INTERVIU: Žalgirietis A.Juškevičius: "Tikiu, kad "Rūdupis" sukurs stebuklą (FOTO)

Praėjusį sezoną Kauno „Žalgirio“ marškinėlius vilkėjęs 21-erių Adas Juškevičius puikiai jaučiasi Prienuose. Jo nenustebino žinia, kad teks ieškotis naujo klubo. Kaip ir nenustebino puikūs Prienų „Rūdupio“ rezultatai. Tiesiog jis žino atsakymus „kodėl“. Ramus, kuklus ir užsispyręs vaikinas su 15min.lt pasidalijo savo kasdieninio gyvenimo rūpesčiais ir naujuoju karjeros puslapiu Prienų „Rūdupyje“.

Prienų „Rūdupis“ tapo tikru šio sezono pradžios atradimu ir su 9 pergalėmis Lietuvos krepšinio lygoje užima antrąją vietą. Antri prieniškiai ir BBL elito divizione. Nuo 2005-ųjų Kauno „Žalgiriui“  priklausantis Adas Juškevičius tapo vienu Prienų komandos lyderių ir pergalių kalvių. „Rūdupiui“ paskolintas krepšininkas vidutiniškai pelno po beveik 17 taškų ir yra rezultatyviausias savo ekipoje. Be to, mūsų pokalbio herojus vienintelis profesionalus krepšininkas iš Kauno rajono Kačerginės miestelio.

– Adai, tave nuvylė žinia, kad teks palikti Kauno „Žalgirį“?

– Jau po sezono žinojau, kad jaunimas bus skolinamos kitoms komandoms. Tam, kad gautume daugiau žaidybinės praktikos. Žinia tikrai nebuvo netikėta ar iš „giedro dangaus“. Reagavau labai ramiai, nes supratau, kad tai neišvengiama ir atneš daugiau teigiamų, nei neigiamų postūmių.

– Kaip atsidūrei Prienuose? Šią komandą tau parinko „Žalgirio“ klubo vadovai?

– Kai sužinojau, jog Kauno „Žalgiryje“ nebeliksiu ilgai mąsčiau, kur reikės tęsti karjerą. Važiuoti į užsienį nenorėjau ir nesijaučiau tam pasiruošęs, tad teko rinktis iš Lietuvoje žaidžiančių komandų. Pats pasirinkau Prienų „Rūdupį“, nes šis klubas dalyvauja BBL elito divizione ir LKL varžybose. Puikiai žinojau, kad turėsiu galimybę įgyti naujos ir naudingos patirties. Galėsiu greičiau tobulėti. Labai džiaugiausi, kad susirinko tokie stiprūs krepšininkai. Dabar esame „kietas riešutėlis“ visoms komandoms (šypsosi). Sezono pradžios nesinori sureikšminti, nes visiems įdomi pabaiga (šypsosi).

– Tikėjaisi, kad Prienų klubas taip sėkmingai pradės sezoną?

Asmeninio arch.nuotr./Adas Juškevičius

– Tikrai tikėjausi. Ne veltui pasirinkau Prienų klubą, nes mačiau kaip ir kokia komanda renkama. Komanda, kuri tikrai gali kažką ypatingo nuveikti (šypsosi).

– Kur tavo nuomone slypi pergalių priežastys? 

– Tiesiog surinkome komanda, kuri yra pajėgi kautis su visais varžovais. Kiekvieną iš jų įvertiname, o lyderių neišsigąstame (šypsosi). Tai pagrindiniai dalykai, lemiantys tokį mūsų pasirodymą.

– Ko Prienuose trūksta to, ką turėjai Kauno „Žalgiryje“? Gal dėmesio, gal geresnių gyvenimo ir treniruočių sąlygų?

– Prienuose man tikrai nieko netrūksta. Man svarbiausia, kad gaunu daug žaisti. Jaučiu trenerio pasitikėjimą ir galiu prisidėti prie komandos pergalių.

– Sakyk, kiek žaidėjui svarbus trenerio pasitikėjimas ir kokie tavo santykiai su „Rūdupio“ treneriu Virginijumi Šeškumi?

– Man tai labai svarbu. Jaučiu, kad treneris manimi pasitiki ir leidžia rungtyniauti lemiamais rungtynių momentais. Su treneriu sutariame puikiai, jokiu pykčių neturime ir tikrai nemanau, jog turėsime. Nors jis ir labai griežtas (šypsosi).

– Komandoje jaučiasi konkurencija? Apskritai, kokia atmosfera yra Prienų klube?

– Konkurencija yra visur... Aišku netokia, kokia buvo „Žalgiryje“, bet ji yra. Vieni ją atlaiko lengviau, kiti sunkiau. Atmosfera komandoje atsispindi mūsų rezultatuose. Mes esame kaip vienas kumštis. Komanda yra tikrai puiki ir esu labai laimingas čia, Prienuose (šypsosi).

– Su kuriais krepšininkais iš Prienų klubo geriausiai sutari?

– Su visais puikiai sutariu, tačiau daugiausia laiko praleidžiu su Vyteniu Lipkevičiumi.

– Ar tiesa, kad prieniškiams jūsų krepšinio rungtynės – savaitės įvykis?

– Šito reikėtų klausti prieniškių (šypsosi), bet manau, kad tai teisybė. Su kuo tik bežaistumėme salė visada būna pilna sausakimša.

– Kaip pasikeitė tavo kasdieninis gyvenimas šį sezoną? Nepasiilgsti Kačerginės?

– Kasdieninis gyvenimas niekuo nepasikeitė, nes dienotvarke liko tokia pati. Pusryčiai, treniruotė, pietūs, miegas, treniruotė, vakarienė, miegas (juokiasi). Per laisvas dienas, visada stengiuosi grįžti į savo gimtąjį miestelį aplankyti tėvus, sesę, draugus.

Asmeninio arch.nuotr./Adas Juškevičius

– Vadinasi, Vytauto Didžiojo universitete esi retas svečias?

– Taip, aš mokausi namuose, o į universitetą atvykstu tik per atsiskaitymus. Iš dėstytojų nuolaidų sulaukiu mažai, nes tik už atėjimą niekas gero pažymio neparašys. Džiaugiuosi, kad turiu laisvą studijų tvarkaraštį ir ilgas žiemos atostogas, tačiau studijų kokybe neteko nusivilti.

– O universiteto grupės rengiamuose vakarėliuose dalyvauji?

– Su grupiokais esu pažįstamas minimaliai (šypsosi). Neturiu galimybes mėgautis studentišku gyvenimu, nes pasirinkau kitokį kelią. Tiesiog neturiu tam laiko.

– Šiemet baigsi Vadybos ir verslo administravimo ketvirtą kursą. Esi stropus mokinys?

– Man ši specialybė labai įdomi, todėl tikiuosi ją sėkmingai užbaigti. Mano sesuo gali valandų valandas sėdėti prie knygų, o aš tuo pasigirti negaliu. Neturiu tiek kantrybės (šypsosi).

– Kai tave pakvietė į „Žalgirio“ dublerių komandą tau buvo tik 16–ka. Buvo žmonių iš tavo artimųjų rato, kurie į tai žiūrėjo skeptiškai?

– Tėvai ir artimieji man nedarė jokio spaudimo. Jie leido man pačiam atrasti geriausius sprendimus, ir savąjį kelią. Aišku mokslų kontrolė buvo, nors mokslai man buvo antroje vietoje. Niekada sau neleidau būti prastu mokiniu, visada būdavau bent per viduriuką.

– Tėvai nesakė, kad pirmoje vietoje turi būti mokslai, o tik po to krepšinis?

– Bandė tai daryti , bet jie matė mano aistrą sportui ir krepšiniui. Ir mane suprato.

– Ugnės Karvelis gimnazijoje mokėsi ir dar vienas žalgirietis Tadas Klimavičius. Jį pažinai dar mokykloje?

– Tiksliau sporto salėje (šypsosi). Tado klasė turėjo stiprią krepšinio komandą ir kviesdavo mane prisijungti prie jų. Tiesa, aš buvau septyneriais metais jaunesnis ir nors taisyklės neleido man dalyvauti varžybose, viskas būdavo suderinta (šypsosi).

 – Kur paauglystėje buvo galima dažniausiai išvysti Adą Juškevičių?

Asmeninio arch.nuotr./Adas Juškevičius

– Treniruotes lankiau Arvydo Sabonio krepšinio mokykloje pas trenerį Žydrūną Žvinklį, o savo namų kieme turėjau susikalęs krepšinio lentą. Čia ir praleisdavau daugiausia laiko (šypsosi).

– Esi vienintelis garsus krepšininkas iš Kačerginės?

– Na, nežinau daugiau profesionalių krepšininkų gimusių ir augusių Kačerginėje (šypsosi).

– Kuo tu  išsiskyrei iš savo bendraamžių? Fiziniais duomenimis, talentu ar tiesiog didesniu noru siekti profesionalo karjeros?

– Galbūt išsiskyriau savo didžiuliu noru būti krepšininku ir supratimu, kad tik sunkiai dirbdamas galiu tai pasiekti. Daug laiko praleisdavau krepšinio aikštelėje. Ten bandydavau pakartoti per televizorių matytus krepšinio elementus, kurie man atrodė naudingi ir reikalingi.

– Tikriausiai labai apsidžiaugei, kai tave pakvietė į pagrindinę „Žalgirio“ komandą. Ko labiausiai bijojai prieš eidamas į tą komandą?

– Nėra ko slėpti, jog labai apsidžiaugiau, kad mane pakvietė į „Žalgirį“ ir taip įvertino mano pastangas, darbą. Jokių baimių eidamas ten žaisti neturėjau. Gal dėl to, kad daugelį žaidėjų pažinojau ir jie man padėjo adaptuotis komandoje.

Asmeninio arch.nuotr./Adas Juškevičius

– Kas tave labiausiai nudžiugino, nustebino, nuvylė, įsiminė per tuos metus „Žalgiryje“?

– Nudžiugino tai, kad turėjau šansą debiutuoti Eurolygoje ir dalyvauti kitose aukšto lygio varžybose.
Įsimintiniausias momentas – paskutinis Marcuso Browno metimas į Stambulo komandos krepšį, kuris užtikrino vieta Top16 varžybose. Labiausiai nuvylė tai, kad nepasinaudojau visais suteiktais šansais ir ne visada pateisindavau savo bei treneriu lūkesčius.

– Kaip manai, kuo šį sezoną „Rūdupis“ dar nustebins?

– Nieko nenoriu pranašauti, tiesiog noriu kad visi būtume sveiki ir toliau demonstruotume tokį krepšinį, kokį demonstravome pirmoje sezono pusėje. Jei taip – tikiu, kad „Rūdupis“ sukurs stebuklą“ (šypsosi).