INTERVIU: V.Bosničius: "Europos taurės finalą žiūrėjau atsistojęs"

Vedranas Bosničius. Vilniaus "Lietuvos ryto" legionierius iš Bosnijos ir Hercegovinos, kurio daugelis greičiausiai jau nebeprisimena.  Sostinės klubo marškinėlius V.Bosničius vilkėjo dalį 2001/2002 metų sezono. To sezono, kai Vilniaus "Lietuvos rytas" laimėjo NEBL taurę bei LKL čempionų žiedus, o ekipoje rungtyniavo tokios pavardės: Macijauskas, Šiškauskas, Kaukėnas, Javtokas, Jasaitis.

Į „Lietuvos rytą“ V.Bosničius atvyko jau išbandęs jėgas Kroatijos, Vengrijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Lenkijos , Turkijos lygose. Viduryje 2001/2002 sezono, palikęs Vilnių, žaidėjas grįžo į gimtinę ir pabaigė sezoną KK "Bosna" gretose. Vėlesni karjeros vingiai įžaidėją nubloškė į Portugaliją, Lenkiją ir galiausiai - į Švediją.

Šiuo metu 33 metų buvęs "Lietuvos ryto" legionierius dirba Švedijoje, trenerio asistentu "Sodertalje Kings" klube bei vyriausiuoju Švedijos U-15 rinktinės treneriu.

Portalas "Rytasbasket.lt" pakalbino buvusį komandos įžaidėją iš Bosnijos.

"Prieš atsakydamas į klausimus, noriu pasakyti, kad man yra labai malonu, kad Vilniuje mane dar kažkas atsimena. Aš labai gerbiui "Lietuvos rytą" ir visą Lietuvos krepšinį. Mano nuomone, Lietuva yra viena iš trijų geriausių krepšinio valstybių pasaulyje. O gal ir pati geriausia. Lietuva turi gausybę gerų žaidėjų, nors ir yra labai maža. Tokia maža, kaip mano gimtinė – Bosnija ir Hercegovina", – susižavėjimo Lietuvos krepšiniu neslėpė Vedranas.

-    Vedranai, ką veikiate šiuo metu?
-    Šiuo metu dirbu trenerio asistentu "Sodertalje Kings" klube bei esu krepšinio skautas visoje Skandinavijoje. Taip pat nuo šių metų Švedijos krepšinio federacija mane paskyrė treniruoti Švedijos U-15 rinktinę.  Šiais metais aš padėjau kelioms Europos komandoms įsigyti jaunų vaikinų iš Švedijos, kurie tikrai yra talentingi ir jiems reikia stiprių komandų. Nežinau, ar "Lietuvos rytas" seka jaunus žaidėjus Skandinavijoje, bet tai tikrai būtų naudinga abiems Lietuvos grandams, tiek "Lietuvos rytui", tiek "Žalgiriui".

Šiuo metu turiu pasiūlymų treniruoti keletą klubų Europoje, bet turiu dar metus galiojantį kontraktą Švedijoje, todėl liksiu Skandinavijoje.

- Kaip įvertintumėte savo kaip krepšininko karjerą?
- Rungtyniavau devyniose skirtingose šalyse, atstovavau keturiolikai skirtingų komandų ir dalyvavau beveik visuose Europiniuose turnyruose. Esu labai laimingas, kad galėjau tiek daug pamatyti, sutikti tiek daug gerų žmonių bei puikių krepšininkų. Visą savo įgytą patirtį stengiuosi įtraukti į savo, kaip trenerio, filosofiją. Per karjerą turėjau ne vieną puikų trenerį, todėl turiu galimybę perteikti jų mintis ir idėjas savo žaidėjams.
 
- Kodėl taip anksti baigėte krepšininko karjerą?
- Daugelis žmonių kalba, kad karjerą baigiau per anksti ir dar galėjau rungtyniauti mažiausiai tris – keturis sezonus. Tačiau mano nuomonė – priešinga. Per paskutinius ketverius – penkerius metus,  būdamas žaidėju aš pradėjau galvoti kaip treneris ir buvo tik laiko klausimas, kada baigsiu žaidėjo karjerą ir pradėsiu treniruoti. Aš vadovaujuosi mintimi, jog ką bedarytum savo gyvenime, kad sulauktum sėkmės, turi atiduoti daugiau negu tu manai galįs atiduoti tą akimirką.

- Kokie Jūsų prisiminimai apie Vilnių ir Lietuvą?
- Vilniaus – vienas gražiausių miestų Europoje. Aš turėjau progą pamatyti visą Europą, bet Vilniuje radau kažką ypatingo. Aš visada prisiminsiu nuostabųjį Vilniaus senamiestį ir labai paslaugius vietos žmones. Apskritai, visa Lietuva yra labai graži šalis, tačiau Lietuvoje mane labiausiai stebina žmonių meilė krepšiniui. Kartu su buvusia Jugoslavija tai yra geriausia krepšinio šalis pasaulyje.

- Su kurio ekipos žaidėjų daugiausiai bendraudavote Vilniuje?
- Tuo metu "Lietuvos ryte" žaidė daugybė gerų vyrukų ir aš puikiai sutariau su jais visais. Gal šiek tiek daugiau laiko praleisdavau su broliais Javtokais, Kaukėnu bei Macijausku, kurie yra ne tik geri krepšininkai, bet ir labai geros širdies žmonės. Vis dar atsimenu, kaip jie man surengė atsisveikinimo vakarėlį kažkuriame Lietuvos klube ar bare, kurio pavadinimą, deja, pamiršau. Tačiau tai tikrai yra puikūs prisiminimai.

- Ar šiuo metu sekate „Lietuvos ryto“ žaidimą?
- Be abejo! Stebėjau komandos pasirodymą Turine. Apskritai, "Lietuvos ryto" žaidimą seku kiekvienais metais. Visada įdomu žiūrėti LKL finalus prieš "Žalgirį".
Nors rungtynės Turine jau senokai praėjo, vistiek norėčiau pasveikinti visus komandos žaidėjus bei ypatingai trenerį Rimą Kurtinaitį, kuris nuveikė didelį darbą valdydamas komandą Turine bei ypatingai prieš „Chimki“, kuriems dar prieš rungtynes buvo prognozuojama pergalė. Paskutinis rungtynių ketvirtis prieš „Chimki“ buvo labai įdomus ir neleido man ramiai sedėti. Žiūrėjau atsistojęs beveik visą laiką. Tikriausiai kaltas mano karštas temperamentas (juokiasi – aut. past.).

- Ar prisimenate lietuviškų žodžių?
- Taip, atsimenu keletą žodžių tokių, kaip "labas". Taip pat atsimenu skaičius. Nors ir kalbu keturiomis skirtingomis užsienio kalbomis, lietuvių kalbos nesugebėjau išmokti. Man ji pasirodė be galo sunki.

- Jūsų krepšininko idealas?
- Be jokios abejonės – Draženas Petrovičius. Man jis visada bus geriausias. Tačiau toje kartoje eks-Jugoslavijoje ir Lietuvoje buvo daugybė gerų žaidėjų, kaip Arvydas Sabonis, Dino Radja, Šarūnas Marčiulionis, Tony Kukočius, Rimas Kurtinaitis, Aleksandr Djordjevičius, Jurij Zdovcas, Vlade Divacas.
Taip pat netrūksta puikių krepšininkų ir iš jaunesnės kartos: Šarūnas Jasikevičius, Dejan Bodiroga, Ramūnas Šiškauskas, Arvydas Macijauskas, Damir Mulaomerovičius, Predrag Stojakovičius... Būtų kvaila visus vardinti...

- Jūsų trenerio idealas?
- Geras treneris yra tas, kuris iškovoja trofėjus bei leidžia tobulėti jauniems krepšininkams. Gerbiu daug trenerių, tačiau labiausiai norėčiau išskirti Dušaną Vujosevičių (Belgrado „Partizan“ vyr. treneris) bei Željko Obradovičių (Atėnų „Panathinaikos“). Man buvo garbė, kad D.Vujosevičius mane treniravo, kai buvau žaidėjas. Taip pat "Lietuvos rytas" šiemet laimėjo viską ir R.Kurtinaitis parodė, jog buvo ne tik puikiu žaidėju, bet ir yra puikiu treneriu.