INTERVIU: Š.Jasikevičius: "Dabar esu 12 metų vyresnis, protingesnis, turbūt lėtesnis" (VIDEO)

Šiandien į Vilnių atvykęs naujasis Vilniaus „Lietuvos ryto“ atakų organizatorius Šarūnas Jasikevičius buvo pristatytas žurnalistams surengtoje spaudos konferencijoje.

34 metų 193 cm ūgio įžaidėjas pasakojo, kad džiaugėsi, jog pagaliau baigėsi gerokai užsitęsusios komandos paieškos ir teigė, kad nori įrodyti vis dar galintis žaisti aukščiausiu lygiu.

Koks jausmas būti Vilniuje?

Keista kažkaip, nes dar vakar buvau bedarbis, tokioje kvailoje situacijoje, o šiandien turi komandą, vėl atsirado krepšininko gyvenimas. Prie jo vėl reikės įprasti. Vis tiek, tiek metų esi įpratęs treniruotis, o dabar galvojau tik kaip vystyklus pakeisti, daugiau nieko.

Kas lėmė apsisprendimą žaisti „Lietuvos ryte“?

Atvirai pasakius nusibodo laukti tų „didžiųjų komandų“ pasiūlymų. Pastarosiomis dienomis subyrėjo derybos su jomis. Padariau klaidą, kad anksčiau neatvykau čia, o kažko laukiau. Žinoma, paprasčiau yra laukti, kai namuose yra dukrytė, su kuria norisi pabūti, bet krepšinis ir vaikas yra suderinami dalykai. Pasiilgau krepšinio ir noriu rungtyniauti.

Kiek esate pasiruošęs? 

Treniravausi ne su Eurolygos lygio komanda, kuri sprendė savus klausimus, nes ruošėsi rungtynėms. Gaudavau treniruočių daug, bet kai artėdavo rungtynės, jie spręsdavo savo reikalus, o aš būdavau pastumtas į šoną, kas yra pakankamai normalu. Procentais nepasakysiu, kiek esu pasiruošęs. Reikia treniruotis, žaisti. Galbūt 60–70 procentų.

Rytoj pasirodysite aikštelėje?

Nežinau, čia jau reikia kalbėtis su treneriu. Nežinau, kokia dabar situacija. Nemanau, kad esu pasirengęs rungtyniauti, nes paskutines rungtynes esu žaidęs birželio pradžioje, tai prabėgo beveik pusę metų. Jaučiuosi gana neblogai, bet kai ateini žaisti prie pajėgią komandą, reikia kažkiek laiko adaptuotis. Tai yra normalu.

Nebuvo minčių kabinti sportbačius ant vinies?

Ne, jeigu baigsiu karjerą, tai baigsiu ją dėl savų priežasčių. Praėjusiame sezone pasidariau operaciją ir lėtai atsigaudinėjau, dėl to manimi nelabai daug kas tiki, kad galiu žaisti geriausiose ekipose. Noriu žaisti, jėgų yra. Kiek jų yra, nežinau, bet noro labai daug. Jeigu jau vienas prisiversdavau po 5-6 per savaitę nueiti į salę, tai rodo, jog noriu žaisti. Motyvacijos yra labai daug, o ar nugara leis, ar jėgų bus, parodys laikas.

Kiek sprendimui įtakos turėjo, kad komandoje dirba jūsų draugas Darius Maskoliūnas?

Neturėjo jokios įtakos. Daugiausiai reikšmės turėjo, kad per pusantro mėnesio daugiausiai „Lietuvos rytas“ rodė iniciatyvą: Vainauskų šeima, tiek vyriausiasis treneris, Darius. Labiausiai jaučiausi norimas. Visada reikia eiti ten, kur labiausiai esi norimas, laukiamas.

Kokie prisiminimai iš sezono „Lietuvos ryte“?

Tuomet komanda tik kūrėsi. Sezonas buvo geras tiek man, tiek komandai. Negaliu patikėti, kad nuo to laiko praėjo dvylika metų. Keista labai.

Ar galite palyginti tą Šarūną Jasikevičių ir dabartinį?

Dabar esu 12 metų vyresnis. Duok Dieve protingesnis, turbūt lėtesnis. Man svarbiausia, kad baigsiu sportuoti tik tada, kai nenorėsiu eiti treniruotis ir man tai bus kančia. Jeigu aš vienas tai darau, tai reiškia noriu. Kol noriu, turiu motyvacijos, stengsiuosi žaisti kuo geriau ir sau, ir savo komandai.

Ar stebėjote „Lietuvos ryto“ žaidimą Eurolygoje? Ko trūko komandai?

Neturėjau daugiau ką veikti, tik sekti rezultatus. Būtų neetiška kažką sakyti, ko trūko. Nežinau, ko jiems trūksta. Komanda atrodo tikrai gera.

Visą karjerą jums buvo svarbus 13 numeris, o dabar žaisite 22–uoju.

Jau ir NBA, ir „Panathinaikos“ gretose buvau netekęs to numerio, todėl svarba sumažėjo. Niekada man tai nebuvo labai svarbu. Tiesiog mano mėgstamiausias numeris, kurį turėjo mano krepšininko idealas Šarūnas Marčiulionis. Tai prasidėjo ir tas numeris pats „užkibo“.

Kokia jūsų sveikatos būklė dabar?

Paskutinius praėjusio sezono tris mėnesius žaidžiau gerai ir buvau patenkintas tuo, kaip atrodžiau. Tik gaila, kad po operacijos atsigavau žymiai lėčiau nei pats tikėjausi. Dabar nejaučiu skausmų. Koja yra operuoti ir ji yra tokia, kokia yra. Daugiau problemų yra su kita koja, nes ji dirba daugiau. Taip būna visiems

Kodėl nepasirašėte sutarties su „Žalgiriu“?

Tuo metu, kai buvo susidomėjimas iš kauniečių pusės, teko bendrauti su ponu Vladimiru Romanovu. Kaip jau minėjau, reikia eiti ten, kur esi laukiamas ir norimas, o po pokalbio su juo gavau atvirkštinį įspūdį. Per paskutinius du mėnesiu jų atsakymas buvo, kad jie manęs nenorėjo.

Kodėl nepavyko su „Unicaja“ susitarti?

Tiesiog nepavyko ir tiek. Dabar nenoriu gilintis, kodėl nepavyko susitarti su viena ar kita komanda. Dabar esu „Lietuvos ryte“ ir tiek žinių.

Galbūt „Lietuvos rytas“ taps paskutine karjeros stotele?

Nežinau. Dabar man 34 metai. Po sezono bus 35, todėl niekada negali žinoti. Šiuo metu galvoju, kad ne, o ką kalbėsiu vasarą, pamatysime vasarą.

Galvojate apie žaidimą Lietuvos rinktinėje?

Dabar anksti apie tai kalbėti. Apie žaidimą rinktinėje galvoju nuo to, kai paskelbė, kad Lietuvoje vyks pirmenybės. Kūno būsena ir situacija gali daug ką pakeisti. Su treneriu Kęstučiu Kemzūra daug bendrajame, gerai sutariame. Kai ateis vasara, tada galvosime, dabar dar daug laiko.

Naujas karjeros etapas yra didžiulis iššūkis?

Kiekvienas iššūkis yra iššūkis. Ar didžiulis? Taip, didžiulis. Naujas sezonas, naujos idėjos, norisi realizuoti kažką naujo. Nebūtų iššūkio, tuomet tikrai reikėtų sportbačius kabinti.

Jeigu ne „Lietuvos rytas“ liktumėte šį sezoną be komandos?

Nežinau, visko galėjo būti, bet negalvoju apie tai. Buvau labai nepatenkintas situacija, kad komandos paieškos užsitęsė. Pastaruoju metu nebuvau laimingas sėdėdamas namuose ir laukdamas agento skambučių. Visada sakau, kad krepšininko karjera nėra vien tik titulai, medaliai. Būna ir tokių variantų. Aš suprantu, kodėl kitos komandos į mane žiūri atsargiau. Visgi tai jau trauma, amžius. Mano pagrindinis tikslas įrodyti jiems ir pačiam, kad aš galiu žaisti aukščiausiame lygyje.