INTERVIU: R.Kaukėnas: keisimės tik į gerąją pusę

Dar prieš gerus du mėnesius buvo abejojama, jog 31-erių metų gynėjas Rimantas Kaukėnas galės padėti Lietuvos rinktinei Pekino olimpinėse žaidynėse. Krepšininkas, praėjusių metų gruodžio pabaigoje patyręs sunkią kojos traumą, sugebėjo grįžti ant parketo po kiek daugiau nei keturių mėnesių ir tvirtai pareiškė norįs atstovauti savo šalį. Taip jis nutildė visus skeptikus ir pradžiugino savo bei nacionalinės rinktinės gerbėjus.

Lietuvio nesustabdė ir ne itin geranoriškas Sienos “Montepaschi” klubo vadovų požiūris šiuo klausimu.

“Čia didelė garbė, pasididžiavimas, čia yra viskas – pačios svarbiausios varžybos, kokios tik gali būti. Tarkim futbolininkams olimpiada nėra tokia ypatinga, tačiau krepšininkams – labai”, - portalui alfa.lt tvirtino R.Kaukėnas. – “Žinau ir tikiu, kad daug kas už mus sirgs Pekine. Kai matai aikštę, tribūnas, nudažytas žalia, geltona ar balta spalvomis - tai labai padeda. “

- Rinktinės vyriausiasis treneris Ramūnas Butautas yra sakės, jog esate itin valingas žaidėjas ir būsite vienas rinktinės lyderių.

- Labai gražus komplimentas. Aišku stengsiuosi pateisinti šiuos trenerio žodžius, bet viskas priklausys nuo to, kiek leis sveikata, kaip žaidimas klostysis.

- O koks tas gero žaidimo receptas?

- Reikia žaisti kartu, visiems bendrauti, sportuoti – suaugti į vieną komandą.

- Kam skirsite kartu su rinktine iškovotas pergales?

- Na, jas dar reikia iškovoti (šypsosi). Visiems - šeimai, draugams, giminėms, visai Lietuvai. Kas tik tų pergalių nori, visiems skirsiu.

- Skiriasi kartu su rinktine ir klubu iškovoti titulai?

- Žinoma, labiausiai emociškai. Klube žaidi vienerius ar dvejus metus, o į rinktinę visą gyvenimą žiūri. Rinktinė yra arčiau širdies, nes esi įaugęs čia, Lietuvoje. Klube nežinai ar žaisi kitą sezoną, netgi jo viduryje gali būti atleistas.

- O dabartinė rinktinė labai pasikeitusi lyginant su ta, kuri praėjusiais metais Ispanijoje iškovojo Europos čempionato bronzą?

- Tikiuosi, kad nelabai (šypsosi). O jei ir keisis, tai tik į gerąją pusę.

- Krepšinio ekspertai pažymi - kai rinktinėje yra Šarūnas Jasikevičius, nereikia ir trenerio. Ką jūs manote apie tai?

- Yra tiesos. Šaras tai mūsų žaidžiantysis treneris, aikštelėje žaidžiame pagal jo idėjas, jo mąstymą. Bet treneris vistiek reikalingas dėl drausmės, be jo nebus bendros idėjos.

- O kaip sukurti tą bendros komandos bendrą idėją?

- Iš karto nesukursi. Turi vienas kitą gerai pažinoti, daugelį metų žaisti kartu. Tik taip. Jei nesi žaidęs su komandos draugais, tai per mėnesį nelabai ką padarysi. Aišku, gali pasisekti...Ačiū dievui, kad mes visi esame pažįstami, tai didelis pliusas.

-Ką daryti, kai nesiseka?

- Visko būna, visko pasitaiko..Tik su tuo susitaikyti negali, nes jei susitaikytum, reiktų baigti su krepšiniu. Keičiasi dienos, keičiasi rungtynės. Krepšininkas taip pat turi kažką keisti – pradedant nuo miegojimo laiko iki valgymo, treniruočių pobūdžio..

- Kas jums dažniau sapnuojasi – pergalės ar pralaimėjimai?

- Pergalės (šypsosi).