Iš didžiojo sporto – į šeimos glėbį

Saulius Štombergas, 2003 metų Europos krepšinio čempionas ir dukart olimpinių žaidynių - Atlantos ir Sidnėjaus - prizininkas, pratinasi būti šeimos žmogumi. Daugybę metų po užsienio šalis keliavęs krepšininkas šiuo metu didžiąją laiko dalį praleidžia su šeima.

"Tik dabar įsijaučiau į tėvo pareigas. Šiaip visada būdavau išvykęs, o šeima - nuolat Lietuvoje. Atvažiuodavo tik kelioms dienoms ar savaitei. Dabar pradedu naują gyvenimo etapą. Visada norėjosi pagyventi ramiai, pabūti su šeima. Tas noras pagaliau pildosi. Jaučiuosi laimingas", - kalbėjo krepšininkas.

Vis dėlto S.Štombergas nepajėgė atsispirti pagrindinei savo gyvenimo aistrai - krepšiniui. Šių metų vasarą paskelbęs apie karjeros pabaigą, 33 metų vyras vis dėl to nutarė pažaisti savo malonumui ir apsivilko Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL) žaidžiančio Palangos "Naglio-Adakrio" marškinėlius.

- Sauliau, kodėl nutarėte grįžti į krepšinio aikštę?

- Nepasakyčiau, kad sugrįžau. Didžioji karjera baigėsi, nebežaidžiu profesionaliai. Nusprendžiau sportuoti savo malonumui, kad neužsiauginčiau pilvo. Žaidžiu ne dėl uždarbio, o dėl savęs. Todėl ir dalyvausiu ne visose rungtynėse. Su klubo vadovais sutarėme, kad žaisti atvyksiu į Palangą ir į netoli Kauno esančius miestus. Klubas man tik apmoka keliones. Už pergales gal ir premiją išrašys.

- O kodėl karjeros pabaigai nesirinkote stipresnės ekipos?

- Todėl, kad reikėtų kasdien intensyviai treniruotis ir sportui atiduoti visas jėgas. O dabar tiek laiko neturiu ir nebenoriu, nes noriu kuo daugiau laiko praleisti su šeima - žmona ir dukra. Gyvename Kaune, o savaitgalį sužaisti vienas kitas rungtynes NKL čempionate nėra sunku.

- Ar nenorite grįžti į gimtąją Klaipėdą?

- Kaune turiu butą. O ateityje, kas čia žino, gal ir grįšiu į Klaipėdą. Pastaruoju metu turiu įvairiausių reikalų, keliauju po visą Lietuvą. Nenoriu nieko skelbti, tačiau galiu patikinti, kad neliūdžiu.

- Uostamiestyje liko jaunystės draugų?

- Mažai ką sutinku iš vaikystės draugų. Teko daug keliauti po įvairias šalis, ryšiai po truputį ir nutrūko.

- Kaip leidžiate laisvalaikį?

- Kai profesionaliai sportavau, laisvalaikio beveik neturėjau. Po sezono padėdavo atsipalaiduoti poilsinės kelionės. Tai ir buvo mano didžiausias pomėgis. Anksčiau krepšinis buvo darbas, o dabar - hobis.

- Krepšinio aikštėje buvote tikras kovotojas. O koks esate gyvenime?

- Didžiąją gyvenimo dalį ir praleidau aikštėje. Dabar pažiūrėsiu, kaip bus. Kiek reikės, tiek už save kovosiu.

- Ar nesvarstote galimybės dirbti krepšinio treneriu?

- Patirties turiu, esu matęs įvairaus krepšinio, išklausęs daugybės trenerių pamokų. Turiu šiokį tokį žinių bagažą. Bet žaidėjui krepšinis atrodo vienaip, o treneriui - kitaip. Trenerio darbui reikėtų aktyviai rengtis.

- Gatvėje turbūt iki šiol esate palydimas žvilgsniais?

- Nuo to nepabėgsi, nors daug vaikštinėti gatvėmis niekada neturėjau laiko. Krepšinio sezono metu rytą ir vakarą skubėdavau į treniruotes, o dienomis ilsėdavausi namuose. Tačiau gerbėjų antplūdį visada jutau, ypač kai rungtyniavau rinktinėje.

- Kuriozinių situacijų su gerbėjais teko patirti?

- Kartą Kinijoje su ekipa sirgaliams pasirašinėjome viename prekybos centre. Kaip tik tuo metu mano brolis buvo atvykęs į šią šalį ir vaikštinėjo netoliese. Staiga prie jo pribėgo krepšinio mėgėjai ir pradėjo prašyti autografų. Jie brolį supainiojo su manimi.

- Kokie Jūsų ateities planai?

- Stengsiuosi nenutolti nuo sporto. Niekur nuo jo nepabėgsiu. Krepšinis - mano širdy. Tikiuosi, kad ir suksiuosi krepšinio versle. Yra visokių planų. Nenoriu dabar daug kalbėti, nes kai iš anksto prisišneki, nepavyksta įgyvendinti.