INTERVIU: Žalgiriečio užsienis nevilioja

Arūnas Visockas per krepšiniui paaukotus metus yra laimėjęs ne vieną titulą. Buvęs žalgirietis viliasi, kad jo pėdomis paseks ir JAV rungtyniaujantis jo vyresnysis sūnus Deirūnas.

Barselonos (Ispanija) olimpinių žaidynių prizininkui, 1995 metų Europos vicečempionui, SSRS aukso medalio laimėtojui, daugkartiniam LKL čempionui švęsti nėra kada. Savo sukauptą didžiulę patirtį jis kasdien dalija Arvydo Sabonio krepšinio mokyklos auklėtiniams.

A.Visocko treniruojama 16-mečių grupė – viena pajėgiausių Lietuvoje. Į ją nemenkas viltis deda ir pats treneris, ir krepšinio specialistai.

„Savo vaikus“, kaip juos vadina pats A.Visockas, jis krepšinio paslapčių moko jau 8 metus. Per šį laikotarpį kaunietis su „Žalgirio“ ekipos dubleriais 3 kartus dalyvavo Eurolygos jaunimo turnyre. Sausio pradžioje Barselonoje jo laukia 4-asis bandymas.

– Arūnai, su kokiomis mintimis pasitikote savo 45-ąją sukaktį? – „Laikinoji sostinė“ pasmalsavo A.Visocko.

– Kai pagalvoju, nemažai metų prabėgo. Kaip sportininkas jau esu tinkamas žaisti veteranų komandose. Bet treneriui tai neblogas amžius.

– Jūsų laikų „Žalgiris“ skynė skambias pergales ir buvusioje SSRS, ir tarptautinėje arenoje. Tačiau vargu ar galėtumėte pasigirti turėjęs tokias pat gyvenimo, finansines sąlygas kaip dabartiniai žalgiriečiai. Ar nesigailite sportavęs netinkamu laiku?

– Kiekvienam – savas laikas. Gal tada ir neturėjome tokių gerų sąlygų kaip dabartiniai žalgiriečiai, tačiau sporto prasme pasiekėme išties nemažai. Tuo metu „Žalgiriui“ atstovavo visi stipriausi Lietuvos krepšininkai, nes neturėjome galimybės išvykti į užsienį. Vėliau pasitraukus lyderiams daugelį metų skynėme pergales LKL arenose.

– Krepšininko karjeros metais išsiskyrėte netaisyklingu, unikaliu metimu sukant riešą. Ar dabar, pastebėjęs savo auklėtinius vieną ar kitą žaidimo technikos elementą atliekant ne pagal vadovėlį, stengiatės jį taisyti?

– Jeigu matau, kad tas metimas labai klaidingas, pavyzdžiui, atliekamas stumiant kamuolį nuo pilvo, tada taisau. Juk vėliau vyrų krepšinyje žaidėjui tokio metimo atlikti neleis varžovai. Tačiau jei jis atakuoja savotiškai, bet taikliai, jam netrukdau. Jei vaiką imsi iškart „laužyti“, atsiras įtampa, jis, net ir mesdamas taisyklingiau, nebepataikys.

Kalbant apie mano metimą, jis nebuvo labai prastas. Pataikydavau neblogai, todėl treneriai manęs ir netaisė. Atakuoti taip, kaip mesdavau aš, manęs niekas nemokė, ta technika kažkaip savaime susiformavo.

– Nemenką ir labai sėkmingą savo karjeros dalį praleidote Pakšo „Atomeromu“ klube. Ar Vengrijai vis dar jaučiate sentimentų? Gal vengrai kalbino šioje šalyje imtis trenerio darbo?

– Vengrijoje baigiau savo profesionalo karjerą, todėl ši šalis man ypač artima. Joje liko daug draugų, prisiminimų. Dabar stengiuosi bent kartą per porą metų nuvažiuoti tenai atostogų.

Pasiūlymų treniruoti Vengrijos klubus buvo, bet aš labai prisirišęs prie savo treniruojamų vaikų grupės. Pagalvokite, juk su jais dirbti pradėjau, kai jie buvo pirmokėliai, o dabar – jau ištįsę dešimtokai. Iki A.Sabonio mokyklos baigimo jiems liko dar 1,5 metų. Tada ir pagalvosiu, ar verta sukti į vyrų krepšinį. Nežinau, ar tai bus užsienyje, ar Lietuvoje. Šiaip ar taip esu sėslus žmogus, o per žaidėjo karjerą prisikeliavau iki soties.

– Jūsų bendraamžiai dar pagainioja kamuolį mėgėjų ar veteranų lygose. Kodėl jūsų tokiose varžybose nematyti?

– Neturiu tokios galimybės. Profesionalus sportas iš manęs pareikalavo didelės duoklės. Prieš keletą metų man buvo pakeistas išdilęs klubo sąnarys, todėl negaliu užsiimti didelio judrumo reikalaujančia veikla. Į baseiną, svarmenų salę mielai užsuku, o krepšinio aikštelėje galiu tik patarinėti.

– Jūsų vyresnysis sūnus Deirūnas, studijuojantis JAV universitete, buvo laikomas vienu perspektyviausiu Lietuvos krepšininku. Ar tikitės, kad jam pavyks pakilti į tokias pat aukštumas, kokių savo metu pasiekėte jūs?

– Sūnus buvo labai gabus krepšiniui, tačiau jo karjerą sustabdė nelemtos traumos. Būdamas 14-os metų jis, rogutėmis leisdamasis nuo kalno, susilaužė blauzdikaulį. Kaulas sugijo, bet suaugo ne taip, kaip reikia. Dėl to jo pėdos padėtis tapo netaisyklinga. Iki 16 metų Deirūnas visai nesportavo. Vėliau vėl pabandė grįžti į aikštę, tačiau jam kelis kartus plyšo kelio raiščiai. Matyt, dėl tos pačios pėdos. Vis dėlto sūnus po truputį atsigavo. Šiemet jis baigs universitetą. Tikriausiai mėgins grįžti į Lietuvą ir čia pradėti profesionalo karjerą.