INTERVIU: Trūko tvirto balso

Buvusi ilgametė Lietuvos moterų krepšinio rinktinės kapitonė Lina Brazdeikytė per vakarykštes nacionalinės komandos rungtynes su italėmis Rygos arenos tribūnose ramiai sėdėti negalėjo. Ją į neviltį varė statiškas ir apatiškas mūsiškių žaidimas.

Planavusi Senojo žemyno pirmenybių kovas Rygoje stebėti iki jų pabaigos, vakar L.Brazdeikytė savo nuomonę pakeitė. “Iki finalo neatlaikys mano nervai - mūsų nėra, o kitos komandos vis dar kovoja”, - liūdnai šyptelėjo buvusi rinktinės kapitonė.

- Lina, kodėl mače su italėmis rinktinė atrodė taip prastai? - “Respublika” paklausė L.BRAZDEIKYTĖS.

- Visą laiką laukiau, kada mes pradėsime naudoti asmeninį arba aikštės spaudimą, kad kažkaip perimtume iniciatyvą. Pirmajame kėlinyje italės visiškai miegojo. Ir Simona Balardini (Simona Ballardini) kamuolius atidavinėjo į mūsų rankas, ir jų metimai buvo skuboti. Aišku, Laura Mači (Laura Macchi), turėdama ūgio persvarą prieš Sandrą Valužytę, galėjo daryti ką nori, bet čia nieko nepakeisi. Kažko trūko. Juk matėme, kad skęstame, kad nepavyksta pasiekti persilaužimo. Turėjome 8 taškų persvarą, tačiau ją išbarstėme, ėmėme atsilikti, tačiau vis tiek nieko nedarėme - nei spaudėme varžoves, nei bandėme keisti gynybos sistemą. Matėsi, kad ir visos panos labai nervinosi, nes pralaimi. Tačiau nebuvo daroma nieko. Trūko ugnies, rizikos. Nepasiteisins, tai nepasiteisins, bet bent jau pabandyk.

- Ar įmanoma laimėti žaidžiant be derinių?

- Pačioje pradžioje mums tie derinukai pavykdavo, tačiau vėliau juos visi išanalizavo. Kai varžovės nutraukdavo pirmąjį mūsų perdavimą, mes nebežinodavome, ką daryti toliau. Kiek buvo tokių situacijų, kur visos išsirikiuoja apie tritaškio liniją, kamuolį perduoda Eglei Staknevičienei ir žiūri, ką ji darys. Nenoriu sakyti, kad tai netvarka, tačiau panašiai ir buvo.

- Rūtenis Paulauskas po rungtynių pareiškė, kad didelių klaidų jam išvengti pavyko. Sutinkate?

- Visi esame tame pačiame laive ir sakyti, kad aš nekaltas, o visi kiti kalti, negalima. Iš kitos pusės, ne aš turėčiau spręsti apie trenerių darbą. Kaip žaidėja nebuvau komandos viduje ir nežinau, kas ten vyko.

- Tačiau rungtynes stebėjote iš šalies.

- Taip. Iš šalies mačiau, kad yra derinys, kurio metu Rimutė (Valentienė - red. past.) įkerta po krepšiu ir “atseit” turi būti laisva, bet ji kokio ūgio? Metro šešiasdešimt. O ji bus laisva prieš dvidešimt centimetrų aukštesnę žaidėją. Elementarios logikos labiausiai ir trūko. Man buvo siaubingai gaila panų. Agnė (Abromaitė - red. past.) mesdama baudas tiek nervinosi, kad net trenkė kamuolį į grindis. Įsivaizduoju, kaip jos jautėsi aikštelėje. Kaip baisu yra taip pralaimėti ir matyti, kad nieko negali pakeisti. Juo labiau važiuoti namo neišėjus į ketvirtfinalį. To dar nėra buvę.

- Ar, jūsų nuomone, R.Paulauskas turėtų trauktis?

- Atsakyti į tokį klausimą būtų netaktiška. Kai žaidžiau rinktinėje, visi sėdėdavo tribūnose, būdavo didžiausi specialistai ir sakydavo, kad reikėjo daryti tą ir aną. Dabar pati pradedu taip šnekėti. Tai bjauri situacija ir visi joje esame. Badyti pirštais ir sakyti, kad kaltas yra vienas ar kitas, būtų nesąmonė.

- O kas tuomet kaltas? Visa komanda?

- Man atrodo, kiekvienas: ir žaidėjos, ir trenerių kolektyvas turėtų iš šio čempionato pasimokyti. Reikia nepakartoti tų pačių klaidų ir analizuoti, ką buvo galima padaryti kitaip, kuris sprendimas galėjo būti netinkamas ir prastas. Kiek žinau, federacija sudarė geras sąlygas rengtis čempionatui, todėl priežasčių reikia ieškoti viduje.

- Komandoje nebuvo ir tikros lyderės.

- Atrodo, kad trūksta tvirto žmogaus, kuris galėtų komandą ištempti lemiamais momentais. Tačiau tas lyderis nebūtinai turi būti aikštelėje. Trūko tvirto balso ir stuburo. Nebuvo matyti tvirto charakterio ir ekipos žaidimo braižo, kokį turi kitos rinktinės. Rygoje prie manęs buvo priėję prancūzai, ispanai ir klausė: “Kas nutiko, kas darosi? Vieną dieną rinktinė atrodo taip, kitą - kitaip. Kur jūsų komandinis krepšinis, kuriuo jūs visada garsėjote? Kur jūsų užsidegimas ir noras žaisti?” Visi man taip aiškino. Ką jiems turėjau atsakyti?