INTERVIU: R.Kurtinaitis: pinigai man niekada nebuvo pirmoje vietoje

Rimas Kurtinaitis verčia naują karjeros puslapį. 50-metis krepšinio specialistas antradienį buvo paskelbtas naujuoju Maskvos srities „Chimki“ komandos vyriausiuoju treneriu. Lietuvis neslepia, kad laukia nemenki iššūkiai, tačiau čia pat prisimena, kad tokie išbandymai jį lydi beveik visą karjerą. Penktą vietą dešimties komandų turnyre užimantį Rusijos klubą „Chimki“ vadovai atidavė į R. Kurtinaičio rankas iškėlę minimalią užduotį – iškovoti šalies pirmenybių medalius ir vėl patekti į Eurolygą.

Apie naujus tikslus, kitokią krepšinio koncepciją nei daugumos Europos trenerių bei „pinigų kvapą“ R. Kurtinaitis kalbėjosi su „Sport Express“ žurnalistu Vladimiru Možaicevu.

– Kaip vyko derybos su „Chimki“? Ar ilgai svarstėte pasiūlymą?

– Ne, neilgai. Man didelė garbė tapti tokios komandos treneriu. Seku jos veiklą faktiškai nuo susikūrimo momento. Net pamenu reportažą žiniose, kai buvo užkasama naujos arenos kapsulė. Šis klubas turi neįprastą ir šlovingą istoriją. Jis gan greitai tapo vienu iš lyderių Rusijoje. Tad motyvacijos problemų aš neturiu. Matau žaidėjų potencialą, matau kaip padaryti, kad jie laimėtų.

Kita vertus, aš turėjau galiojantį kontraktą su VEF ir jame nebuvo punkto, pagal kurį galėčiau palikti klubą atsiradus pelningam pasiūlymui. Dėkoju Rygos komandos vadovams, kurie suprato situaciją. Mes išsiskyrėme draugiškai.

– Neseniai VEF ir „Chimki“ žaidė Vieningoje lygoje. Kokį įspūdį susidarėte apie Rusijos klubą ir ką jam reikėtų gerinti visų pirma?

– Sunku vertinti rungtynes, kurios baigėsi 20 taškų skirtumu. Tačiau, kalbant sąžiningai, nepastebėjau „Chimki“ žaidėjų akyse ugnelės. Jie žaidė gerai, kontroliavo susitikimo eigą, tačiau ugnelės stokojo. Atrodė, kad žmonės tiesiog atidirbinėjo kontraktus. Nėra paslaptis, kad „Chimki“, CSKA ir Kazanės „Unics“ neturi finansinių bėdų. Vis dėlto atlyginimai atlyginimais, bet sportinė motyvacija turi būti visada. To Pamaskvės komandai trūksta. Dėl to krepšininkai juda lėčiau nei gali, ginasi mažiau agresyviai...

Todėl man teks dirbti šia kryptimi. Pridėti komandai pozityvios energijos. Tai – rimtas iššūkis, tačiau mano gyvenime jų niekada netrūko. Jau vien ko vertas buvo sporto ministro (Kūno kultūros ir departamento vadovo – red.) postas. Per ketverius su puse metų Lietuvoje pasikeitė penkios Vyriausybės ir aš buvau vienintelis, išsaugojęs savo postą.

– Kokie uždaviniai jums formuluojami?

– Minimali užduotis – kitą sezoną žaisti Eurolygoje. Pagrindiniame turnyre arba atrankoje. Tam reikia patekti tarp Rusijos čempionato prizininkų. Užduotis nelengva, šį sezoną Rusijos pirmenybėse nėra aiškių lyderių, tad viena-dvi pergalės gerokai keičia situaciją.

Bet aš ne pirmą kartą ateinu į komandą sezonui įsibėgėjus. Taip buvo Lenkijoje, kur su „Slask“ ekipa pakilome iš 10-os į 3-ą vietą. Arba „Lietuvos ryte“, kuriame atsidūriau vidury sezono, o vėliau laimėjome viską, ką įmanoma. Beje, tada Europos taurės finale nugalėjome būtent „Chimki“.

– Kuo pasižymi jūsų pergalių receptas?

– Visu pirma, reikalinga disciplina. Kai kurie žaidėjai, ypač tie, kurie gerai uždirba, mėgsta naktimis vaikščioti į klubus ar kitas pramogų vietas. Disciplina aikštelėje negalima be disciplinos už jos ribų. O kas dėl žaidimo, tai viskas antrame plane. Negali tik atėjęs iškart iš pat šaknų keisti žaidimo taktikos, nes krepšininkai nesugebės prisitaikyti. Nors, be abejo, kiekvienas treneris turi savo žaidimo filosofiją. Ir negalima teigti, kad štai šis treneris žaidžia „teisingą“ krepšinį, o kitas ne.

– O koks teisingas krepšinis pagal Kurtinaitį?

– Mano koncepcija skiriasi nuo tos, kurią siūlo dauguma patyrusių Europos trenerių. Aš esu labai aktyvios ir agresyvios gynybos šalininkas. Daugumos šiuolaikinių komandų gynyba – minimalios rizikos. Jiems svarbiausia priversti varžovą dažniau mesti iš toli, o ne iš po krepšio. Aš gi iš žaidėjų reikalauju visom pastangom siekti perimti kamuolį, net priešininko aikštės pusėje.

Žinoma, kai presingas nepavyksta, galima praleisti lengvus taškus į savo krepšį. Bet, mano galva, šiuo atveju rizika pasiteisina. Tokiam krepšiniui reikalingi judrūs, universalūs žaidėjai. Ir man jau pavyko įrodyti tokio modelio veiksmingumą „Lietuvos ryto“ komandoje. Mūsų sudėtis nebuvo pati stipriausia pasaulyje, tačiau dėl taktikos ir atsidavimo nugalėjome daug turtingesnius ir geriau sukomplektuotus klubus.

„Chimki“ turi galimybes susirinkti žaidėjus, kurie galėtų dirbti pagal trenerio koncepciją, ir laimėti konkurencinę kovą dėl krepšininkų su tokiais grandais kaip „Barcelona“ ar „Maccabi“. Niekur kitur neturėjau tokių sąlygų.

– Ar tai reiškia, kad vasarą „Chimki“ sudėtis gerokai pasikeis?

– Žinote, aš pripratau dirbti su tokiomis komandomis, kokias gaunu. Nemėgstu, kai treneriai sako: „neturiu žaidėjų“. Dažniausiai tai kartoja serbai (juokiasi). Esą duokite man Jordaną su Iversonu ir aš laimėsiu Eurolygą. Reikia dirbti su tais, kurie yra. Suprantama, kad turint gerus išpildytojus būna lengviau. Ir tikiuosi, kad su „Chimki“ vadovybe vienas kitą gerai suprasime. Tačiau aš išmanau žaidėjų rinką ir esu kategoriškai prieš, kad už krepšininkus būtų permokama. Į aikštelę žengia žmonės, o ne pinigai.

– Kodėl Lietuvos treneriai tapo tokie paklausūs Rusijoje? (Maskvos CSKA treniruoja Jonas Kazlauskas, Krasnodaro „Lokomotiv“ – Kęstutis Kemzūra, Liubercų „Triumf“– Valdemaras Chomičius)

– Džiugu, kad jūsų krepšinio veikėjai suprato: gerų trenerių yra ne tik buvusios Jugoslavijos šalyse. Dauguma tų šalių specialistų darbus gauna dėl gero agentų piaro. O apie Kazlauską ar Kemzūrą kalba jų rezultatai.

– Po Seulo olimpiados (SSRS rinktinės sudėtyje R. Kurtinaitis tapo olimpiniu čempionu) galėjote žaidėjo karjerą tęsti elitinėje Europos komandoje ar net NBA, tačiau pasirinkote kuklų Vokietijos „Hagen“ klubą. Ir vėliau rinkotės egzotiškas komandas, kaip australų „Townsville“...

– Tiesiog pinigai man niekada nebuvo pirmoje vietoje. Nesivaikau jų ir dabar. Man svarbiausia yra geri santykiai. Dabar visas pasaulis pastatytas ant pinigų. Svarbiausias klausimas: kas kiek uždirba? Labai populiarus tapo posakis „Pinigai nekvepia“. O man – kvepia. Labai svarbu, būtent kaip tu uždirbi pinigus, ar sąžiningai atlieki savo darbą. Didžiuojuos, kad visą gyvenimą elgiausi pagal sąžinę.

Kalbant apie anuos laikus. Tuo metu niekas negalėjo išvykti į užsienį. Vokietijoje žaidėme draugiškas rungtynes, po kurių pasikalbėjau su „Hagen“ klubo prezidentu. Jis sako: „ar norėtum žaisti pas mus?“. Aš atsakiau: „Galimybė oficialiai išvažiuoti – nulinė.“ Tas vokietis metus važinėjo į Maskvą, Lietuvą, davė kyšius, surinko apie 20 parašų, kol man buvo uždegta žalia šviesa.

Taip, daugelis mūsų vaikinų išvyko į Ameriką ar Ispaniją, kur algos buvo gerokai didesnės. Tačiau aš negalėjau išduoti žmogaus, kuris dėl manęs nuėjo tokius kryžiaus kelius. Ir pasirašiau trejų metų kontraktą už kuklią sumą.