Irane rungtyniavę lietuviai: iraniečiai I.Jaaberą atakavo likus dar mėnesiui iki pabėgimo

Lietuvos krepšininkai surado kelią į dar vieną egzotišką šalį. Marius Prekevičius ir Povilas Čukinas žaidė Irane ir susipažino ne tik su šios uždaros valstybės krepšiniu, bet ir neįprastu gyvenimo būdu.

Kai grįžtant namo po debiutinio mačo dykumoje sugedo autobusas, o naujieji komandos draugai vidurnaktį ant smėlio užkūrė laužus, M.Prekevičius dar kartą įsitikino, kad egzotikos Irane tikrai nepritrūks.

Buvęs Lietuvos rinktinės krepšininkas pirmą kartą per karjerą atsidūrė nuo Vakarų pasaulio ekonominių sankcijų kenčiančioje islamo respublikoje, kuri dabar labiau garsėja religiniais fundamentalistais ir diplomatiniais mūšiais su JAV dėl branduolinių programų, o ne krepšiniu.

M.Prekevičius tapo vienu pirmųjų Lietuvos krepšininkų, išdrįsusių išbandyti savo jėgas Irano pirmenybėse.

Šį sezoną 28 metų įžaidėjas kartu su P.Čukinu vilkėjo Bandare Mahšahro "Petrochimi" marškinėlius.

Iki šiol Irane buvo rungtyniavęs vienintelis Tomas Nagys. Jis 2009-aisiais padėjo Isfahano "Zob Ahan" komandai iškovoti šios šalies pirmenybių sidabrą.

"Viską vertinu kaip unikalią gyvenimišką patirtį. Mėnuo Irane buvo lyg turisto ekskursija į paslapčių kupiną šalį, kurios galbūt daugiau jau neteks pamatyti. Smagus nuotykis, už kurį dar net uždirbau pinigų", – pasakojo M.Prekevičius, prieš savaitę jau grįžęs į gimtinę.

Supažindino bendros studijos

Nutiesti naują Šilko kelią Lietuvos krepšininkams padėjo mokslai.

P.Čukinas šįmet baigia tarptautines krepšinio trenerio magistro studijas Vusterio universitete Anglijoje.

Buvęs Vilniaus "Lietuvos ryto" ir Kauno "Žalgirio" aukštaūgis studijuodamas susipažino su vienu iraniečiu.

"Mano kurso draugas dirba trenerio asistentu ir tėvynėje turi artimą draugą krepšinio agentą. Kai prieš sezoną ilgai nesuradau komandos, prisiminiau senus ryšius, – neslėpė 29-erių krepšininkas. – O Irane visi, kurie nors kiek susiję su krepšiniu, vienas kitą gerai pažįsta."

Prieš tai Vokietijoje, Italijoje ir Latvijoje rungtyniavęs 213 cm aukštaūgis ryžosi karjeros posūkiui.

2012-ųjų lapkritį jis vienas pirmąsyk išlipo Teherano oro uoste, o po trijų mėnesių į Iraną jau atskrido ir M.Prekevičius.

Trenerio idealas – K.Kemzūra

Iraniečiai Lietuvos krepšinio mokyklą gerbia dar nuo Pekino žaidynių.

Kai 2008-ųjų olimpiados grupės varžybose Ramūno Butauto komanda 99:67 sutriuškino Iraną, Lietuvos rinktinei tuomet atstovavęs M.Prekevičius įmetė 4 taškus.

"Mūsų komandos treneriui iki šiol patinka lietuviai. Kartą jis dalyvavo seminare su Kęstučiu Kemzūra, ir buvęs Lietuvos rinktinės treneris iraniečiui paliko didelį įspūdį, – prisimena P.Čukinas. – Vieną dieną treneris sako: man reikia įžaidėjo lietuvio."

"Dar sezono pradžioje buvau sulaukęs iraniečių dėmesio. Bet jeigu ne Povilas, tikrai nebūčiau ten atsidūręs", – prisipažino M.Prekevičius.

"Marius – ne toks ekstremalas kaip aš, kad į nežinią užsimerkęs šoktų ar Koraną norėtų skaityti", – juokėsi P.Čukinas.

Į gatvę – tik su kelnėmis

Lietuviai greitai perprato nerašytas islamo šalies gyvenimo taisykles.

Visose parduotuvėse – jokio alkoholio, vyrai net svilinant 40 laipsnių karščiui privalo mūvėti kostiumines kelnes, o visos moterys galvą turi slėpti po burkomis.

"Su šortais net į kitoje gatvės pusėje esančią treniruočių salę negalima eiti. Bendraujant su moterimis – vėl savos taisyklės. Negali moteriai net rankos paspausti, – pasakojo P.Čukinas ir prisiminė istoriją, kaip buvo supažindintas su trenerio dukra. – Ji padavė man ranką, aš paspaudžiau. Tuo metu pro šalį lyg tyčia ėjo komandos gydytojas. Ji vėl tiesia, bet daktaras bėga pro šoną – tikėjimas jam neleidžia su moterimi sveikintis.

Paskui jį gąsdinome, kad žurnalus su pusnuogėmis gražuolėmis prieš nosį vartysime, jeigu blogai mus gydys."

Į aikštę – po vieną

Lietuvių nešokiravo iraniečių gyvenimo kasdienybė. Sunkiau jiems buvo prisitaikyti prie neįprastų krepšinio taisyklių.

Irano lygos reguliariajame sezone P.Čukinas ir M.Prekevičius net negalėjo žaisti kartu aikštėje turi teisę būti tik vienas legionierius.

Tik per atkrintamąsias varžybas ši taisyklė nustojo galioti, todėl įžaidėjas ir vidurio puolėjas jau galėjo rungtyniauti vienu metu.

"Visų iraniečių krepšinio filosofija paprasta: gavus kamuolį reikia kuo greičiau mesti tritaškį. Jiems svarbiausia, kas įmes daugiau taškų, – neslėpė P.Čukinas. – Labai skiriasi Irano rinktinės ir likusių žaidėjų lygis. Kas buvo kur nors išvažiavęs ir matė kitokį krepšinį, visiškai kitaip supranta žaidimą. Deja, mes rinktinės žaidėjų neturėjome."

Kai žaisdamas "du prieš du" M.Prekevičius sykį atliko perdavimą nuo žemės varžovui tarp kojų, šis ilgai negalėjo atsistebėti, kaip kamuolys atsidūrė krepšyje.

"Iraniečiams labiausiai trūksta krepšinio abėcėlės pagrindų. Kas lietuviams atrodo savaime suprantamas ir tiesiog įgimtas dalykas, jiems net po poros valandų kartojimo per treniruotę vis dar yra tamsus miškas", – neslėpė buvęs Lietuvos rinktinės įžaidėjas.

Remia naftos bendrovės

Lietuviai gynė už 1000 km ir valandos skrydžio nuo Teherano esančio Bandare Mahšahro komandos garbę.

Nors Irane dominuoja imtynės, sunkioji atletika ir futbolas, krepšininkai buvo vieninteliai apie 100 tūkst. gyventojų turinčio miesto atstovai aukščiausiojoje šalies lygoje.

"Petrochimi" komandą rėmė vietinės naftos perdirbimo ir chemijos pramonės įmonės.

Reguliariajame sezone "Petrochimi" (5 pergalės ir 13 pralaimėjimų) užėmė septintąją vietą tarp 10 komandų, o iš kovos atkrintamosiose varžybose pasitraukė jau po pirmojo etapo.

Provincijos klubas varžytis su sostinės ekipomis negalėjo nei savo patirtimi, nei finansais ar vietos žaidėjų galimybėmis.

Keturių stipriausių Irano klubų biudžetas svyruoja nuo 1 iki 2 mln. JAV dolerių, o Bandare Mahšahro klubo kišenėje buvo tik apie 300 tūkst. dolerių.

"Mūsų klubas dar tik kuriasi, todėl jo atotrūkis nuo lyderių buvo akivaizdus.

Vadovai nori turėti kuo daugiau vietos žaidėjų. Bandys juos ugdyti, o kaip tai pavyks, bus matyti", – aiškino P.Čukinas.

Vilioja solidžiomis algomis

Irano lygoje legionierių nedaug, bet jie negali skųstis savo uždarbiu.

Čempionato lyderei Bandare Imamo "Petrochimi" atstovaujantis slovėnas Sani Bečirovičius per mėnesį gauna po 65 tūkst. JAV dolerių.

"Ne paslaptis, ko į Iraną važiuoja visi legionieriai. Čia tikrai galima daugiau užsidirbti negu Europoje", – neslėpė P.Čukinas, prieš tai žaidęs Vokietijos ir Italijos klubuose.

Lietuviai dar žaidė Irane, kai iš Kauno "Žalgirio" pabėgo Ibrahimas Jaaberas, netrukus tapęs naujuoju S.Bečirovičiaus komandos draugu.

Nors islamą išpažįstantis amerikietis viešai aiškino, kad Lietuvą paliko dėl religinių įsitikinimų, Irane pasklido kur kas paprastesnė šios istorijos versija – esą 15 tūkst. eurų per mėnesį Kaune uždirbdavęs įžaidėjas neatsispyrė daugiau kaip triskart pelningesniam Bandare Imamo klubo pasiūlymui.

"Iš pradžių ir mes tikėjome amerikiečio žodžiais, – neslėpė M.Prekevičius. – Bet paskui sužinojome, kad iraniečiai jį atakavo likus dar mėnesiui iki pabėgimo ir tų istorijų dėl pusnuogių šokėjų."

Rengs Lietuvoje stovyklą

2005-ųjų pasaulio jaunimo čempionas jau kupinas idėjų, kaip būtų galima plėtoti Irano ir Lietuvos krepšinio ryšius.

M.Prekevičius patarė iraniečiams surengti Eurolygos teisėjų seminarą vietos arbitrams, modernizuoti šalies lygą, o krepšinio abėcėlės mokyti vaikus.

"Dabar Irane kursime Povilo ir Mariaus krepšinio akademiją, – juokavo JAV universitetą baigęs krepšininkas. – Veiklos nišų ten yra labai daug, tik neaišku, ar jie mus prisileis kartu įgyvendinti nors vieną idėją."

"Mūsų komandos treneris vadovauja Irano 16-mečių rinktinei. Jis jau paprašė surengti treniruočių stovyklą Lietuvoje", – neslėpė P.Čukinas.