INTERVIU: R.Paulauskas netgi žiūrėdamas futbolą mąsto apie krepšinį

Anksčiau nesidomėjęs moterų krepšiniu, dabar Rūtenis Paulauskastreniruoja ilgametę Lietuvos moterų lygos čempionę Vilniaus TEO ir šalies moterų rinktinę bei išgyvena dėl kiekvienos patirtos nesėkmės.

Ką veikiate, kai jau aprimo Europos moterų krepšinio čempionato sukeltos aistros?

Iškart po čempionato pradėjau atostogauti. Rugpjūčio 10-ąją su TEO klubu pradėsime ruoštis Lietuvos moterų krepšinio lygos čempionatui.

Kokios atostogos jums geriausios?

Man geriausios atostogos su šeima. Didžiąją dalį laiko leidžiame kaime Varėnos rajone, mano mamos tėviškėje. Ten turime kur apsistoti. Susitvarkėm sodybą taip, kaip norėjom. Vaikams yra kur žaisti, netoli ežeras, Ūla.

Tad ką dažniausiai veikiate?

Kaime visada yra ką veikti. Jei nėra ūkio darbų, gali grybauti, žvejoti, žaisti krepšinį ar futbolą... Ir visai nerūpi televizorius, neturime ir interneto, mobilusis telefonas ne visada veikia. Man patinka kaimas.

Tačiau pats esate kilęs iš miesto?

Esu iš Alytaus, bet kone kiekvieną vasarą praleisdavau pas senelius kaime. Jutau kaimo trauką. Man visi ūkio darbai buvo prie širdies – ir šienavimas, ir arimas, ir karvių ganymas... Keldavausi penktą ryto ir šienaudavau, paskui grėbdavom šieną, suveždavom. Mane vaikystė grūdino. Mūsų vaikai kitaip auga.

Ar sportui randate laiko per atostogas?

Tam kaime visos sąlygos. Visko gali prisigalvoti – ežere plaukioti, miško taku bėgioti, Ūloje baidarėmis plaukti, aikštelėje krepšinį ar futbolą žaisti... Aš dažniau plaukioju, pažaidžiu su kamuoliu ir vis nuo kitos savaitės ruošiuosi bėgioti.

Įsivaizduoju, kad net ir per atostogas nepavyksta visiškai atsiriboti nuo ateities planų?

Dabar svarbiausias dalykas – TEO komandos formavimas. Pinigų liko gerokai mažiau nei pernai, turim išgyventi ir pritraukti naujų žmonių – jaunimo, legionierių.

O kaip jautėtės sezono pabaigoje?

Labai blogai. Atiduota labai daug energijos, meilės darbui, tiek gerų idėjų, o finalas... Europos čempionate iš šešerių rungtynių tik vienos laimėtos. Vieningai kovoti ir pralaimėti – pats baisiausias jausmas sporte. Per penkiolika karjeros metų man pirmą kartą šitaip.

Esate nusivylęs praėjusiu sezonu?

Man sezonas nebuvo blogas. Mes nepralaimėjome nei Lietuvos, nei Baltijos moterų krepšinio lygose, labai gerai žaidėme pirmajame moterų Eurolygos etape. Tačiau Lietuvos rinktinė – visai kas kita. Ten pasiruošimui turi tik tris savaites, iš dvylikos žaidėjų – tavo tik keturios, kitos aštuonios – iš kitų klubų. Prie to reikia priprasti. Be to, labai didelės įtakos turėjo traumos. Negaliu sakyti, kad viskas buvo blogai. Po kiekvienos nesėkmės stengiesi apmąstyti, kas negerai, kaip reikėtų elgtis ateityje. Klaidos mane grūdina, suteikia stiprybės.

Ar tikėjotės, kad jus vėl pakvies treniruoti moterų rinktinę?

Labai to nesureikšminau. Man buvo svarbiausia, kad po čempionato būtų objektyviai įvertintas mano darbas – ar aš dirbau blogai, kad toks prastas rezultatas, ar dėl to kaltos susiklosčiusios aplinkybės. Džiugu, kad daugelis suprato, ko iš tikrųjų trūko. Paskui jau man buvo nebaisu – pašalins ar paliks. Nesu įsikibęs į šią vietą. Iškart sakiau: jei mano pasitraukimas pagerintų padėtį, galiu tuoj pat tai padaryti ir imtis kitų darbų.

Kuris postas – TEO ar šalies rinktinės vyriausiojo trenerio – jums svarbesnis?

Vienodai svarbūs abu. Visuomet stengiesi laimėti. Visos varžybos svarbios vien dėl įvaizdžio, pasitikėjimo, žaidėjų tobulėjimo. Kai laimi, visi tik analizuoja ir giria, kaip gerai kovėsi žaidėjos. Treneris atsiduria lyg ir nuošaly. Tačiau kai nepasiseka, negirdėjau, kad žaidėjos būtų kritikuojamos. Visi pliekia trenerį.

Kaip jaučiatės, kai jums nepasiseka?

Jaučiuosi bjauriai. Stengiuosi viską suprasti ir išanalizuoti. Europos čempionate mums buvo iškeltas uždavinys užimti penktąją vietą. Net pats bandžiau save apgaudinėti, kai trys žaidėjos negalėjo atvykti į komandą, o kitos trys pusę laiko negalėjo treniruotis. Tikinau save, kad mes galim laimėti. Deja, pasirodė, kad tarp mūsų ir kitų komandų buvo didelė praraja.

Ar jums pavyksta tos bjaurios nuotaikos neparsinešti į namus?

Ne visada, nors labai stengiuosi. Tie išgyvenimai verčia užsisklęsti. Visa tai persiduoda ir šeimai. Vaikai neretai man pasako: „Ar tu gali atsijungti ir atsakyti, kai mes tavęs klausiam?“ Labai norėtųsi pasiekti, kad darbas būtų darbas, o šeima – šeima. Tačiau darbas taip apraizgęs gyvenimą, kad neišvengiamai tai atsiliepia ir namiškiams. Darbo mintys persekioja visas 24 valandas. Visą laiką kažko ieškai, kažką šlifuoji ir, žiūrėk, vakare gimsta įdomiausi sprendimai. Netgi žiūrėdamas futbolą mąstau apie krepšinį, nes ten randu atsakymų į daugelį klausimų. Sporto šakos labai susijusios tarpusavyje.

Kodėl, visą laiką treniravęs vyrų komandas, ryžotės dirbti su moterimis?

Taip, moterų krepšinis Lietuvoje nėra populiarus. Ilgai svarsčiau, tačiau nuėjau, nes juk tai – vis tiek krepšinis. Tiesiog norėjau išbandyti save naujoje srityje, padirbėti su naujomis žaidėjomis. Kita vertus, dirbdamas vyrų treneriu ne viską gali įgyvendinti. Ten daug lemia pinigai. Moterų krepšinyje – mažiau žaidėjų, tačiau metodiškai dirbdamas, pritaikydamas naujas idėjas gali padaryti nemažą šuolį. Aš turėjau idėjų, todėl ryžausi. Ir pasitenkinimo patyriau daugiau nei nusivylimo.

Nesuvokėte tai kaip žingsnio atgal?

Žinoma, suvokiau. Juk čia patekau iš savotiško elitinio lygio – treniravau Maskvos srities „Dinamo“ vyrų komandą, su kuria kovėmės įvairiuose aukščiausio lygio čempionatuose. O čia taktika ir technikos veiksmai – kitokie. Tačiau akys greitai priprato prie tokios realybės. Grįžau ten, kur dabar gyvenu ir esu reikalingas.

Man įdomu mokyti ir siekti profesionalumo. Jei sugebi tai gerai atlikti, vadinasi, esi geras treneris. Jei gali dirbti tik su geriausia komanda, o su prasta negali – nesi geras treneris. Aš ryžausi žinodamas, kad bus sunku, bet nebijojau trauktis atgal, kad paskui galėčiau žengti du žingsnius į priekį. Nejaučiu, kad suprastėjau. Mano požiūris į daugelį dalykų pasikeitė. Pabendravęs su moterimis pakeičiau filosofiją apie žmogų kaip sportininką ir asmenybę.

Kitas dalykas – nebenorėjau trankytis po Rusiją, visą pasaulį. Norėjau gyventi savo namuose, būti naudingas Lietuvos krepšiniui, nesvarbu – vyrų ar moterų. Dabar vėl grįžau į universitetą, rašau mokslinius straipsnius, atlieku su krepšiniu susijusius tyrimus. Labai džiaugiuosi, kad nepraradau nei savo šeimos, nei įsitikinimų.

Vilniaus pedagoginiame universitete esate apsigynęs biomedicinos mokslų daktaro disertaciją...

Taip. Tie mokslo darbai – nepertraukiamas procesas. Universitete einu docento pareigas, turiu įsipareigojimų Sporto metodikos katedrai, rengiu metodinę priemonę apie krepšininkų ugdymą ir turiu dar didesnių tikslų. Žodžiu, jeigu prarasiu trenerio darbą, nereikės eiti į darbo biržą.

Vadinasi, jūs ne tik treniruojate, bet kartu ir tiriate?

Ir rinktinėje, ir TEO komandoje vyksta tyrimai apie sportininkių fizinį pajėgumą ir jo kaitą. Moterų rinktinėje neseniai pradėjome tirti mitybos ypatumus ir energijos sąnaudas. Tokių žinių visada reikia.

Kokie esminiai trenerio darbo skirtumai vyrų ir moterų komandose?

Man asmeniškai esminių skirtumų nėra. Vyrams kėliau pačius aukščiausius reikalavimus – tą patį darau ir su moterimis. Skiriasi tik treniruočių intensyvumas, pratimų specifiškumas ir bendravimas. Moterims turi atsargiau rinkti žodžius. Net ir norėdamas kažką griežto pasakyti, turi gerai pagalvoti, kaip tai padaryti, kad neįžeistum.

Įžeista žaidėja užsisklendžia savyje ir atsiriboja nuo tavęs. Su vyrais paprasčiau. Kita vertus, moterys yra reiklios ir teisingos. Jos labai jaučia skiriamą dėmesį – jei vienai dėmesio skirsi daugiau, kitos kaipmat sureaguos. Visoms turi būti vienodai teisingas ar neteisingas.

Moterys niekuomet nerodo kaprizų?

Konfliktų pasitaiko, bet jie neperauga į priešiškumą. Komandinis sportas – konfliktinis dalykas, nes turi būti gana reiklus ar prieštaraujantis savo silpnybėms, kad galėtum įveikti varžovą. Man visada patinka vadovautis taisyklėmis. Jei visi jų laikomės, negresia joks pavojus, bet jei imi jas laužyti, tada prasideda chaosas. O chaose gerai žaisti neįmanoma.

Ar nesate pajutęs, kad kuri nors žaidėja jums rodytų išskirtinį dėmesį?

Atvirai sakant, esu pastebėjęs. Tačiau nežinau – jei žaidėja klausia apie krepšinį, ar ji tai daro norėdama atkreipti į save dėmesį ar vedama dalykinio intereso. Komandoje yra visokio temperamento ir intelekto žaidėjų. Vienos daugiau ar mažiau bendrauja su treneriu, kitos visai nebendrauja. Tačiau jokių atviresnių užuominų neišgirdau – esu aiškiai užbrėžęs ribą, kurios negalima peržengti. Ta riba – vos ne kaip elektros šokas. Tai nėra gerai. Man kartais norisi laisvesnių santykių, kad po varžybų susirinkusios į vakarėlį žaidėjos, išvydusios trenerį, nesusigūžtų. Vengiu kartu linksmintis, kad jos galėtų atsipalaiduoti ir pasijusti laisvos bent tą vakarą.

Koks karjeros etapas jums pats svarbiausias?

Kažkada labai didžiavausi su ,,Vadu“ laimėjęs Lietuvos krepšinio A lygą. Su Vilniaus „Sakalais“ LKL esame laimėję bronzą. Esame pelnę ir Rusijos taurę. Treneriui labai svarbu pergalės ir titulai. Tačiau kai mano komandai sekasi, man norisi kuo greičiau sprukti į savo šeimą. O kai būnu su šeima ir nedirbu treneriu, to darbo pasiilgstu. Šie prieštaravimai mane nuolat persekioja. Šiandien galiu daryti du svarbius dalykus: dirbti TEO klube ir gyventi savo namuose. Ir kuo toliau, tuo labiau jaučiu gyvenimo prasmę, pasitenkinimą savo darbu.

Jei staiga gautumėte pasiūlymą treniruoti kelis klubus, kokiais kriterijais vadovaudamasis rinktumėtės?

Man pirmiausia rūpėtų išsiaiškinti, kokia klubo struktūra. Tai keletas dalykų: tradicijos, tikslai ir galbūt finansinė padėtis. Kitas dalykas, jei tai būtų aukščiausio lygio moterų komanda užsienyje ir vidutinė vyrų komanda Lietuvoje – aš rinkčiausi vidutinę Lietuvoje. Jei tektų rinktis iš TEO komandos ir geros vyrų komandos užsienyje, pasirinkčiau moterų, nes darbas jau pradėtas, klubas turi tradicijas ir strategiją. Paskutinis dalykas – man būtų labai įdomu žaisti stipriame čempionate, kur stiprūs varžovai, intensyvus grafikas, daug žiūrovų.

Ar anksčiau domėjotės moterų krepšiniu?

Labai mažai.

Ar kada nors tikitės sugrįžti pas vyrus?

Tikiuosi. Nežinau, kaip susiklostys gyvenimas, bet manau, kad vienintelė ir paskutinė moterų komanda, kurią treniruoju, yra TEO. Jei teks keisti, rinkčiausi vyrų.

Ar jums svarbi žmonos Rasos nuomonė priimant svarbius sprendimus?

Žinoma. Vienas svarbiausių veiksnių, dėl ko esu čia, yra būtent mano šeima, mano žmonos požiūris. Ji neprieštaravo dėl mano darbo Rusijoje, bandė prisitaikyti, bet abu priėjome prie nuomonės, kad jau geriau mažiau užmojų ir prabangių daiktų, bet Lietuvoje, savuose namuose auginti vaikus.

Ar turėdamas tiek darbų jaučiatės turtingas žmogus?

Ir taip, ir ne. Taip, nes tuo, ką turiu šiandien, manau, negali pasigirti eilinis žmogus, turintis aukštąjį išsilavinimą. Pavyzdžiui, mano tėvas, turėdamas aukštąjį inžinerinį išsilavinimą, negalėjo mėgautis atostogomis užsienyje arba kas trejus metus keisti automobilį. Ne, nes vertinant tai, ką šiandien gali pasiekti geras verslininkas, esu neturtingas.

Apskritai jaučiuosi turtingas, nes turiu tris vaikus, išsilavinimą, stogą virš galvos, galiu parduotuvėje nusipirkti to, ko reikia. Didžiausia vertybė ta, kad mes neturim tikslo, kaip tuos turtus padidinti. Mums gana to, ką turim, dabar svarbu tik moralinės vertybės, sveikata, geri santykiai, turėti kuo daugiau draugų ir matyti kuo mažiau blogio.

Koks buvo jūsų kelias į sportą?

Mokykloje labai norėjau būti geru žaidėju, bet labai anksti suvokiau, kad juo nebūsiu. Norėjau būti arba geru, arba visai nebūti, bet noras būti krepšinyje išliko – jei ne žaidėju, tai kažkuo kitu. Galėjau būti geras teisėjas, bet nepatiko. Atsitiktinai pabandžiau trenerio darbą. Sekėsi, tad ir įsitraukiau. Įstojau Vilniaus pedagoginiame universitete studijuoti kūno kultūrą ir geografiją. Didelį postūmį man suteikė doktorantūros studijos.

Ko jus išmokė sportas?

Drausmės, užgrūdino charakterį, išmokė, kaip racionaliai paskirstyti prioritetus gyvenime, taip pat davė daug pamokų, ypač gyvenimas ir darbas Rusijoje. Be to, nedirbdamas treneriu nebūčiau tiek pakeliavęs ir pamatęs šalių.