INTERVIU: R.Kurtinaitis: aikštėje žaidžia žmonės, o ne pinigai
Rimas Kurtinaitis sulaukė naujo gyvenimo iššūkio. Po kelių su Vilniaus “Lietuvos ryto” komanda išgyventų įspūdingų aukščiausio lygio krepšinio kovų sezonų patekęs į ramų ir kuklų Rygos VEF pasaulį, krepšinio specialistas neslėpė, kad jo toks įvykių posūkis netenkina. Tiesa, jis ne kartą pareiškė, kad jaučiasi įsipareigojęs atlikti savo pareigą iki galo ir su VEF komanda užbaigti sezoną. Bet kartais ir patys tauriausi ketinimai subliūkšta. Artėjant lemiamų sezono kovų etapui R.Kurtinaitis sulaukė viliojančio Maskvos srities “Chimki” ekipos pasiūlymo ir daug negalvodamas sutiko.
Krepšininkams trūksta motyvacijos
- Kaip vyko derybos su “Chimki” ekipa, kiek laiko jos truko?
- Viskas vyko labai greitai. Man didelė garbė treniruoti tokią komandą. Galima sakyti, kad stebėjau ją nuo pat jos įkūrimo. Tai klubas su šlovinga ir originalia istorija. Jis gana jaunas, bet per trumpą laiką sugebėjo tapti vienu iš Rusijos krepšinio lyderių. Tad motyvacijos man tikrai užtenka. Matau krepšininkų potencialą, regiu kelius, kaip ir ką reikėtų padaryti, kad jie žaistų sėkmingiau. Kita vertus, turėjau galiojančią sutartį su VEF ekipa, ir joje nebuvo kalbama apie galimybę nutraukti ją pirma laiko. Tad esu nuoširdžiai dėkingas Rygos ekipos vadovams, kurie suprato mane, tinkamai įvertino mano norus ir sutiko išleisti mane į Rusiją.
- Neseniai VEF ir “Chimki” žaidė VTB Vieningoje lygoje. Kokį įspūdį padarė “Chimki”? Ir ką reikėtų nedelsiant pakeisti, kad jos žaidimas gerėtų?
- Nelengva kalbėti apie rungtynes, kuriose varžovai iškovojo pergalę 20 taškų skirtumu. Bet viena dalyką galiu išskirti. Tame mače “Chimki” krepšininkai žaidė be aistros, be noro, tiesiog atidirbo ir tiek. Taip jie kontroliavo rungtynių eigą, iškovojo pergalę, bet jų akyse nebuvo ugnies. Manau, kad motyvacija turi būti svarbesnė nei pinigai. Jei jos nėra - krepšininkai šiek tiek lėčiau juda aikštėje, truputį mažiau atiduoda jėgų gynyboje. O iš tų mažyčių dalykėlių ir susideda pergalė arba pralaimėjimas. Tad ruošiuosi padaryti viską, kad mano krepšininkų akys liepsnotų. Noriu suteikti komandai teigiamos energijos. Tai sunki užduotis, bet mano gyvenime sunkių užduočių buvo tikrai labai daug.
- 2006 metais jūs jau mėginote laimę Rusijoje. Tada mėginimas vadovauti Permės “Ural Great” komandai nebuvo sėkmingas...
- Ne patys geriausi laikai. Tuo metu komandoje vyko daug permainų, keitėsi vadovybė, krepšininkai. Mane į Permę pakvietė Sergejus Belovas, pasiūlė trejų metų trukmės sutartį, tarėmės, kaip kursime pajėgų klubą. O kai turėjau pradėti treniruotes, dar nebuvo nė vieno krepšininko. Vėliau dirbau su trimis krepšininkais ir tik prieš sezono pradžią sudėtis buvo sukomplektuota. Jei rimtai, tai klube buvo daug intrigų, krepšinis ten tikrai nebuvo pirmoje vietoje. Iš pradžių mane tikino, kad svarbiausia - kurti komandą, o ne siekti pergalių. Bet po kelių mėnesių padėtis pasikeitė. Paaiškėjo, kad vadovybei reikia pergalių, o aš žinojau, kad su tokia sudėtimi jų nebus. Pasitraukiau ir dėl to nesigailiu. O netrukus suiro ir pats klubas.
Tikslas - Eurolyga
- Kokie jums keliami tikslai?
- Minimali užduotis - kitą sezoną žaisti Eurolygoje, pagrindiniame turnyre, arba atrankos etape. Tai reiškia, kad turime tapti Rusijos krepšinio čempionato prizininkais. Tai rimta, nes šiais metais pirmenybėse nėra aiškaus lyderio, bet kuri komanda gali “iššauti”. Viena dvi pergalės gali smarkiai pakeisti turnyrinę padėtį. Ką gi, esu ne kartą perėmęs komandą sezono viduryje. Lenkijoje su Vroclavo ekipa pakilome iš 10-os vietos į 3-ią, o su “Lietuvos rytu” 2009-aisiais apskritai iškovojau visus to sezono titulus. Beje, Europos taurės turnyro finale mes įveikėme ne bet ką, o “Chimki” komandą.
- Kokios tokio sėkmingo “gaisrininko” darbo priežastys?
- Visų pirma reikia drausmės. Kai kurie krepšininkai, uždirbantys didelius pinigus, mėgsta leisti laiką naktiniuose klubuose, linksmintis. Bet drausmė krepšinio aikštėje yra glaudžiai susijusi su drausme už jos ribų. Reikia pradėti nuo to, o žaidimą keisti reikia atsargiau, nes per kelias dienas iš pagrindų pakeisti žaidimo taktiką yra neįmanoma, o ir nebūtina. Žaidėjai paprasčiausiai nesugebės išmokti visų naujovių.
Aktyvios gynybos šalininkas
- Koks yra jūsų propaguojamo žaidimo braižas, koncepcija?
- Mano koncepcija skiriasi nuo daugumos Europos trenerių. Noriu, kad mano auklėtiniai gynyboje žaistų labai aktyviai ir agresyviai. Dauguma komandų gynyboje vengia rizikuoti, pasitenkina tuo, kad priverčia varžovus atakuoti iš toli, o ne iš po krepšio. O aš reikalauju, kad krepšininkai siektų perimti kamuolį iš varžovų, priverstų juos klysti, “spaustų” net jų aikštės pusėje. Taip, tai rizikinga, bet tinkamai naudojama tokia gynyba gali būti labai efektyvus ginklas. Aišku, tokiam žaidimui reikia universalių, mobilių krepšininkų. Su “Lietuvos ryto” ekipa įrodžiau, kad toks žaidimo modelis gali nešti sėkmę. O juk mūsų sudėtis nebuvo pati stipriausia, bet tinkama taktika ir krepšininkų pasiaukojimas lėmė pergales prieš turtingesnius ir pajėgesnius klubus. O juk “Chimki” turi visas galimybes dėl reikiamų krepšininkų konkuruoti su tokiomis komandomis kaip “Barcelona” ar “Maccabi”. Tokio lygio klube man dar neteko dirbti.
- Taigi vasarą komandos sudėtis turėtų smarkiai pasikeisti?
- Žinote, esu įpratęs dirbti su tokia komanda, kokią man duoda. Nemėgstu, kai treneris kalba: “Neturiu reikiamų žaidėjų. Va, jei turėčiau Sabonį ir Jasikevičių, tai tikrai tapčiau Eurolygos nugalėtoju”. Dirbk savo darbą su tais krepšininkais, kurie yra po ranka. Savaime aišku, kad su aukšto lygio profesionalais dirbti lengviau. Bet nesiruošiu įtikinėti klubo vadovų, kad jie man nupirktų pačius geriausius. Aš puikiai išmanau krepšinio rinkos niuansus ir kategoriškai nesutiksiu, kad krepšininkui būtų mokama daugiau, nei jis yra vertas. Vis dėlto aikštėje žaidžia ne pinigai, o žmonės.
Ne pinigai laimė
- Per savo karjerą jūs žaidėte ir tokiuose klubuose kaip “Žalgiris”, Madrido “Real”, bet tuo pat metu teko rungtyniauti ir kukliose, mažai žinomose komandose Vokietijoje bei Australijoje.
- Tiesiog man pinigai niekada nebuvo pats svarbiausias dalykas. Vertinu gerus, žmogiškus ryšius, draugystę, o ne pinigus. Taip, dabar žmogaus vertė matuojama pagal jo atlyginimo dydį. Labai išplito pasakymas - “pinigai nekvepia”. O mano manymu - kvepia. Labai svarbu kaip, kokiu būdu tu uždirbi pinigus. Didžiuojuosi, kad visada elgiausi taip, kaip liepė sąžinė, o ne pinigai. Tai, kad iš “Žalgirio” išvykau ne į Ispaniją, o į Vokietiją, į kuklų Brandt “Haggen” klubą, nulėmė žmogiškas veiksnys. Po vieno draugiško turnyro Vokietijoje susipažinau su “Hageno” komandos prezidentu. Jis paklausė, ar nenorėčiau žaisti jo komandoje. Atsakiau, kad negaliu išvažiuoti iš Sovietų Sąjungos. Bet tas vokietis visus metus važinėjo į Maskvą ir Lietuvą, pramynė kelius pas aukščiausius sporto valdininkus, užpylė juos įvairiausiomis gėrybėmis, surinko daugiau nei dvi dešimtis parašų - ir galiausiai mane išleido į Vokietiją. Aš negalėjau atsisakyti ir nuvilti tiek daug padariusio žmogaus ir pasirašiau trejų metų trukmės sutartį už gana nedidelius pinigus. Tiesa, palyginti su mano uždarbiu “Žalgirio” klube, vokiečių pasiūlymas buvo labai dosnus. Bet tuo pat metu Ispanijoje siūlė kelis kartus didesnę sumą. Vis dėlto nesigailiu dėl savo sprendimo.
Iš esmės, kas yra pinigai? Kada jų būna daug, o kada mažai? Pažįstu žmones, kurie privatizacijos laikais beprotiškai praturtėjo, o paskui visko neteko. Dėl vienos klaidos galima prarasti ir šimtą litų, ir milijoną. Bet dėl šimtinės juk nesižudysi, o dėl milijonų... Taip kad nereikia į gyvenimą žiūrėti tik per pinigų prizmę. Ne dėl jų aš važiavau ir į Australiją, ar Azerbaidžaną. Tiesiog tai buvo puiki gyvenimo patirtis, kuri man padeda iki šiol.
Klubai
2003-2006 m. Baku “Gala” (Azerbaidžanas)
2006 09 - 2006 12 Permės “Ural Great” (Rusija)
2007-2008 01 Vilniaus “Sakalai” (Lietuva)
2008 01 - 2008 10 Vroclavo “Šląsk” (Lenkija)
2008 12 - 2010 06 Vilniaus “Lietuvos Rytas” (Lietuva)
2010 08 - 2011 03 Rygos VEF (Latvija)
2011 03 - Maskvos sr. “Chimki” (Rusija)
Rinktinės
2003 m. - Azerbaidžano vyrų krepšinio rinktinės vyr. treneris
2004 m. - Lietuvos jaunių rinktinės trenerio asistentas
2005 m. - Lietuvos jaunimo rinktinės trenerio asistentas Pasaulio čempionate
2005 m. - Lietuvos jaunimo rinktinės vyr. treneris Europos čempionate
2007 - 2009 m. - Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės trenerio asistentas
Krepšininkams trūksta motyvacijos
- Kaip vyko derybos su “Chimki” ekipa, kiek laiko jos truko?
- Viskas vyko labai greitai. Man didelė garbė treniruoti tokią komandą. Galima sakyti, kad stebėjau ją nuo pat jos įkūrimo. Tai klubas su šlovinga ir originalia istorija. Jis gana jaunas, bet per trumpą laiką sugebėjo tapti vienu iš Rusijos krepšinio lyderių. Tad motyvacijos man tikrai užtenka. Matau krepšininkų potencialą, regiu kelius, kaip ir ką reikėtų padaryti, kad jie žaistų sėkmingiau. Kita vertus, turėjau galiojančią sutartį su VEF ekipa, ir joje nebuvo kalbama apie galimybę nutraukti ją pirma laiko. Tad esu nuoširdžiai dėkingas Rygos ekipos vadovams, kurie suprato mane, tinkamai įvertino mano norus ir sutiko išleisti mane į Rusiją.
- Neseniai VEF ir “Chimki” žaidė VTB Vieningoje lygoje. Kokį įspūdį padarė “Chimki”? Ir ką reikėtų nedelsiant pakeisti, kad jos žaidimas gerėtų?
- Nelengva kalbėti apie rungtynes, kuriose varžovai iškovojo pergalę 20 taškų skirtumu. Bet viena dalyką galiu išskirti. Tame mače “Chimki” krepšininkai žaidė be aistros, be noro, tiesiog atidirbo ir tiek. Taip jie kontroliavo rungtynių eigą, iškovojo pergalę, bet jų akyse nebuvo ugnies. Manau, kad motyvacija turi būti svarbesnė nei pinigai. Jei jos nėra - krepšininkai šiek tiek lėčiau juda aikštėje, truputį mažiau atiduoda jėgų gynyboje. O iš tų mažyčių dalykėlių ir susideda pergalė arba pralaimėjimas. Tad ruošiuosi padaryti viską, kad mano krepšininkų akys liepsnotų. Noriu suteikti komandai teigiamos energijos. Tai sunki užduotis, bet mano gyvenime sunkių užduočių buvo tikrai labai daug.
- 2006 metais jūs jau mėginote laimę Rusijoje. Tada mėginimas vadovauti Permės “Ural Great” komandai nebuvo sėkmingas...
- Ne patys geriausi laikai. Tuo metu komandoje vyko daug permainų, keitėsi vadovybė, krepšininkai. Mane į Permę pakvietė Sergejus Belovas, pasiūlė trejų metų trukmės sutartį, tarėmės, kaip kursime pajėgų klubą. O kai turėjau pradėti treniruotes, dar nebuvo nė vieno krepšininko. Vėliau dirbau su trimis krepšininkais ir tik prieš sezono pradžią sudėtis buvo sukomplektuota. Jei rimtai, tai klube buvo daug intrigų, krepšinis ten tikrai nebuvo pirmoje vietoje. Iš pradžių mane tikino, kad svarbiausia - kurti komandą, o ne siekti pergalių. Bet po kelių mėnesių padėtis pasikeitė. Paaiškėjo, kad vadovybei reikia pergalių, o aš žinojau, kad su tokia sudėtimi jų nebus. Pasitraukiau ir dėl to nesigailiu. O netrukus suiro ir pats klubas.
Tikslas - Eurolyga
- Kokie jums keliami tikslai?
- Minimali užduotis - kitą sezoną žaisti Eurolygoje, pagrindiniame turnyre, arba atrankos etape. Tai reiškia, kad turime tapti Rusijos krepšinio čempionato prizininkais. Tai rimta, nes šiais metais pirmenybėse nėra aiškaus lyderio, bet kuri komanda gali “iššauti”. Viena dvi pergalės gali smarkiai pakeisti turnyrinę padėtį. Ką gi, esu ne kartą perėmęs komandą sezono viduryje. Lenkijoje su Vroclavo ekipa pakilome iš 10-os vietos į 3-ią, o su “Lietuvos rytu” 2009-aisiais apskritai iškovojau visus to sezono titulus. Beje, Europos taurės turnyro finale mes įveikėme ne bet ką, o “Chimki” komandą.
- Kokios tokio sėkmingo “gaisrininko” darbo priežastys?
- Visų pirma reikia drausmės. Kai kurie krepšininkai, uždirbantys didelius pinigus, mėgsta leisti laiką naktiniuose klubuose, linksmintis. Bet drausmė krepšinio aikštėje yra glaudžiai susijusi su drausme už jos ribų. Reikia pradėti nuo to, o žaidimą keisti reikia atsargiau, nes per kelias dienas iš pagrindų pakeisti žaidimo taktiką yra neįmanoma, o ir nebūtina. Žaidėjai paprasčiausiai nesugebės išmokti visų naujovių.
Aktyvios gynybos šalininkas
- Koks yra jūsų propaguojamo žaidimo braižas, koncepcija?
- Mano koncepcija skiriasi nuo daugumos Europos trenerių. Noriu, kad mano auklėtiniai gynyboje žaistų labai aktyviai ir agresyviai. Dauguma komandų gynyboje vengia rizikuoti, pasitenkina tuo, kad priverčia varžovus atakuoti iš toli, o ne iš po krepšio. O aš reikalauju, kad krepšininkai siektų perimti kamuolį iš varžovų, priverstų juos klysti, “spaustų” net jų aikštės pusėje. Taip, tai rizikinga, bet tinkamai naudojama tokia gynyba gali būti labai efektyvus ginklas. Aišku, tokiam žaidimui reikia universalių, mobilių krepšininkų. Su “Lietuvos ryto” ekipa įrodžiau, kad toks žaidimo modelis gali nešti sėkmę. O juk mūsų sudėtis nebuvo pati stipriausia, bet tinkama taktika ir krepšininkų pasiaukojimas lėmė pergales prieš turtingesnius ir pajėgesnius klubus. O juk “Chimki” turi visas galimybes dėl reikiamų krepšininkų konkuruoti su tokiomis komandomis kaip “Barcelona” ar “Maccabi”. Tokio lygio klube man dar neteko dirbti.
- Taigi vasarą komandos sudėtis turėtų smarkiai pasikeisti?
- Žinote, esu įpratęs dirbti su tokia komanda, kokią man duoda. Nemėgstu, kai treneris kalba: “Neturiu reikiamų žaidėjų. Va, jei turėčiau Sabonį ir Jasikevičių, tai tikrai tapčiau Eurolygos nugalėtoju”. Dirbk savo darbą su tais krepšininkais, kurie yra po ranka. Savaime aišku, kad su aukšto lygio profesionalais dirbti lengviau. Bet nesiruošiu įtikinėti klubo vadovų, kad jie man nupirktų pačius geriausius. Aš puikiai išmanau krepšinio rinkos niuansus ir kategoriškai nesutiksiu, kad krepšininkui būtų mokama daugiau, nei jis yra vertas. Vis dėlto aikštėje žaidžia ne pinigai, o žmonės.
Ne pinigai laimė
- Per savo karjerą jūs žaidėte ir tokiuose klubuose kaip “Žalgiris”, Madrido “Real”, bet tuo pat metu teko rungtyniauti ir kukliose, mažai žinomose komandose Vokietijoje bei Australijoje.
- Tiesiog man pinigai niekada nebuvo pats svarbiausias dalykas. Vertinu gerus, žmogiškus ryšius, draugystę, o ne pinigus. Taip, dabar žmogaus vertė matuojama pagal jo atlyginimo dydį. Labai išplito pasakymas - “pinigai nekvepia”. O mano manymu - kvepia. Labai svarbu kaip, kokiu būdu tu uždirbi pinigus. Didžiuojuosi, kad visada elgiausi taip, kaip liepė sąžinė, o ne pinigai. Tai, kad iš “Žalgirio” išvykau ne į Ispaniją, o į Vokietiją, į kuklų Brandt “Haggen” klubą, nulėmė žmogiškas veiksnys. Po vieno draugiško turnyro Vokietijoje susipažinau su “Hageno” komandos prezidentu. Jis paklausė, ar nenorėčiau žaisti jo komandoje. Atsakiau, kad negaliu išvažiuoti iš Sovietų Sąjungos. Bet tas vokietis visus metus važinėjo į Maskvą ir Lietuvą, pramynė kelius pas aukščiausius sporto valdininkus, užpylė juos įvairiausiomis gėrybėmis, surinko daugiau nei dvi dešimtis parašų - ir galiausiai mane išleido į Vokietiją. Aš negalėjau atsisakyti ir nuvilti tiek daug padariusio žmogaus ir pasirašiau trejų metų trukmės sutartį už gana nedidelius pinigus. Tiesa, palyginti su mano uždarbiu “Žalgirio” klube, vokiečių pasiūlymas buvo labai dosnus. Bet tuo pat metu Ispanijoje siūlė kelis kartus didesnę sumą. Vis dėlto nesigailiu dėl savo sprendimo.
Iš esmės, kas yra pinigai? Kada jų būna daug, o kada mažai? Pažįstu žmones, kurie privatizacijos laikais beprotiškai praturtėjo, o paskui visko neteko. Dėl vienos klaidos galima prarasti ir šimtą litų, ir milijoną. Bet dėl šimtinės juk nesižudysi, o dėl milijonų... Taip kad nereikia į gyvenimą žiūrėti tik per pinigų prizmę. Ne dėl jų aš važiavau ir į Australiją, ar Azerbaidžaną. Tiesiog tai buvo puiki gyvenimo patirtis, kuri man padeda iki šiol.
Klubai
2003-2006 m. Baku “Gala” (Azerbaidžanas)
2006 09 - 2006 12 Permės “Ural Great” (Rusija)
2007-2008 01 Vilniaus “Sakalai” (Lietuva)
2008 01 - 2008 10 Vroclavo “Šląsk” (Lenkija)
2008 12 - 2010 06 Vilniaus “Lietuvos Rytas” (Lietuva)
2010 08 - 2011 03 Rygos VEF (Latvija)
2011 03 - Maskvos sr. “Chimki” (Rusija)
Rinktinės
2003 m. - Azerbaidžano vyrų krepšinio rinktinės vyr. treneris
2004 m. - Lietuvos jaunių rinktinės trenerio asistentas
2005 m. - Lietuvos jaunimo rinktinės trenerio asistentas Pasaulio čempionate
2005 m. - Lietuvos jaunimo rinktinės vyr. treneris Europos čempionate
2007 - 2009 m. - Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės trenerio asistentas
Komentarai
Prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte komentuoti.