INTERVIU: "Šis medalis — Robertui svarbiausias"

Šiaulietė, buvusi krepšininkė, Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės kapitono Roberto Javtoko mama Alma Javtokienė sako, kad iškovota Pasaulio krepšinio čempionato bronza — didžiausias sūnaus laimėjimas.

Tikėjo rinktinės sėkme

„Čempionatas paliko nerealų įspūdį. Man rinktinės iškovotas medalis nebuvo tokia didelė nuostaba, nes visada tuo tikėjau. Nors kitiems tai atrodė kaip svaičiojimas, tačiau tai buvo realu“, — sakė A. Javtokienė.

Izmyre ji stebėjo grupės rungtynes. Paklausta, kokius iš ten parsivežė įspūdžius, krepšininko mama sakė: „Galima šimtą kartų pasakoti, bet geriau pamatyti patiems. Iki tol nesu važiavusi į jokį krepšinio čempionatą ar olimpines žaidynes, tačiau visa atmosfera — nereali. Vienintelis krepšinis sujungia visą Lietuvą.“

A. Javtokienė pasakojo, kad dalyvavo totalizatoriuje ir atspėjo dvikovos su Ispanija rezultatą. „Visada buvau “užsikodavusi“, tikėjau rinktinės sėkme, — sakė buvusi krepšininkė. — Labai džiaugiuosi rinktinės palaikymu. Manau, kad jis buvo labai svarbus ir dalis rinktinės pergalių. Kai lietuviai iš arenos išeidavo, ji tapdavo pustuštė, tyli.“

— Pusfinalyje pralaimėjome amerikiečiams. Ar ir tada tikėjotės pergalės?

— Visą laiką sakiau, kad laimėsim, tačiau mažai ir pralošėm. JAV rinktinė — be galo stipri, jos krepšininkai žaidžia geriausiuose klubuose. Vien pažiūrėjus į jų fizinius duomenis, matosi, kad jie labai galingi. Viskas taip ir turėjo būti. Juo labiau, kad amerikiečiai buvo nusiteikę. Anksčiau jie tikėdavosi, kad ateis ir pasiims pergalę. Šįkart į dvikovą žiūrėjo rimtai.

Ir verkė, ir džiaugėsi

— Kaip Robertas jautėsi čempionato metu?

— Robertui šis čempionatas — ne pats geriausias. Nors jis mano sūnus, tačiau, vertinant iš šono, galiu pasakyti, kad tokio vidinio užtaiso, kokį turi jis, reikia pavydėti.

— Ar jūsų sūnus sulaukė daug sveikinimų?

— Sveikinimai plaukė ir plaukė. Po rungtynių net nebuvo įmanoma susiskambinti — jo telefonas vis buvo užimtas. Robertas turi daug draugų, pažįstamų, šiaip gerbėjų, tad visi ir sveikino. Mačiau, kokia euforija.

Kai visi atėjo lipti ant trečiosios vietos pakylos, visas kūnas ėjo pagaugais. Įdomu, kaip jie buvo viskam pasiruošę, iš kur gavo vėliavas — viskas kaip pagal scenarijų. Džiugu, kad didžiosioms šalims nušluostėme nosis — Ispanijai, Argentinai, ir — visiems skeptikams.

— Kaip savo sūnų pasveikinote jūs, mama?

— Aš, žinoma, ir verkiau, ir džiaugiausi. Žiūrėdami rungtynes visi klykavome, rėkavome. Emocijos liejosi per kraštus. Vakare žadu važiuoti pasitikti rinktinės.

— Dar prieš čempionatą Robertas gavo traumą, vakar taip pat. Kaip jo koja?

— Traumuotos abi kojos. Į abi leidžiami vaistai. Man, kaip mamai, tai ypač skaudu, jis žaidė kęsdamas skausmus.

— Roberto žmona Vilma stebėjo kovas iš tribūnų Stambule. Ar Robertui svarbus žmonos palaikymas?

— Šio klausimo reikėtų klausti jų pačių. Niekada nemėgstu kalbėti už kitus. Izmyre tribūnuose buvau aš, o Stambule — Vilma. Turi būti kažkas iš artimų žmonių, kurie palaikytų.

Skambiausia pergalė

— Ką Robertui reiškia kapitono vardas?

— Tai — didžiulė atsakomybė. Ne viską lemia pelnyti taškai. Iš šalies atrodo, kad jis sukuria puikų mikroklimatą. Manau, kad Robertas atsakomybę neša garbingai. Komandos mikroklimatas — labai geras. Puikus nusiteikimas.

— Robertas yra iškovojęs ne vieną skambią pergalę. Ar Pasaulio čempionato trečioji vieta didžiausia jo pergalė?

— Ko gero, tai jam reiškia labai daug — pats aukščiausias pasiekimas. Juo labiau, kad tai ne Roberto karjeros pradžia, o branda. Mūsų mažai šaliai ir ketvirtoji vieta jau būtų verta aukso.

— Ar sūnus gaus poilsio ar iškart vyks į naująjį klubą — Valensijos „Power Electronics“?

— Net nežinau. Robertui reikia leisti porą dienų pailsėti, tačiau klubai visada laukia savų žaidėjų ir nori, kad jie atvyktų kuo greičiau.

„KODAS“: Roberto Javtoko mama Alma Javtokienė sako buvo “užsikodavusi“ — tikėjo rinktinės sėkme.

Redakcijos archyvo nuotr.