INTERVIU: "Žalgirio" talentus gludina esto rankos

„Žalgirio“ klubo treniruočių bazėje dažną vakarą skamba estų kalba. Tarp žalgiriečių legionierių sau vietą rado ir trys Vene krepšinio dinastijos atstovai.

Priitas, Siimas Sanderis ir Kentas Kaarelas Vene atokiame Kauno Petrašiūnų mikrorajone jaučiasi beveik kaip namie. Čia įsikūrusioje klubo treniruočių bazėje jie lankosi beveik kasdien.

16-metis Kentas Kaarelas dažną vakarą lieja prakaitą „Žalgirio“-A. Sabonio mokyklos ekipos pratybose, kurioms diriguoja 43 metų Priitas Vene. 20-metis Siimas Sanderis, dar neseniai pats atstovavęs žalgiriečių dubleriams, neretai užsuka pasižiūrėti tėvo vadovaujamų treniruočių ar varžybų, kuriose žaidžia jo jaunesnysis brolis.

– Kaip atsitiko, kad Vene šeima įleido šaknis į Lietuvos krepšinį? – „Laikinoji sostinė“ paklausė trenerio P.Vene.

– Nežinau, ar tai likimas. Gal labiau loginė įvykių seka. Prieš 4 metus kauniečiai jaunių varžybose pastebėjo Siimą ir pakvietė jį treniruotis į Arvydo Sabonio mokyklą. Aš tuo metu dirbau antruoju treneriu Estijos „Cramo“ ekipoje, vėliau treniravau perspektyvią jaunimo komandą. Nuolat bendravau su „Žalgirio“ klubo atstovais, kurie domėjosi mano rezultatais, ateities planais. Galiausiai pernai sulaukiau pasiūlymo padirbėti „Žalgirio“ dublerių ekipoje. Iš pradžių buvau trečiasis treneris, šiemet tapau pagrindiniu. Praėjusį sezoną į Kauną persikėlė ir Kentas Kaarelas.

– Jūsų vyresnysis sūnus, atstovaujantis „Kauno“ komandai, jau tvirtai jaučiasi LKL aikštelėse. Ar jaunėlis panašus į Siimą Sanderį?

– Jaunėliui visas tas kelias, kurį jau nuėjo Siimas, dar prieš akis. Jis žaidžia kitoje pozicijoje, yra kitokių duomenų. Siimas, būdamas jo metų, neturėjo tokio gero fizinio pasirengimo, bet jam padėjo šviesi galva. Būtent dėl gero krepšinio supratimo jis ir įsitvirtino LKL.

– Kaip Kaune įsikūrė estų trijulė?

– Visi kartu gyvename nuomojamame bute. Sąlygos mums tinka. Sūnūs kontroliuojami, tačiau ne daugiau ir ne mažiau nei kitose šeimose.

Jie patys suvokia, kad sportas yra pagrindinė jų veikla, todėl susitelkia treniruotėms, dėl drausmės problemų tikrai neturiu.

– Ar sūnums arba jums nekyla problemų dėl kalbos barjero?

– Abu sūnūs mokosi. Siimas – Vytauto Didžiojo universitete, jaunėlis – „Nemuno“ vidurinėje mokykloje.

Kai kurias pamokas Kentas Kaarelas išklauso anglų ir lietuvių kalbomis, kai kurių dalykų mokosi neakivaizdžiai. Be to, jis papildomai lanko lietuvių kalbos kursus. Gal netrukus jis lietuviškai kalbės taip pat gerai, kaip ir Siimas.

Aš su auklėtiniais komandoje susišneku anglų, rečiau lietuvių kalba. Rusiškai jie nesupranta. Manau, kad jaunimui tikrai naudinga nuo tokio amžiaus girdėti angliškus krepšinio terminus. Juk gali atsitikti taip, kad po kelerių metų jie pereis į užsienio komandas, kuriose su jais bus bendraujama tik angliškai.

– Lietuvoje juokaujama, kad estai – viena lėčiausių Europos tautų. Ar tas temperamento skirtumas pastebimas ir krepšinio aikštelėje?

– Jaunieji Lietuvos krepšininkai labiau išsiskiria ne savo temperamentu, o gabumais. Tačiau jaunuoliai nuo 18 iki 22 metų dar tik rengiasi suaugusiųjų krepšiniui. Todėl tas trapus laikotarpis iš jų reikalauja labai daug darbo, nesvarbu kokios jie būtų tautybės ar kokiu talentu pasižymėtų.

– Tikriausiai su Kaunu siejate ilgalaikius planus?

– Priklausys nuo daugelio aplinkybių. Jei klubas bus patenkintas mano darbu, jei pasieksime laukiamų rezultatų, galima žiūrėti ir į tolimesnę ateitį. Man svarbiausia, kad aš žinau savo užduotis, kryptį, kuria norime judėti, todėl šiuo metu esu viskuo patenkintas.