INTERVIU: Nuo ko prasideda krepšininko kelias...

Visi žinome posakį: „Lietuva – krepšinio šalis“. Europos šalių klubuose žaidžia daug gabių ir talentingų krepšininkų iš Lietuvos. Iš tiesų įdomu, iš kur tokioje mažoje šalyje kiekvienais metais atsiranda daug naujų krepšinio virtuozų. Dažnai pamirštame, kad šiuos jaunus talentus išugdo krepšinio mokyklų treneriai, kurie varžybų metu kartais būna beveik nepastebimi.

Šiandien kalbiname trenerį Arūną Juknevičių, padėjusį išugdyti puikiai visiems žinomus „Žalgirio“ komandos žaidėjus: Paulių Jankūną, Mantą Kalnietį, Mindaugą Kuzminską. (Trenerio karjerą A.Juknevičius pradėjo 1992 m. Nuo tada iki 1999 m. dirbo  A.Sabonio krepšinio mokykloje, 1994-1998 metais buvo 1981 m. gimusių krepšininkų Lietuvos rinktinės treneriu, nuo 1999 m. užima VDU krepšinio komandos vyriausiojo trenerio postą).

- Kas yra svarbiausia trenerio darbe?
- Kantrybė. Aišku, treniruoti vaikus ir suaugusius krepšininkus – du visiškai skirtingi dalykai. Tai lyg dvi skirtingos profesijos. Vyrų krepšinyje reikia greitai pasiekti gerą rezultatą. O vaikų krepšinyje reikia labai daug kantrybės, nes geras rezultatas šiandien kitą kartą gali būti stabdis rezultatui rytoj, todėl reikia daug dirbti. Vaikai pradeda nuo 6-7 metų lankyti krepšinio mokyklas, o baigia jas tik 18-os. Treneris juos auklėja 12 metų, o vėliau dar 12 metų žaidžia profesionalų krepšinį. Galima sakyti, kad beveik pusę karjeros vaiką auklėja treneris.

- Ar nemanote, kad šiuo metu  žiniasklaida, valstybė skiria per mažai dėmesio treneriams?
- Vaikų treneriams iš viso neskiria dėmesio. Niekur neteko skaityti.

O kalbant apie suaugusiųjų krepšinį... Dažnai trenerį nuvertina todėl, jog žaidėjai yra brangesni.  Juk komandos savininkai nori kuo garsesnių „žvaigždžių“  ir mano, jog šie patys vieni gali žaisti be trenerio. Aišku, iš tikrųjų ir pats geriausias treneris nieko negali padaryti per pusmetį, metus, jei jo komandoje bus prasti žaidėjai. Todėl tas treneris turi turėti  savininkų pasitikėjimo avansą. Jie turi žinoti, kad galbūt metus ar dvejus nebus rezultatų, bet vėliau komanda pradės gerai žaisti. Tačiau dažniausiai taip nebūna, nes rezultato reikia čia ir dabar. Dėl to klubo šeimininkai taip ir elgiasi: keičia žaidėjus, keičia trenerius ieškodami šios dienos rezultato. Treneris yra šiek tiek nuvertinamas, nes turi mažai laiko kažką padaryti šiandien. Stebuklų juk nebūna.

- Kaip manote, ar pakankamas dėmesys, finansavimas šiuo metu skiriamas sporto mokykloms?
- Lietuvoje yra dviejų tipų sporto mokyklos: privačios iniciatyvos ir klubai. Pavyzdžiui, aš dirbu klube „ABC“,  kuris yra  kaip sporto mokykla. Taip pat yra valstybinė mokykla, priklausanti Kūno kultūros ir sporto departamentui. Ši įstaiga ir skiria lėšas tai mokyklai, o mes nieko negauname. Viską gauname iš tėvelių arba rėmėjų, kurių vis sunkiau rasti, lėšų.  To finansavimo, galima sakyti, iš viso nėra.

- O jeigu valstybė paremtų ? Ar sporto mokyklų skaičius išaugtų?
- Manau, kad Kaune sporto mokyklų tikrai pakanka. Konkurencija nemaža, galbūt net per didelė. Vilniuje kurį laiką nebuvo mokyklos, tačiau dabar jau įsikūrė.

Aš manau, kad nereikėtų tos paramos, jei atsirastų užklasinės veiklos krepšelis. Jei jis atsiras, tai vaikas eidamas ar į muzikos, ar į sporto mokyklą atsineštų tą krepšelį. Dėl to būtų lengviau. Tačiau negalvoju, kad valstybė turėtų suteikti paramą, nes kyla daug klausimų. Pavyzdžiui,  kodėl vienus remia, o kitų neremia, kaip remia, dėl ko remia. Mano manymu, krepšelis būtų skaidriausias ir geriausias dalykas.

- Ar galima trejus metus dirbus su vaiku pasakyti, kad  jis bus geras žaidėjas?
- Aišku, kad negalima. Kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti geras krepšininkas? Labai svarbu fizinės savybės: vikrumas, koordinacija ir greitis. Jos yra duotos Dievo ir išugdyti jų beveik neįmanoma. Jėga, ištvermė – ugdomos ypatybės. Tačiau tai tik viena – fizinė  pusė. O kita – dvasinė. Noras laimėti, darbštumas, kantrumas, tikslo siekimas, žaidimo supratimas, kūrybiškumas – antroji medalio pusė. Po trejų metų galima šiek tiek pasakyti apie vaiko fizinį pasirengimą – ar vikrus, greitas, tačiau pasakyti apie charakterį – beveik nieko negalima. Jis formuojasi, keičiasi kartais į gerą, kartais į blogą  pusę, todėl nuspėti tikrai sunku.

- Kokie turėtų būti trenerio santykiai su žaidėjais?
- Aš manau, kad visi žaidėjai treneriui turi būti lygūs. Ir tą žaidėjai turi jausti, suprasti,  kad yra svarbūs, reikalingi. Net tie, kurie nežaidžia, o sėdi ant suolo.

Santykiai būna skirtingi per varžybas ir po jų. Gali būti, kad tas, kuris nežaidžia, yra artimesnis treneriui, bendrauja su juo daugiau po rungtynių. Bet varžybų metu treneriui visiškai tas pats, ar jis geras žmogus, ar blogas. Stratego tikslas – laimėti ir svarbu, ką žaidėjas gali padaryti aikštelėje. Aišku, yra kitokių trenerių, kurie baudžia auklėtinius. Tačiau aš manau, kad reikia galvoti ir apie psichologinę žaidėjų būseną, ypač tada, kai komanda pralaimi. Tokiu momentu bausmė – ne pati geriausia išeitis.

- Ar treneris turėtų prisidėti prie žaidėjo dvasinio ugdymo?
- Žinoma. Jau dvidešimt metų dirbu treneriu ir galiu pasakyti iš patirties, kad iš vienos komandos 2-3 jaunuoliai tampa profesionalais. Tai yra labai gerai. Daugiau tikrai nežaidžia profesionalų komandose. Aš manau, kad visų pirma žaidėjas turi būti ugdomas kaip žmogus. Nesvarbu taps jis krepšininku, ar ne. Svarbiausia, kad išaugtų geras žmogus. Krepšinio treniruočių metu augini, mokai vaiką draugiškumo, pagalbos vienas kitam, pagarbos, punktualumo. Žodžiu, viso to, ko reikia gyvenime. Krepšinis – kaip gyvenimo mokykla, kur atsiskleidžia visos žmogaus pusės: mokėjimas susivaldyti, nepalūžti, drąsiai kovoti. Sporte tai yra išugdoma ir padeda ateityje.

- Kiek žaidėjo sėkmę lemia treneris? Juk yra sakančiųjų, kad viską davė talentas.
- Pasakykite man nors vieną žaidėją, kuris nesitreniravęs pas jokį trenerį tapo geru žaidėju? Aš tokio nežinau. Nėra tokių žaidėjų. Girdėjau ir aš kalbant JAV, kad išmoko žaisti gatvėje. Nesupratau, kaip čia gali būti, kodėl Amerikoje išauga talentai gatvėje, o pas mus ne. Tačiau viskas paprasta – kūno kultūros pamokos vyksta kiekvieną dieną ir krepšinio komandos yra kiekvienoje vidurinėje mokykloje. Vaikai visko išmoksta ten, taip pat kaip pas mus sporto mokykloje. O paskui galbūt žaidėjai tik ištobulėja gatvėje, bet krepšinio technikos pagrindus jie gauna mokykloje.

Vien talento sportininkui  neužtenka. Juk sakoma: 10 procentų talento, o kiti 90 procentų – darbas. Jei to darbo nebus, talentas neišgelbės ir joks treneris neišmokys darbštumo, užsispyrimo siekiant tikslo. Aš sakau vaikams, kad ne aš juos išmokysiu,  jie patys viską išmoks, o aš tam darbe tik padėsiu. Jeigu jie mokysis, aš padėsiu greičiau visko išmokti. Gali būti gražiausia muzika, bet jeigu radijo neįjungsi, tu jos negirdėsi. Taip ir su vaiku. Jei jis radijo neįsijungia ir neklauso, muzikos nebus.

- Kas buvo jūsų krepšinio autoritetas vaikystėje?
- Algirdas Linkevičius – ilgametis Kauno „Žalgirio“ ir Lietuvos rinktinės žaidėjas. Buvo labai geras metikas, pelnydavo daug taškų, atkovodavo daug kamuolių. Žaisdavo ketvirtu numeriu ir, kažkodėl, aš labai norėdavau marškinėlių su šiuo skaičiumi. Tačiau jų negavau.  Jis buvo mano idealas vaikystėje.