INTERVIU: T.Delininkaitis: esu arčiau Lietuvos ir savo šeimos, nesinorėjo kažkur trankytis

Europos vicečempionas Tomas Delininkaitis prieš pat naująjį sezoną sukirto rankomis su Ramūno Butauto vadovaujamu Rygos VEF klubu. Lietuvis į Latviją persikėlė iš Ukrainos, kur metus atstovavo Čerkasų „Mavpy“ komandai.

Į ekipą sėkmingai įsiliejęs gynėjas Vieningoje lygoje per rungtynes vidutiniškai renka po 8,6 taško ir atlieka po 3,6 rezultatyvaus perdavimo. Europos taurės turnyre pelno po 10 taškų ir komandos draugams asistuoja po du kartus.

Trečiadienį šiose varžybose rygiečiams teko nuryti karčią piliulę. Namuose rezultatu 73:94 teko nusileisti Haifos „Maccabi“ krepšininkams.

Portalui Alfa.lt krepšininkas teigė, kad ekipai pritrūko užsidegimo: „Į aikštę išėjome užsnūdę. Be energijos, ugnelės. Žinojome rungtynių svarbą. Žinojome, kaip reikia žaisti, tačiau pritrūko agresyvumo.“

Kokia dabartinė komandos būklė? – Alfa.lt paklausė T. Delininkaičio.

Neskaitant vakarykščio mačo, viskas buvo gerai. Na, nesėkmingai susiklostė ir Vieningosios lygos susitikimas su Minsko ekipa. Visas rungtynes pirmavome ir turėjome laimėti, tačiau gavosi taip, kaip gavosi.

Kaip vertinate Vilniaus „Lietuvos ryto“ ir Kauno „Žalgirio“ žaidimą šiame sezone?

„Lietuvos rytas“ ganėtinai nustebino mane. Su jais teko žaisti Eurolygos atrankos turnyre. Tai yra stipri, gerai sukomplektuota komanda. Šiemet vilniečiai yra žymiai stipresni nei praėjusiame ar tame sezone, kai dar žaidžiau „Žalgiryje“. Kalbant apie kauniečius, jie yra susilpnėję, tačiau žinome, kokia situacija buvo pernai.

Kodėl vilniečiai „nusėdo“?

Sportininkai nėra robotai. Jie negali 10 ar 12 mėnesių išlaikyti vienodo žaidimo lygio. Ypač tie krepšininkai, kurie vasarą atstovauja savo šalių rinktinėms. Natūralu, kad tas „nusėdimas“ būna. Jokios mistikos nėra.

O pats ar spėjote atsigauti prieš klubinio krepšinio sezoną?

Tiek Europos čempionate, tiek ir klubiniuose turnyruose tas krepšinis yra tas pats. Skiriasi tik trenerių sistemos. Aš rinktinėje daug laiko žaisti negaudavau. Taigi, kaip tik buvau užsisėdėjęs.

Kas lėmė jūsų apsisprendimą keltis į VEF klubą?

Prisidėjo ir treneris R. Butautas, ir tai, kad norėjosi būti arčiau Lietuvos, arčiau šeimos. Turiu mažą vaiką, septynių mėnesių, taigi nesinorėjo trankytis kažkur toliau. Esu arčiau namų, taigi prireikus pagalbos ir tėvai, ir žmonos mama galėtų atvažiuoti. Kol kas Rygoje dar esu vienas.

Ar skiriasi krepšinis Ukrainoje ir Latvijoje?

Komandų lygis tikrai kitoks. VEF dalyvauja ir Europos taurėje, ir Vieningoje lygoje, o praėjusiais metais Čerkasų ekipa žaidė tik vietiniame čempionate, kuriame buvome priskiriami prie autsaiderių.

Apsipratote Rygoje?

Jaučiuosi kaip namie. Ir parduotuvės kaip Lietuvoje, ir picerijos. Nelabai atrodo, kad būčiau į užsienį išvažiavęs. Miestas taip pat labai gražus, taigi jokių problemų nekyla.

Kaip jus priėmė komandos draugai?

Visur, kur esu žaidęs, kolektyvai būdavo draugiški, ypač palaikantys legionierius. Komandos draugai stengiasi kaip įmanoma labiau padėti, nes ir patys yra žaidę užsienyje, taigi žino, kaip jaučiasi atvykęs naujokas. Juk pirmaisiais mėnesiais būna sunkiausia. Esu dėkingas, jie tikrai man padeda. Bendraujame, kartu vakarieniaujame. Su treneriu taip pat viskas gerai. Žinau jo sistemą, juk teko žaisti jo vadovaujamoje rinktinėje. Problemų tikrai jokių nėra.