INTERVIU: R.Brazauskas apdovanotas FIBA auksiniu švilpuku

Krepšinio teisėją Romualdą Brazauską, kuris baigia daugiau nei 20 metų trukusią arbitro karjerą, penktadienį pagerbė Tarptautinė krepšinio federacija (FIBA). Per Argentinos–Rusijos rungtynių didžiąją pertrauką 50-metį lietuvį FIBA naujas prezidentas Yvanas Mainini už nuopelnus pasaulio krepšinio teisėjų korpusui apdovanojo auksiniu švilpuku.

R. Brazauskui plojo ir jį sveikino abiejų rinktinių krepšininkai ir treneriai, kolegos, dirbantys planetos pirmenybėse, Stambulo arenoje susirinkę aistruoliai.

Po trumpų iškilmių arbitras atsakė į Lietuvos žurnalistų klausimus.

– Kas tai per apdovanojimas?

– Tai įvertinimas ir signalas, kad reikia kabinti švilpuką tarptautiniu mastu. FIBA taisyklės sako, kad 50 metų sulaukęs krepšinio arbitras, neturi daugiau galimybių teisėjauti tarptautiniu lygiu.

Nacionaliniuose čempionatuose tai nedraudžiama, nes kiekviena šalis turi savo įstatymus. Lietuvoje mes teisėjų amžiaus limito neturim, jei jie išlaiko fizinius normatyvus, teorinius egzaminus ir labai „nenusišvilpia“.

– Graudu ar linksma?

– Atvirai pasakysiu, esu labai sujaudintas. Man čia buvo tokia staigmena. Juolab šis auksinis švilpukas yra įteikiamas tik antrą kartą. Pirmas 2008 metais buvo įteiktas mano kolegai slovėnui Iztokui Remsui. Tikrai malonu gauti tokį apdovanojimą. Tikrai labai buvo sunku, bet šiaip taip įstengiau ašarėlę sulaikyti.

– Ką sakė sveikindamas FIBA prezidentas?

– Jis padėkojo už darbą. Mums kartu su Y. Mainini neteko teisėjauti, nes man tarptautinė kategorija buvo suteikta 1987 metais, o jis baigė teisėjauti 1988-ais. Bet aš jam pasakiau, kad mačiau daug jo rungtynių geraisiais (Kauno) „Žalgirio“ laikais, nes nė vienų rungtynių Sporto halėje nepraleisdavau.

– Ar dar švilpsite šiame pasaulio čempionate?

– Mes sužinome paskyrimus kitai dienai apie vidurnaktį. Kadangi dar yra dvi dienos, galimybė teisėjauti lieka visiems 40 arbitrų. Visada reikia tikėtis.

– kaip vertinate šio čempionato teisėjavimo lygį?

Tikrai yra labai aukšto lygio. Malonu, kad nebuvo kažkokių didelių nesusipratimų interpretuojant taisykles. Dauguma teisėjų – 19 – yra iš Europos, kita dalis – 12 – iš Amerikos žemyno. Neturėjome jokių nesklandumų ar iš tiesų blogų rungtynių. Klaidų visada buvo, yra ir bus. Svarbiausia, kad jos neturėtų įtakos rungtynių rezultatui. Kol kas tokių rungtynių nebuvo. FIBA vadovai labai patenkinti. Kol kas (pastuksena į auksinio švilpuko dėžutę).

– Kokie įspūdžiai apie Lietuvos rinktinės žaidimą?

– Trūksta žodžių. Galiu dviem žodžiais pasakyti.

– Kokiose svarbiausiose varžybose esate teisėjavęs?

– Tokių dalykų negaliu pamiršti. Teko teisėjauti 12 Eurolygos finalo ketvertų, iš jų 7 finalus. Teisėjavau 5 Europos čempionatuose, pernai teko vadovauti finale Lenkijoje. Šis yra mano 4 pasaulio čempionatas. Teko dalyvauti 4 olimpinėse žaidynėse. Atlantoje (1996) teisėjavau moterų finale, Sidnėjuje (2000) ir Pekine (2008) vyrų finaluose. Ir nemažai finalų LKL čempionate.

– Kokios įsimintiniausios rungtynės?

– Kaip kiekvieno žaidėjo ar trenerio svajonė yra dalyvauti olimpinėse žaidynėse ir, aišku, jas laimėti, tai teisėjo didžiausias įvertinimas yra teisėjauti vyrų finale. Man pavyko du kartus į tą patį kalną įkopti. Įsimintiniausias dalykas – Sidnėjaus finalas.

– Kaip pasikeitė pats krepšinis nuo to laiko, kai pradėjote teisėjauti?

– Labai pasikeitė. Kokie greičiai. Kai pasižiūri, kas buvo prieš 10-20 metų – visai kitas krepšinis. Vien jau pasižiūrėjus į žaidėjų figūras galima taip pasakyti. Būdavo aukšti ir liekni, o dabar – raumeningi ir šoklūs.

– O teisėjavimas?

– Žinoma, dabar sunkiau teisėjauti. Kada mes prieš 10 metų pradėjome teisėjauti trise Eurolygoje, buvo tokia abejonė, ar užteks trečiam teisėjui laiko atskleisti save. Dviese teisėjaujant labai daug tekdavo švilpti. Nežinojome, ar trise pavyks „pasidalinti“ tais švilpukais. Tai dabar tikrai visiems darbo užtenka ir truputį kitoks tas teisėjavimas, nes žymiai mažiau spėjimų.

Ne paslaptis, kad teisėjaujant dviese, arbitrai spėja, ar buvo tarkime, pražanga. Trise tai pasitaiko, bet žymiai rečiau. Šešios akys mato daugiau negu keturios, teisėjai visą laiką išsidėstę trikampiu. Būna, kaip mes vadiname, „juodų taškų“, kur nepavyksta pamatyti ir šešioms akims. Visada sakau, kad tai – ne tragedija, nes stengiamės atlikti savo darbą geriausiai. O pavyzdys toks, kad dažniau galime pamatyti, kaip 210 cm ūgio krepšininkas po du tris kartus prameta iš po krepšio. Tai irgi atrodo neįmanoma. Ir, kaip sakoma, nėra teisėjų be klaidų.

– Kur jūsų sėkmės paslaptis?

– Na, darbas, meilė krepšiniui. Aš gimiau Biržuose, kur visi žaidė krepšinį. Kažkiek gal ir turėjau tam talento. Kiekviename darbe ar sporte geriausių rezultatų pasiekiama, kai dera talentas ir darbas. Gal ir nelabai kukliai pasakiau, bet aš taip manau.

– Lietuvoje toliau teisėjausite, o tarptautinėje arenoje būsite komisaru?

– Dar šiemet komisaru negalėsiu būti, nes reikia išlaikyti egzaminus, o seminaro šiemet nėra. Teks metukus palaukti, o paskui žiūrėsiu.