo blogus prisiminimus, sunkius išgyvenimus ir stresą. Apmaudžiausia buvo dėl valdžios netoliaregiškumo, nemokėjimo planuoti. Žmonėms buvo pasiųsta aiški žinia, kad krepšinio vystymas atiduotas į netinkamas rankas. Dėl to, kaip ir buvo galima tikėtis, komanda persikėlė į Druskininkus.

Po visų šių reikalų niekam nerūpėjau. Niekas nepaklausė, kaip gyvenu ir kaip man sekasi. Kiek girdėjau, Alytaus ekspertai kalbėjo, kad miesto krepšinis žlugo mano „dėka“. Žinote, turiu savigarbos, todėl jų reikalai man dabar tikrai nėra pirmoje vietoje.

Vykdėte socialinius projektus, kurie tikrai nereikalauja daug lėšų, tačiau yra reikšmingi. To pasigendama dabartiniame „Dzūkijos“ klube...

Kai kontrolę į savo rankas perėmė Tomo Pačėso komanda, reikalai ėmė vystytis teisinga linkme. Reikia tikėtis, kad klubas išliks ir ateityje jiems seksis dar geriau nei dabar. Sudėtinga spręsti, kaip kas ką supranta. Aš stengiausi sukurti teigiamą klubo įvaizdį, grąžinti sirgalių ir visos Lietuvos krepšinio visuomenės pasitikėjimą. Galbūt dabartiniai vadovai turiu savų argumentų, kodėl to nesiima.

Jaučiu nostalgiją seniesiems „Alitos“ laikams. Per tą trumpą laiką, kai buvau klubo direktoriumi, nespėjau deramai padėkoti tuometiniam generaliniam direktoriui Vytautui Junevičiui ir klubo direktoriui Linui Jakštoniui. Jie man suteikė fantastiškus karjeros metus, per kuriuos patyriau daug džiaugsmo ir pergalių.

Tokie pozityvūs dalykai užgožia nuoskaudas. Jeigu apima labai blogos mintys apie tai, kiek daug prarasta, prisimenu ir tai, kiek gero man šis miestas davė. Viduje galvoju, kad tas mano bandymas pagelbėti buvo savotiškas skolos grąžinimas. Stengiausi kiek įmanydamas. Paties miesto neišsižadu, ten gyvena mano tėvai ir draugai. Be to, juk sirgaliai nekalti dėl šių visų kataklizmų.

Vakarietiškoji Čekija ir slegiančios Ukrainos platybės

Esi minėjęs, kad labiausiai krimsti legionieriaus duoną tau patiko Čekijoje. Kokie žaidėjai tuo metu gynė Novy Jičino „Geofin“ garbę? Ar čekai jau tada puoselėjo planus pakelti savo krepšinio lygį?

Truputėlį gyvename uždarame pasaulyje. Nelabais suprantame, kas vyksta kitos šalies krepšinyje. Dėl Čekijosomen šiuo atžvilgiu buvau nusiteikęs labai pesimistiškai, tačiau nuvažiavęs pamačiau, kad ten vyksta tikra aukšto lygio čempionatas. Nymburgo ČEZ ir tuomet, ir dabar lyderiai. Aišku, ten nėra tokių komandų kaip „Lietuvos rytas“ ar „Žalgiris“, kurios tą meistriškumą keltų taip greitai. Tačiau pirmaujančios komandos turi labai rimtai kovoti su paskutinėmis komandomis. Kalbėdamas apie įdomų čempionatą, turiu omenyje, kad jie tikrai moka žaisti krepšinį, ne tik ledo ritulį ar futbolą.

Dėl geografinio ir ekonominio stabilumo jie sugeba prisitraukti legionierių, kurie savaime kelia žaidimo lygį. „Geofin“ ekipoje buvome 7 legionieriai iš 5–6 valstybių. Tai buvo žaidėjai, kurie tuo metu atstovavo savo šalių rinktinėms. Ten tikrai buvo su kuo kovoti. Mūsų komanda čempionate ir taurės varžybose laimėjo 17 rungtynių iš eilės. Jos suteikė tikrai daug teigiamų išgyvenimų. Man buvo artimas pats komandos ir visų čekų mentalitetas – jautėsi vakarietiškumas ir savotiškas laisvumas.

Bent jau psichologiškai sudėtingiausia Jums buvo rungtyniauti Ukrainoje. Tikrai ne su šilčiausiais prisiminimais iš ten grįžo ir Tomas Delininkaitis....

Bendras gyvenimo būdas ir ritmas. Tai slėgė labiausiai. Ten praleidau pustrečio sezono, galbūt kiti to nejaučia. Negaliu sakyti, kad tai buvo blogiausia karjeros stotelė, iki šiol palaikome ryšį su daugeliu komandos draugų. Esminis dalykas buvo tai, kad nejaučiau vidinio komforto, tos vidinės ramybės. Niekaip nesugebėjau perprasti vietinių mąstymo. Vis dėlto esu dėkingas žmonėms, kurie mane ten pakvietė.

Kaip žinote, Ukrainos krepšinis išgyvena gerus laikus. Neseniai kalbėjau su Darjušu Lavrinovičiumi, kuris atstovauja Kijevo „Budivelnyk“ klubui. Jis labai patenkintas suteiktomis sąlygomis. Komanda žaidžia Eurolygoje, Ukrainoje Darjušas gali gyventi su visa savo šeima. Tai taip pat labai svarbu. Darekas buvo vienas iš pagrindinių žaidėjų, kurie praėjusiame Europos čempionate Slovėnijoje atvedė Lietuvą iki sidabro medalių. Jeigu į Ukrainą važiuoja žaisti tokio kalibro žaidėjai, tai tik laiko klausimas, kada jų lyga taps viena geriausių Europoje.

Svajonė – krepšinio vadyba ir rinkodara

Krepšinis jums vis dar teikia malonumą? Galbūt jau žinote, ką veiksite baigęs profesionalo karjerą?

Neretai pagaunu save besinervinantį ir pagalvoju, kam man to reikia. Niekaip negaliu pažaboti vidinio azarto. Vis sakau sau – šiandien žaisiu ramiai, be emocijų. Galbūt ir nervų sistema nėra idealios būklės. Pagaunu azartą ir noriu laimėti, įrodyti, kad kažką dar galiu. Organizmas pripratęs prie adrenalino. Jam to reikia. Tai tikrai man teikia didžiulį malonumą.

Nori to ar ne, bet mintys apie karjeros pabaigą aplanko. Praėjusiais metais Kauno technologijos universitete (KTU) įgijau magistro laipsnį. Galbūt tai padės, kai teks priimti sprendimą dėl ateities. Kol kas daug apie tai negalvoju. Jei kūnas leis, krepšinio pamesti kol kas nežadu.

Jeigu atvirai, norėčiau likti šiame sporte. Mane vilioja ne trenerio darbas, o sporto vadyba. Profesionalaus klubo vystymas, jo darbo organizavimas ir panaši veikla. To norėčiau labiausiai. Turiu labai daug idėjų. Galbūt pasisemti patirties nuvyksiu į tą patį „Budivelnyk“ ar Madrido „Real“, kur dirbama pačiu aukščiausiu lygiu, ir pamatysiu jų virtuvę iš arti.