INTERVIU: V.Dabkus: "Gyveni ir mokaisi"

Valdas Dabkus – "Nevėžio" ekipos 205 cm ūgio, 108 kg svorio puolėjas – gimė 1984 metų kovo 26 dieną Kaune. Valdo senelis ir tėtis buvo krepšininkai, iš kurių vaikinas paveldėjo ne tik ūgį, bet ir aistrą krepšiniui.

Septyniolikmetis puolėjas papildė Kauno "Žalgirio" dublerių gretas, po metų išvyko į Jungtines Amerikos valstijas. Netrukus sugrįžęs į Europą, Valdas leidosi į savo klubo paieškas – žaidė Lenkijoje, kur sugebėjo iškovoti čempiono vardą, Italijoje, Latvijoje. 2006 metais jis parvyko į gimtąjį Kauną ir pasiryžo ginti "Atleto" garbę, o 2008-aisiais su V. Dabkumi rankomis sukirto "Nevėžio" vadovybė. Rezultatyvusis puolėjas, LKL rungtynėse pelnantis 15, o BBL – 13 taškų, kaip mat pateko į komandos lyderių sąrašą.
 

Senelio ir tėčio pėdomis

– Valdai, gal galėtumėte papasakoti, kaip susidomėjote krepšiniu?

– Gimiau sportininkų šeimoje: mama buvo lengvaatletė, o tėtis žaidė profesionalų krepšinį, netgi atstovavo "Žalgirio" dubleriams. Mano senelis irgi žaidė krepšinį, tad šiuo žaidimu susidomėjau ir pats. Į Arvydo Sabonio krepšinio mokyklą pirmąkart atėjau būdamas septynerių.

– Kokią vietą Jūsų gyvenime užima krepšinis?

– Krepšinis – mano gyvenimo dalis. Šioje sporto šakoje aš galiu išreikšti save.

– Kurios varžybos Jums labiausiai įsiminė?

– Kiekvienas laimėjimas kuo nors įsimena. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie kiekvieną nesėkmę – jos verčia eiti į priekį, tobulėti ir kažką keisti.

– O galbūt esate bandęs ir kokią kitą sporto šaką?

– Paauglystėje metus žaidžiau futbolą. Iki šiol juo domiuosi, žiūriu Europos čempionų lygos rungtynes.
 

Pakeitė požiūrį į teisėjus

– 2002 metais išvykote mokytis į Jungtines Amerikos Valstijas, Floridos "Air Academy" vidurinę mokyklą. Kodėl jau po pusmečio sugrįžote atgal?

– Man nepatiko gyvenimas Amerikoje. Prieš išvykstant, viskas buvo piešiama kitomis spalvomis, tačiau nuskridęs ten pamačiau, jog viskas kardinaliai skiriasi nuo pasakojimų, kuriuos buvo tekę girdėti. Pradžioje maniau, jog situacija, kurioje atsidūriau, yra normali, kad tik man, naujai atvykusiam, sunku prie jos priprasti. Tačiau laikas bėgo, bet niekas nesikeitė, todėl ilgiau nebeištvėriau ir sugrįžau.

– Esate ragavęs legionieriaus duonos. Kokie, Jūsų nuomone, privalumai rungtyniauti tėvynėje, ir kodėl daugelis veržiasi žaisti užsienyje?

– Legionieriumi būti verta dėl finansinių sumetimų, be to, gali susipažinti su nauja kultūra, išmokti užsienio kalbos. Lietuvoje rungtyniauti verta dėl to, kad čia gyvena tavo draugai, o ir studijas geriausia baigti tėvynėje.

– Sakykite, ar dažnai esate baudžiamas už ginčus su varžybų arbitrais?

– Nelabai. Tiesa, buvo laikai, kai teisėjai mane dažniau bausdavo techninėmis pražangomis už ginčus ir nenorą sutikti su jų sprendimais. Bėgant metams, pakeičiau požiūrį į rungtynių arbitrus – anksčiau bandydavau įrodyti savo tiesą, o dabar supratau, kad teisėjai visada yra teisūs.
 

19 numeris - sėkmingas

– Vasarą rinkdamas komandą 2008-2009 metų sezonui, sulaukėte pasiūlymų iš įvairių ekipų. Kuo buvo pranašesnis "Nevėžis"?

– Pirmiausia, sutartį su šia komanda norėjau pasirašyti dėl to, kad už jos vairo stovi treneris Gintaras Leonavičius - iš ekipos vaikinų buvau girdėjęs, kad jis yra puikus strategas. Negana to, "Nevėžis" man pasiūlė neprastas sąlygas, tad sutartį pasirašiau būtent su Kėdainių komanda.

– Būtų įdomu sužinoti, ar patinka žaisti "Nevėžyje"?

– Taip. Čia yra puiki namų rungtynių atmosfera, nuostabus fanų palaikymas, kurią keliamas triukšmas įbaugina bet kokiu varžovus.

– Jei ne paslaptis, kaip Jus vadina komandos draugai?

– "Valodia".

– O kokia komandos tradicija Jums labiausiai patinka?

– Karavano žaidimas kiekvienos treniruotės pradžioje. Jo metu visi vaikinai varžosi, kuris yra taikliausias iš trijų taškų zonos, iš vidutinio nuotolio ir iš po krepšio. Nugalėtojui atitenka simbolinis prizas.

– Kodėl pasirinkote 19-uoju numeriu pažymėtus marškinėlius? Galbūt šis skaičius Jums ką nors reiškia?

– Anksčiau man yra tekę vilkėti 9-uoju, o vėliau –  ir 10-uoju numeriu pažymėtus marškinėlius. Abu skaičiai buvo sėkmingi, tad pamaniau, jog reikia juos sudėti ir pasirinkti naują numerį. Atrodo, neapsirikau, nes 19-asis numeris man yra netgi labai sėkmingas.

– Esate kaunietis. Ar randate ką veikti Kėdainiuose?

– Išeinu pasivaikščioti, apsipirkti. Daugiau laisvalaikio nelieka dėl įtempto darbo grafiko, be to, labai daug miegu.

Kėdainiuose – geriausias kolektyvas

– Ar komandoje pasitaiko rimtų konfliktų?

– Kaip ir kiekviename kolektyve, vienokių ar kitokių konfliktų būna. Tačiau, tai yra ne kiek konfliktai, kiek griežtesni patarimai. Iš tikrųjų, mūsų kolektyvas darnus, visi nesklandumai, jei tokių atsiranda, išsprendžiami labai greitai. Iš visų komandų, kuriose iki šiol teko žaisti, "Nevėžis" yra pats geriausias.

– Ar jaudinatės, prieš išeidamas į aikštelę?

– Nelabai. Tik kartais neramu, jog iš to didelio noro padaryti viską kuo geriau, gali gautis priešingas rezultatas. Būna, kad žaidėjai "perdega".

– Gimėte ir augote Kaune.  Tikriausiai, kaip tikras kaunietis sergate už "Žalgirį"? O galbūt už "Lietuvos rytą"?

– Už Kėdainių "Nevėžį",- juokiasi pašnekovas.

– Ko komandai trūksta iki pergalių BBL čempionate?

– "Nevėžio" šiemet yra tikrai pajėgi komanda, be to, turime puikiai savo funkcijas atliekantį komandos kapitoną Žydrūną Stankų. Trūksta tik patyrimo žaidžiant prieš aukšto lygio komandas.
 

Kovoja su varžovų agresija

– Kiekvienose varžybose priešininkai Jus apstumdo arba kaip nors kitaip grubiai elgiasi. Kaip sugebate išprovokuoti varžovų agresiją?

– Tikslingai  to niekada nesiekiu. Galbūt patiems varžovams atrodo, kad sąmoningai stengiuosi kažką blogo padaryti, tačiau visi mano veiksmai būna netyčiniai.

– Daugelis krepšinio mėgėjų dar pamena Jūsų konfliktą su Vaidoto Pridotko praeitame sezone, kuomet priešininkas Jums smogė į veidą. Ar susitaikėte su šiuo žaidėju?

– Tiesą pasakius, šį incidentą aš jau buvau pamiršęs. Su Vaidotu susitaikėme, nebelaikau jokio pykčio.

– Pasižymite gerais fiziniais duomenimis – ištverme ir fizine jėga. Ar jie yra įgimti, ar išsiugdyti, liejant prakaitą sporto salėje?

– Žinoma, kai kurie duomenys yra įgimti, tačiau teko nemažai padirbėti ir sporto salėje.

– O kokios yra gerosios ir blogosios Jūsų, kaip žaidėjo, savybės?

– Man sekasi tvardyti emocijas, šaltai reaguoti į neleistinus varžovų veiksmus, be to, esu kovingas. Blogųjų savybių taip pat turiu, todėl manau, kad dar reikia tobulėti.
 

Izraelyje – Kryžiaus keliu

– Galbūt ne tik žaidžiate, bet ir studijuojate?

– 2008 metų pavasarį baigiau Lietuvos kūno kultūros akademiją (LKKA) turizmo ir vadybos bakalauro studijas, o rudenį įstojau į Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) firmų organizavimo ir vadybos magistrantūrą.

– Tikriausiai rungtyniaujate ir Lietuvos studentų krepšinio lygoje?

– Taip, patekau į ją, įstojęs į VDU. Man patinka rungtyniauti universiteto komandoje, nes gaunu nemažai pažaisti, o ir kolektyvas neprastas – visai kaip "Nevėžyje".

– Įdomu, ar planuojate ateityje dirbti pagal įgytą specialybę?

– Apie tai dar nemąstau. Manau, laikas parodys, ar teks išsitraukti iš stalčiaus diplomą, ar ne. Kol kas savo ateitį sieju su krepšiniu.

– O ką veikiate laisvalaikiu?

– Mėgstu šeimininkauti namie, esu nebloga namų šeimininkė,- nusišypso krepšininkas.- Man patinka gaminti maistą, dažniausiai tradicinius patiekalus. Mėgstu poilsinės kelionės. Labiausiai įsiminė išvykos į Egiptą ir Izraelį prieš kelerius metus. Egipte sužavėjo senove dvelkianti aplinka, didingosios piramidės, o Izraelyje teko eiti netgi Kryžiaus keliu. Aišku, ne klūpomis, tačiau tai buvo labai įdomi patirtis. 

– Ar turite merginą?

– Taip, Kėdainiuose gyvenu su savo drauge Karolina.

– Ir paskutinis klausimas - ar galėtumėte pasakyti savo gyvenimo credo?

– Gyveni ir mokaisi.