INTERVIU: Žalgirietis trina iš atminties juodąjį nesėkmių sezoną

Juodžiausias sezonas per visą karjerą Povilą Čukiną paliko be apdovanojimų, kuriais šiemet galbūt džiaugsis kiti Kauno „Žalgirio“ komandos krepšininkai.

Prieš keletą savaičių atšvęstas 27-asis gimtadienis P.Čukinui netapo linksmiausiu metų įvykiu. 210 cm ūgio vidurio puolėjas kur kas labiau švytėjo, kai pirmą sykį po beveik pusmečio pertraukos paėmė į rankas krepšinio kamuolį.

Permaininga sezono pradžia, užtrukusi adaptacija naujoje komandoje tapo tik liūdniausio jo sezono preliudija.

Kai žalgirietis jau ėmė perkąsti Kauno ekipos žaidimo vingrybes, jį patiesė sunki kelio raiščių trauma.

Nelaimė, patirta vienoje įprastų treniruočių praėjusių metų gruodžio pradžioje, komandos debiutantą ilgam paliko be mėgstamos veiklos.

Užuot mėginęs „Žalgirio“ klubui padėti aikštėje, jis nuolat varstė Kauno medicinos universiteto klinikų kabinetų duris. Ir kantriai laukė dienos, kada galės be baimės priminti dešiniąją koją.

- Povilai, ar neįgriso gyvenimas be krepšinio? – „Laikinoji sostinė“ paklausė P.Čukino.

- Neslėpsiu, laikotarpis buvo tikrai sunkus. Po to, kai metų pabaigoje man buvo atlikta operacija, su medikais bendravau vos ne daugiau nei su žalgiriečiais.

Laikui bėgant vis dažniau užsukdavau į svarmenų salę, o dabar prakaituoju jau du kartus per dieną – ir su svoriais, ir su kamuoliu.

Fiziškai jaučiuosi gerokai atsigavęs. Gal Arnoldo Schwarzeneggerio (praeityje garsaus kultūristo ir aktoriaus. – Red.) raumenų dar neužsiauginau, bet man tokių ir nereikia (juokiasi. – Red.).

- Gal spėsi atsitiesti iki LKL čempionato finalų?

- Apie tai negali būti nė kalbos. Nors operacija, kurią man atliko žinomas chirurgas Rimtautas Gudas, pavyko sėkmingai, vis dar tęsiu reabilitacijos procedūras. Nenoriu skubinti įvykių. Manau, kad visavertiškai į aikštę grįšiu tik vasarą. Ir tai tik tam, kad kokybiškai pasirengčiau ateinančiam sezonui.

- Kas tau buvo sunkiausia per pastarąjį pusmetį?

- Kai visą gyvenimą gyveni sportiniu ritmu, labai sunku persiorientuoti. Kai kiti žalgiriečiai kaudavosi žūtbūtinėse varžybose, man tekdavo gulėti lovoje arba sėdėti ant komandos atsarginių suolo. Tokie dalykai psichologiškai kur kas sudėtingesni nei pačios įtempčiausios rungtynės.

Nepalūžti man padėjo šeima. Žmona Neringa visada rasdavo tinkamą žodį. Liūdėti neleido ir sūnus. Greitai švęsime pirmąjį Dominyko gimtadienį. Jis reikalauja labai daug dėmesio (Dominykas, tarsi patvirtindamas tėčio žodžius, garsiai cypteli, tuo sukeldamas Povilo šypseną. – Red.).

- Ar po likimo smūgio netapai prietaringas?

- Nepradėjau vaikščioti į bažnyčią, amuleto taip pat neįsigijau. Aš suvokiu, kad mano traumą lėmė ne mistinės jėgos. Viską galiu paaiškinti paprasčiau. Tiesiog nuo šiol labiau prižiūrėsiu kūną, stiprinsiu raiščius, kai kurias raumenų grupes.

- Didelę karjeros dalį praleidai aršiausio „Žalgirio“ ekipos varžovo Vilniaus „Lietuvos ryto“ ekipoje. Kiek laiko prireikė, kad pasijustum tikru žalgiriečiu?

- Į Kauną atvykau ne tiesiai iš „Lietuvos ryto“, o po trejų metų, praleistų užsienio klubuose. Nepasakyčiau, kad Kauno komandoje jaučiuosi lyg senbuvis. Kad visiškai pritaptum prie naujo kolektyvo, turi rungtyniauti, kartu patirti daug dalykų. Trauma iš manęs tai atėmė.

- Šį savaitgalį žalgiriečiai ir „Lietuvos rytas“ kaunasi BBL finalo ketverto turnyre. Ar tiki, kad Kauno klubas gali susigrąžinti Baltijos krepšinio karūną?

- Turnyras vyksta Vilniuje. Tai suteiks nedidelį pranašumą „Lietuvos rytui“. Kita vertus, žalgiriečiai nori atsirevanšuoti už ankstesnius pralaimėjimus.

Lemiamuose mačuose daug kas priklauso ir nuo sėkmės, vieno metimo ar teisingai parinkto taktinio ėjimo. Todėl komandų galimybes vertinu vienodai.